Penktą kančių valandą į kalną kopiantis žmogus buvo kohortos vadas, drauge su pasiuntiniu atjojęs iš Jeršalaimo. Karių grandinė, Žiurkiamušiui mostelėjus, prasiskyrė, ir kenturionas atidavė pagarbą tribūnui. Šis, pasivedęs Žiurkiamušį į šalį, kažką jam pašnibždėjo. Kenturionas antrąsyk atidavė pagarbą ir nuskubėjo prie budelių, sėdinčių ant akmenų palei stulpus. O tribūnas žengė prie žmogaus, sėdinčio ant trikojės taburetės, ir sėdintysis pagarbiai pakilo jo pasitikti. Jam tribūnas irgi kažką negarsiai pasakė, ir abu jie pasuko prie stulpų. Prie jų prisijungė ir šventyklos sargybos viršininkas.

Žiurkiamušis, su pasišlykštėjimu dėbtelėjęs į purvinus skudurus, numestus palei stulpus, į skudurus, kurie dar neseniai buvo nusikaltėlių drabužiai ir kurių atsisakė budeliai, pasišaukė du iš jų ir įsakė:

— Paskui mane!

Nuo artimiausio stulpo sklido kimi paika dainelė. Ant jo pririštas Gestas, baigiantis trečiai bausmės valandai, pamišo nuo musių bei saulės ir dabar tykiai dainavo kažką apie vynuoges, tačiau retsykiais vis dėlto palinguodavo čalma aprištą galvą, ir musės tuomet tingiai pakildavo nuo jo veido, o paskui vėl sugrįždavo.

Dismas ant antrojo stulpo kentėjo labiau už kitus du, nes jo sąmonė liko visai šviesi, ir jis dažnai ir ritmingai sūpavo galvą į dešinę ir į kairę, mėgindamas ausimis pasiekti pečius.

Laimingesnis už kitus du buvo Ješua. Jau pirmą valandą jis ėmė alpti, o paskui prarado sąmonę, nusvarino galvą su išsivyniojusia čalma. Musės ir bimbalai aplipo jį visą, veidas pradingo po juoda krutančia mase. Paslėpsniuose, ant pilvo ir pažastyse tupėjo riebūs bimbalai ir siurbė geltoną apnuogintą kūną.

Paklusdami žmogaus su gobtuvu mostams, vienas budelis paėmė ietį, o kitas atnešė prie stulpo kibirą ir kempinę. Pirmasis pakėlė ietį ir stuktelėjo ja per abi Ješuos rankas, ištemptas ir virvėmis priraišiotas prie skersinio. Kūnas su išsišovusiais šonkauliais krūptelėjo. Budelis perbraukė iet ies galu per pilvą. Tuomet Ješua pakėlė galvą, musės suūžė ir pakilo, ir pasirodė nubaustojo veidas — sutinęs nuo įkandimų, neatpažįstamas veidas užgriuvusiomis akimis.

Praplėšęs sulipusius vokus, Ha—Nocri žvilgtelėjo žemyn. Visada giedros jo akys dabar buvo susidrumstusios.

— Ha—Nocri! — pašaukė budelis.

Ha—Nocri pakrutino sutinusias lūpas ir atsiliepė kimiu plėšiko balsu:

— Ko nori? Kodėl priėjai prie manęs?

— Gerk! — pasakė budelis, ir vandens prisisunkusi kempinė ant iet ies galo pakilo prie Ješuos lūpų. Džiaugsmas blykstelėjo jo akyse, jis pastvėrė kempinę lūpomis ir ėmė godžiai siurbti drėgmę. Nuo gretimo stulpo pasigirdo Dismo balsas:

— Neteisybė! Aš toks pat plėšikas kaip ir jis!

Dismas įsiręžė, bet pajudėti negalėjo, jo rankas ant skersinio buvo suveržę trys virvių žiedai. Jis įtraukė pilvą, nagais įsikibo į skersinio galus, galvą pasuko Ješuos stulpo pusėn, jo akys liepsnojo įtūžiu.

Dulkių debesis užklojo aikštelę, smarkiai sutemo. Kai dulkės nuslinko šalin, kenturionas riktelėjo:

— Tylėt ant antrojo stulpo!

Dismas nutilo. Ješua atsiplėšė nuo kempinės ir stengdamasis, kad jo balsas skambėtų meiliai ir įtikinamai, bet vis tiek kimiai paprašė budelį:

— Duok jam atsigerti.

Vis labiau temo. Audros debesis, lėkdamas link Jeršalaimo, aptraukė pusę dangaus, balti putoti debesėliai skriejo pirma juodos drėgmės ir ugnies prisigėrusio audros debesies. Sužaibavo ir sugriaudėjo ties pat kalva. Budelis nutraukė kempinę nuo ieties.

— Garbink kilniaširdį igemoną! — iškilmingai sušnibždėjo jis ir lengvai bakstelėjo Ješuai į širdį. Tas krūptelėjo ir sukuždėjo: — Igemone…

Kraujas pasruvo jo pilvu, apatinis žandikaulis mėšlungiškai trūktelėjo, ir jo galva nusviro.

Griaustiniui trenkus antrą kartą, budelis jau girdė Dismą, o po to su tais pačiais žodžiais — „Garbink igemoną!“ — nudūrė ir jį.

Išprotėjęs Gestas, budeliui priėjus prie jo, išgąstingai sukliko, bet kai kempinė palietė jo lūpas, kažką sukriokė ir pastvėrė ją dantimis. Po kelių sekundžių ir jo kūnas pakibo ant virvių.

Žmogus su gobtuvu ėjo budelio ir kenturiono pėdomis, o jam iš paskos — šventyklos sargybos viršininkas. Sustojęs prie pirmojo stulpo, žmogus su gobtuvu įdėmiai apžvelgė kruviną Ješuą, balta ranka palietė pėdą ir pasakė palydovams:

— Miręs.

Tas pats pasikartojo ir prie kitų dviejų stulpų.

Paskui tribūnas davė ženklą kenturionui ir apsisukęs ėmė leistis nuo kalno kartu su šventyklos sargybos viršininku ir žmogum su gobtuvu. Sutemo, ir žaibai vagojo juodą dangų. Ūmai iš jų trykštelėjo ugnis, ir kenturiono riksmą: „Atšaukt sargybą!“ užtrenkė griausmas. Laimingi kareiviai, maukšlindamiesi šalmus, pasileido nuo kalvos.

Tamsa apgaubė Jeršalaimą.

Liūtis pliūptelėjo staiga ir užklupo kenturijas vidury nuokalnės. Vanduo kliūstelėjo taip smarkiai, kad žemyn bėgančių karių įkandin jau šniokštė upeliai. Kareiviai slydinėjo ir griuvinėjo ant praskydusio molio, skubėdami pasiekti lygų kelią, kuriuo — jau vos matomi pro vandens skraistę — skubėjo į Jeršalaimą iki paskutinio siūlo permirkę raitininkai. Po kelių minučių garuojančioje audros, vandens ir ugnies maišatyje ant kalvos liko tik vienas žmogus.

Mosuodamas ne veltui pasivogtu peiliu, slysdamas žemyn ir kabindamasis už ko papuola, tarpais keliais ropodamas, jis ropštėsi prie stulpų. Čia jis pradingdavo migloje, čia vėl pasirodydavo, apšviestas virpančios šviesos.

Pasiekęs stulpus, jau iki kulkšnių stovėdamas vandenyje, jis nusiplėšė apsunkusį, vandens prisigėrusį talifą, liko vienais marškiniais ir pripuolė prie Ješuos kojų. Jis perpjovė virves, veržusias blauzdas, pasilipo ant apatinio skersinio, apkabino Ješuą ir išlaisvino rankas. Nuogas šlapias Ješuos kūnas užgriuvo Levį ir partrenkė jį žemėn. Levis buvo išsyk besiverčiąs jį ant pečių, bet kažkokia mintis jį sulaikė. Jis paliko vandenyje tysoti kūną su užversta galva ir išskėstomis rankomis, o pats, slidinėdamas molio košėje, nubėgo prie kitų stulpų. Jis perpjovė virves ir tenai, ir du kūnai nudribo žemėn.

Praėjo kelios minutės, ir kalvos viršūnėje liko tik šitie du kūnai ir trys pliki stulpai.

Vanduo plakė ir vartė tuos kūnus.

Nei Levio, nei Ješuos kūno kalvos viršūnėje tuo metu jau nebuvo.

Penktadienio rytą, kitą dieną po nelemto seanso, visi darban susirinkę Varjetė tarnautojai — buhalteris Vasilijus Stepanovičius Lastočkinas, du sąskaitininkai, trys mašininkės, abi kasininkės, kurjeriai, kapeldineriai ir valytojos, — žodžiu, visi, kas atėjo į teatrą, savo darbo nedirbo, o sėdėjo ant palangių Sodų gatvės pusėje ir žiūrėjo, kas dedasi palei Varjetė teatrą. Ten pasieniu dviem virtinėm buvo nutįsusi daugiatūkstantinė eilė, kurios uodega siekė Kudrino aikštę. Eilės pradžioje stovėjo kokios dvi dešimtys Maskvos teatralams gerai pažįstamų bilietų perpardavinėtojų.

Eilė labai šurmuliavo, atkreipdama į save pro šalį einančių piliečių dėmesį, ir karštai svarstė jaudinančius gandus apie vakarykštį neregėtą juodosios magijos seansą. Tie gandai baisiausiai apstulbino ir buhalterį Vasilijų Stepanovičių, kuris vakarykščio spektaklio nematė. Kapeldineriai pasakojo dievai žino ką, sakysim, tai, kad, garsiajam spektakliui pasibaigus, kai kurios pilietės nepadoriai apsinuoginusios bėgiojo gatve, ir kitus panašius dalykus. Kuklus ir tylus Vasilijus Stepanovičius, klausydamasis tauškalų apie visus tuos stebuklus, tik mirksėjo ir stačiai nesusigaudė, ką daryti, o kažką daryti reikėjo, ir dar kaip t ik jam, nes dabar visoje Varjetė komandoje jis buvo vyriausias.

Dešimtą valandą eilė prie bilietų taip išpampo, kad gandas apie ją pasiekė miliciją, ir nuostabiai greitai buvo atsiųsti ir pėst i, ir rait i patruliai, kurie eilėje padarė šiokią tokią tvarką. Tačiau ir tvarkingai išsirangiusi kilometrinė gyvatė savaime kėlė didžiulę pagundą ir stulbino piliečius, einančius Sodų gatve.