— Banga, neliesk, — paliegusiu balsu tarė prokuratorius ir atsikrenkštė. Prisidengęs nuo liepsnos ranka, jis vėlei prabilo: — Nė naktį, mėnuliui šviečiant, nėra man ramybės! O, dievai! Jūsų tarnyba irgi netikusi, Markai. Luošinate karius…

Didžiai nustebęs, Markas pažvelgė į prokuratorių, ir šis atsipeikėjo. Kad užglostytų nereikalingus žodžius, pasakytus užsisapnavus, prokuratorius tarė:

— Neįsižeiskit, kenturione. Mano padėtis, kartoju, dar prastesnė. Ko norėjote?

— Pas jus atvyko slaptosios sargybos viršininkas, — ramiai pranešė Markas.

— Kvieskite, kvieskite, — krenkštimu prasivalydamas gerklę, įsakė prokuratorius ir ėmė basomis kojomis ieškoti ant žemės sandalų. Liepsna sumirguliavo ant kolonų, kenturiono kaligos nukaukšėjo mozaikinėmis grindimis. Kenturionas išėjo į sodą.

— Ir mėnesienoje nėra man ramybės, — sugriežęs dantimis, pats sau tarė prokuratorius.

Balkone vietoj kenturiono pasirodė žmogus su gobtuvu.

— Banga, neliesk, — tyliai pasakė prokuratorius ir spūstelėjo šuns galvą.

Prieš prabildamas, Afranijus savo papratimu apsižvalgė, pasitraukė šešėlin ir įsitikinęs, kad be Bangos nieko daugiau balkone nėra, tyliai prašneko:

— Prašom atiduoti mane teisman, prokuratoriau. Pasirodė, kad jūsų teisybė. Aš nesugebėjau apsaugoti Judos iš Kiriato, jis papjautas. Prašom teisti ir atleisti mane iš pareigų.

Afranijui pasirodė, kad į jį žiūri keturios akys — šuns ir vilko.

Afranijus išsitraukė iš po chlamidės krauju apkrešėjusį kapšelį, užantspauduotą dviem antspaudais.

– Štai šitą maišelį su pinigais žudikai įmetė į vyriausiojo kunigo namus. Kraujas ant šio maišelio — Judos iš Kiriato kraujas.

– Įdomu, kiek jame pinigų? — paklausė Pilotas, pasilenk damas prie maišelio.

— Trisdešimt tetradrachmų.

Prokuratorius šyptelėjo ir tarė:

— Mažai.

Afranijus tylėjo.

— Kur užmuštasis?

– Šito aš nežinau, — ramiai ir oriai atsakė žmogus, niekada nesiskiriantis su savuoju gobtuvu, — rytą pradėsime paieškas.

Prokuratorius krūptelėjo, paleido iš rankos sandalo dirželį, kurio niekaip negalėjo užsegti.

— O jūs tikrai žinote, kad jis užmuštas?

Į šį klausimą prokuratoriui buvo sausai atsakyta: — Prokuratoriau, aš jau penkiolika metų dirbu Judėjoje. Tarnauti pradėjau, valdant Valerijui Gratui. Man nebūtina pamatyti lavoną, kad galėčiau pasakyti, jog žmogus nužudytas, todėl ir pranešu jums, kad pinigų keitėjas, vadintas Juda iš Kiriato, prieš keletą valandų papjautas.

— Atleiskite man, Afranijau, — atsakė Pilotas, — aš dar ne visai pabudęs, todėl taip ir paklausiau. Aš prastai miegu, — prokuratorius šyptelėjo, — ir nuolat regiu sapne mėnulio spindulį. Taip juokinga, įsivaizduokite. Tarytum vaikštinėju tuo spinduliu. Taigi norėčiau sužinoti jūsų nuomonę apie šį įvykį. Kur bandysite jo ieškoti? Sėskitės, slaptosios tarnybos viršininke.

Afranijus nusilenkė, prisitraukė krėslą arčiau lovos ir atsisėdo, barkštelėjęs kardu.

– Žadu jo ieškoti netoli aliejaus spaudyklos Getsemanės sode.

— Aha. O kodėl kaip tik ten?

— Igemone, mano nuomone, Juda nužudytas ne pačiame Jeršalaime ir ne kur nors toli nuo miesto. Jis nužudytas Jeršalaimo apylinkėse.

— Laikau jus vienu žymiausių savo amato žinovų. Nežinau, tiesa, kaip yra pačioje Romoje, bet kolonijose jums niekas negali prilygti. Paaiškinkite, kodėl taip manote?

— Man regis, visai neįtikėtina, — negarsiai kalbėjo Afranijus, — kad Juda leistųsi sučiumpamas kokių nors įtartinų žmonių miesto ribose. Gatvėje žmogaus paslapčia nepapjausi. Vadinasi, jį turėjo įvilioti į kokį nors rūsį. Bet mano valdiniai jau ieškojo jo Žemutiniame Mieste ir, be abejonės, būtų suradę. Tačiau mieste jo nėra, galvą dedu.

Jeigu jis būtų buvęs nužudytas toli nuo miesto, šis ryšuliukas su pinigais taip greit nebūtų pakliuvęs į vyriausiojo kunigo namus. Jis nužudytas netoli miesto. Kažkas sugebėjo išvilioti jį iš miesto.

— Neįsivaizduoju, kaip tai buvo galima padaryti.

— Taip, prokuratoriau, tai pats sunkiausias klausimas visoje byloje, ir net nežinau, ar man pavyks tatai išsiaiškinti.

— Tikrai sunki mįslė! Švenčių vakarą tikintis žmogus nedalyvauja Velykų vakarienėje, nežinia ko išeina iš miesto ir tenai žūsta. Kas ir kaip galėjo jį išvilioti? Ar tik čia nebus įsipainiojusi moteris? — ūmai su įkvėpimu paklausė prokuratorius.

Afranijus atsakinėjo ramiai ir svariai:

— Nieku gyvu, prokuratoriau. Šią galimybę reikia išsyk atmest i. Pagalvokim logiškai.

Kas buvo suinteresuotas, kad Juda mirtų? Kažkokie valkataujantys svajotojai, kažkoks būrelis, kuriame niekada nebuvo jokių moterų. Norint vesti, prokurato riau, reikia turėti pinigų, norint paleisti į pasaulį žmogų, irgi jų reikia, tačiau, norint su moters pagalba žmogų papjauti, pinigų reikia labai daug, ir jokie valkatos tiek jų neturi. Prokuratoriau, moteris čia nėra įsipainiojusi. Ir net priešingai, toks žmogžudystės aiškinimas gali tik nuvesti į šoną nuo tikrų pėdsakų, sutrukdyti paieškas ir suklaidinti mane.

— Matau, kad jūs visiškai teisus, Afranijau, — tarė Pilo tas, — aš tik leidau sau pareikšti spėlionę.

— Deja, ji klaidinga, prokuratoriau.

— Bet kas gi tuomet? — suriko prokuratorius, su godžiu smalsumu žvelgdamas į Afranijaus veidą.

— Manau, kad vis tie patys pinigai.

— Nuostabi mintis! Bet kas ir už ką galėjo pasiūlyti jam pinigų naktį už miesto?

— O ne, prokuratoriau, ne taip. Turiu tiktai vieną prielaidą, ir jeigu ji neteisinga, vargu ar rasiu kokį kitą paaiškinimą, — Afranijus pasilenkė arčiau prie prokuratoriaus ir pašnibždomis užbaigė: — Juda norėjo paslėpti savo pinigus nuošalioje, jam vienam žinomoje vietoje.

— Labai įžvalgus paaiškinimas. Matyt, taip ir buvo. Dabar aš suprantu jus: už miesto jį išviliojo ne žmonės, o jo paties sumanymas. Taip, taip, žinoma.

— Taip. Juda niekuo nepasitikėjo. Jis slėpė pinigus nuo žmonių.

— Taip, jūs sakėte, Getsemanėje. O kodėl ketinate jo ieškoti kaip tik ten — šito, prisipažinsiu, nesuprantu.

— O, prokuratoriau, viskas čia labai paprasta. Niekas neslepia pinigų pakelėse, atvirose ir tuščiose vietose. Juda nepasirodė nei Hebrono kelyje, nei kelyje į Betaniją. Jis turėjo susirasti saugią, nuošalią, medžiais apaugusią vietą. Tai visai aišku. O kitų panašių vietų, išskyrus Getsemanę, palei Jeršalaimą nėra. Toli jis negalėjo nueit i.

— Galutinai įtikinote mane. Ir ką dabar daryti?

— Aš nedelsiant imsiuosi ieškoti žudikų, kurie susekė Judą užmiestyje, o pats tuo metu, kaip jau pareiškiau, stosiu prieš teismą.

— Už ką?

— Vakare mano sargybiniai paleido Judą iš akių turgaus aikštėje, kai jis išėjo iš Kaipos rūmų. Nepermanau, kaip tatai atsitiko. Mano gyvenime taip dar nėra buvę. Jį pradėjo sekti tučtuojau po mūsų pokalbio. Bet turgaus rajone jis kažkur nuklydo, padarė tokią nesuprantamą kilpą, kad pražuvo be pėdsakų.

— Aišku. Pranešu, kad nemanau esant reikalinga atiduoti jus teismui. Jūs padarėte viską, ką galėjote, ir niekas pasaulyje, — prokuratorius nusišypsojo, — nebūtų sugebėjęs padaryti daugiau nei jūs! Nubauskite seklius, paleidusius Judą. Bet ir čia, perspėju, aš nenorėčiau, kad nuobaudos būtų pernelyg griežtos. Galų gale mes padarėme viską, mėgindami apsaugoti šitą niekšą! Beje, užmiršau paklausti, — prokuratorius pasitrynė kaktą, — kaipgi jie prisitaikė grąžinti pinigus Kaipai?

— Matote, prokuratoriau… Tai nelabai sudėtinga. Keršytojai priėjo prie Kaipos rūmų iš užnugario, kur skersgatvis iškilęs virš užpakalinio rūmų kiemo. Jie permetė ryšulį per tvorą.

— Su rašteliu?

— Taip, tikslių tiksliausiai, kaip jūs numatėte, prokuratoriau. Beje, — Afranijus nuplėšė nuo ryšulio antspaudą ir parodė Pilotui jo turinį.

— Klausykite, Afranijau, ką jūs darote, juk antspaudai, be abejonės, šventyklos!

— Tegu prokuratorius dėl to nesirūpina, — atsakė Afranijus, vėlei užrišdamas maišelį.

— Nejaugi jūs turite visus antspaudus? — nusijuokęs paklausė pilotas.