— Doleriai ventiliacijoje, — susimąstęs pasakė pirmasis ir lipšniai bei mandagiai paklausė Nikanorą Ivanovičių: — Jūsų pakelis?

— Ne! — baisiu balsu atsakė Nikanoras Ivanovičius.

— Pasitaiko, — sutiko tasai, pirmasis, ir tuo pačiu lipšniu balsu pridūrė: — Ką gi, teks atiduoti ir likusius.

— Neturiu, neturiu! Kaip dievą myliu, niekada nė į rankas nebuvau paėmęs! — beviltiškai suklykė pirmininkas.

Jis puolė prie komodos, ištraukė stalčių, išplėšė iš jo portfelį, be sąryšio šūkaliodamas:

– Štai sutartis… vertėjas, šunsnukis, pakišo… Korovjovas… su pensnė!

Jis atsegė portfelį, žvilgtelėjo vidun, įkišo ranką, visas pamėlo ir paleido portfelį į barščius. Portfelyje nieko nebuvo: nei Stiopos laiško, nei sutarties, nei užsieniečio paso, nei pinigų, nei kontramarkės. Žodžiu, ničnieko, tik sulankstomas metras.

— Draugai! — siaubo apimtas suriko pirmininkas, — laikykit juos! Mūsų name nelabasis!

Ir čia nežinia kas pasivaideno Pelagėjai Antonovnai, nes jinai, pliaukštelėjusi rankomis, sukliko:

— Prisipažink, Ivanyčiau! Bausmė bus mažesnė!

Krauju pasruvusiomis akimis Nikanoras Ivanovičius užsimojo kumščiais ant žmonos gargaliuodamas:

— Kvaiša prakeikta!

Čia jis nebeteko jėgų ir susmuko ant kėdės, matyt, nusprendęs atsiduoti neišvengiamai lemčiai.

Tuo metu Timofejus Kondratjevičius Kvascovas stovėjo laiptų aikštelėje ir kaišiojo prie pirmininko buto durų rakto skylutės čia ausį, čia akį, nenustygdamas iš smalsumo.

Po penkių minučių namo gyventojai, tuo metu buvę kieme, matė, kaip pirmininkas, lydimas dviejų asmenų, nuėjo tiesiai link vartų. Žmonės pasakojo, kad Nikanoras Ivanovičius buvo kaip žemė, eidamas svirduliavo it girtas ir kažką burbėjo.

O dar po valandos, kaip tik tuo metu, kai Timofejus Kondrat jevičius, springdamas iš malonumo, pasakojo kitiems gyventojams, kaip įkliuvo pirmininkas, nepažįstamas pilietis pasirodė bute numeris vienuolika ir, pasimojęs pirštu Timofejų Kondratjevičių iš virtuvės į prieškambarį, kažką jam pasakė ir drauge su juo dingo.

Tuo metu, kai Nikanorą Ivanovičių ištiko nelaimė, netoli nuo namo Nr. 302 bis, toje pačioje Sodų gatvėje, Varjetė finansų direktoriaus Rimskio kabinete buvo du žmonės:

pats Rimskis ir Varjetė administratorius Varenucha.

Antrame teatro aukšte esančio didelio kabineto du langai žiūrėjo į Sodų gatvę, o vienas, kaip tik už nugaros finansų direktoriui, sėdinčiam prie rašomojo stalo, — į Varjetė vasaros sodą, kur buvo gaiviųjų gėrimų bufetai, tiras ir atvira estrada. Kabinete, be rašomojo stalo, buvo pluoštas senų afišų, kabančių ant sienų, mažas stalelis su grafinu vandens, keturi krėslai ir dar stalelis kampe, ant kurio karksojo apdulkėjęs kažkokio spektaklio maketas. Na ir, savaime aišku, kabinete dar, Rimskiui iš kairės, šalia rašomojo stalo, buvo nedidelių gabaritų aptriušusi, nuzulinta nedegama spinta.

Už stalo sėdintis Rimskis nuo pat ryto buvo prastos nuotaikos, o Varenucha, atvirkščiai, itin guvus, apimtas kažkokio nervingo veiklumo, o energijos nebuvo kur išlieti.

Dabar Varenucha slėpėsi finansų direktoriaus kabinete nuo kontramarkių medžiotojų, kurie nuodijo jo gyvenimą, ypač tomis dienomis, kai keitėsi programa. O šiandien kaip tik buvo tokia diena.

Vos suskambus telefonui, Varenucha pakeldavo ragelį ir meluodavo:

— Ko ieškot? Varenuchos? Jo nėra. Išėjo.

— Būk geras, paskambink dar kartą Lichodejevui, — suirzusiu balsu tarė Rimskis.

— Taigi jo nėra namie. Aš net Karpovą buvau nusiuntęs. Bute nieko nėra.

— Velniai žino, kas dedasi, — sušnypštė Rimskis, taukšėdamas skaitytuvais.

Durys atsivėrė, ir kapeldineris įnešė sunkų glėbį ką tik atspausdintų papildomų afišų.

Žaliuose lakštuose didelėmis raudonomis raidėmis buvo išspausdinta:

ŠIANDIEN IR KASDIEN VARJETĖ TEATRE VIRŠ PROGRAMOS:

PROFESORIUS VOLANDAS JUODOSIOS MAGIJOS SEANSAI SU VISIŠKU JOS DEMASKAVIMU Varenucha, paklojęs afišą ant maketo ir atsitraukęs atatupstas, pasigrožėjo ja ir liepė kapeldineriui nedelsiant atiduoti visus egzempliorius išklijuoti.

— Gerai, trumpai ir taikliai, — tarstelėjo Varenucha, kapeldineriui išėjus.

— O man baisiai nepatinka ši užmačia, — pro akinius piktai dėbčiodamas į afišą, burbtelėjo Rimskis, — ir apskritai stebiuosi, kaip jam leido tokį dalyką.

— Be reikalo, be reikalo, Grigorijau Danilovičiau, tai labai subtilus žingsnis. Visa esmė — demaskavimas.

— Kažin, kažin, jokios esmės aš čia nematau, jis vis ką nors prasimano! Nors būtų parodęs tą magą! Ar bent tu jį matei? Kur jis jį iškasė, velniai žino!

Paaiškėjo, kad Varenucha, kaip ir Rimskis, mago nematė. Vakar Stiopa („kaip pamišęs“, pasak Rimskio) įlėkė pas finansų direktorių su gatavu sutarties juodraščiu, liepė tuoj pat ją perrašyt i ir išmokėti pinigus. Ir tasai magas išgaravo, ir niekas jo nematė, išskyrus patį Stiopą.

Rimskis išsitraukė laikrodį, pamatė, kad jau penkios po dviejų, ir visiškai pasiuto. Iš tikrųjų! Lichodejevas skambino maždaug vienuoliktą, žadėjo ateiti po pusvalandžio, ir ne tik neatėjo, bet dingo iš namų!

— Mano darbai nejuda iš vietos! — jau urgzte urzgė Rimskis, pirštu baksnodamas į nepasirašytų popierių krūvą.

— Ar tik jis nepalindo kaip tas Berliozas po tramvajum? — kalbėjo Varenucha, prispaudęs prie ausies ragelį, kuriame girdėjosi aiškūs, ilgi ir visai beviltiški signalai.

— Neblogai būtų… — patyliukais pro dantis iškošė Rimskis.

Tą akimirką į kabinetą įžengė moteris, apsivilkusi uniformine striuke, su kepure, juodu sijonu ir lengvais bateliais. Iš mažo krepšelio, prisegto prie diržo, moteris ištraukė baltą kvadratinį popierėlį ir sąsiuvinį ir pasiteiravo:

— Kur čia Varjetė? Jums žaibo telegrama. Pasirašykite.

Varenucha sukeverzojo kažkokį hieroglifą moters sąsiuvinyje ir, vos tik paskui ją užsitrenkė durys, atplėšė užklijuotą kvadratėlį.

— Perskaitęs telegramą, jis sumirksėjo ir padavė kvadratėlį Rimskiui.

Telegramoje buvo išspausdintas toks tekstas: „Jaltos Maskva Varjetė Šiandien pusę dvylikos milicijon atvyko šatenas naktiniais baltiniais kelnėmis be batų psichinis pasivadino Lichodejevu Varjetė direktorium Skubiai telegrafuokite Jaltos milicijai kur direktorius Lichodejevas“.

– Še tau! — sušuko Rimskis ir pridūrė: — Dar vienas siurprizas!

— Dmitrijus apsišaukėlis, — tarė Varenucha ir prašneko į telefono ragelį: — Telegrafas?

Varjetė sąskaiton. Priimkite žaibo telegramą… girdite?.. „Jalta, milicija… Direktorius Lichodejevas Maskvoje Finansų direktorius Rimskis“…

Nekreipdamas dėmesio į Jaltos apsišaukėlį, Varenucha vėl puolė kur įmanydamas ieškoti telefonu Stiopos ir, suprantama, niekur jo nerado.

Kaip sykis tuo metu, kai Varenucha su rageliu rankoje galvojo, kur dar paskambinus, įėjo ta pati moteris, kuri atnešė pirmąją telegramą, ir įteikė Varenuchai naują vokelį.

Skubiai jį atplėšęs, Varenucha perskaitė, kas parašyta, ir švilptelėjo.

— Kas dar? — nervingai krūptelėjęs, paklausė Rimskis.

Varenucha tylomis ištiesė jam telegramą, ir finansų direktorius išvydo tokius žodžius:

„Maldauju tikėti nublokštas Jalton Volando hipnozės skubiai telegrafuokite milicijai asmens tapatumą Lichodejevas“.

Suglaudę galvas, Rimskis ir Varenucha kelis kartus perskaitė telegramą, o perskaitę be garso įsistebeilijo vienas į kitą.

— Piliečiai! — ūmai užpyko moteris. — Pirma pasirašykit, o paskui galėsit tylėti, kiek patinka! Aš juk žaibus nešioju.

Nenuleisdamas akių nuo telegramos, Varenucha įstrižai pasirašė sąsiuvinyje, ir moteris dingo.

— Juk tu po vienuolikos kalbėjai su juo telefonu? — nieko nebenutuokdamas prašneko administratorius.

— Net šnekėti juokinga! — šaižiu balsu suriko Rimskis. — Nesvarbu, ar kalbėjau, ar nekalbėjau, bet jis negali būti Jaltoje! Juokinga!

— Jis girtas… — tarė Varenucha.