Baritonas priklausė ne kam kitam, o šio vakaro garbės svečiui Arkadijui Apolonovičiui Semplejarovui, Maskvos teatrų Akustinės komisijos pirmininkui.

Arkadijus Apolonovičius sėdėjo ložėje drauge su dviem damom: viena jų buvo jau senyva, brangiai ir madingai apsirengusi, antroji — jaunutė, dailutė, apsirengusi kukliau.

Pirmoji, kaip netrukus paaiškėjo rašant protokolą, buvo Arkadijaus Apolonovičiaus žmona, o antroji — jo tolima giminaitė, pradedanti ir vilčių teikiant i artistė, atvykusi iš Saratovo ir gyvenanti Arkadijaus Apolonovičiaus ir jo žmonos bute.

— Pardon, — atsiliepė Fagotas, — atleiskite, bet čia nėra ko demaskuoti, viskas aišku.

— Ne, malonėkite! Demaskuoti tiesiog būtina. Antraip jūsų žavūs numeriai paliks slogų įspūdį. Žiūrovų masės reikalauja paaiškinti.

– Žiūrovų masės, — pertraukė Semplejarovą įžūlusis juokdarys, — lyg ir visai nieko nereikalavo? Tačiau, atsižvelgdamas į jūsų, Arkadijau Apolonovičiau, didžiai gerbiamą pasiūlymą, aš imsiuosi demaskavimo. Bet prieš tai leiskite pademonstruoti dar vieną trumpą numeriuką?

— Kodėl gi ne, — globėjišku tonu atsakė Arkadijus Apolonovičius, — bet būtinai su demaskavimu!

— Klausau, klausau. Taigi leiskite paklausti, kur jūs, Arkadijau Apolonovičiau, buvote vakar vakare?

Sulig šiuo nemandagiu ir bemaž chamišku klausimu Arkadijaus Apolonovičiaus veidas persimainė, ir net labai persimainė.

— Arkadijus Apolonovičius vakar vakare buvo Akustinės komisijos posėdyje, — be galo oriai pareiškė Arkadijaus Apolonovičiaus žmona, — tačiau aš nesuprantu, kokį ryšį tatai turi su magija.

— Oi, madam, — pritarė Fagotas, — aišku, kad nesuprantate. O dėl posėdžio jūs baisiausiai klystate. Išvykęs į minėtą posėdį, kuris, tiesą sakant, vakar nebuvo šaukiamas, Arkadijus Apolonovičius atleido savo šoferį ties Akustinės komisijos pastatu prie Skaidriųjų tvenkinių (visas teatras nuščiuvo), o pats autobusu nuvažiavo Jelochovo gatvėn į svečius pas klajojančio rajoninio teatro artistę Milicą Andrejevną Pokobatko ir svečiavosi pas ją maždaug keturias valandas.

— Ai! — skausmingai kažkas aiktelėjo visiškoje tyloje. Jaunoji Arkadijaus Apolonovičiaus giminaitė ūmai nusikvatojo žemu ir baisiu balsu.

— Viskas aišku! — suriko jinai. — Aš jau seniai įtariu. Dabar suprantu, kodėl ši menkysta gavo Luizės vaidmenį!

Ir, staiga užsimojusi, trumpu ir storu violetiniu lietsargiu tvojo Arkadijui Apolonovičiui per galvą.

Nedorėlis Fagotas, arba Korovjovas, subliuvo:

– Štai, gerbiamieji piliečiai, jums ir demaskavimas, kurio taip troško Arkadijus Apolonovičius!

— Kaip drįsai, nenaudėle, paliesti Arkadijų Apolonovičių? — visu milžinišku ūgiu pakilusi ložėje, rūsčiai paklausė Arkadijaus Apolonovičiaus žmona.

Antras šėtoniško juoko pliūpsnis išsiveržė iš jaunosios giminaitės lūpų.

— Kas jau kas, — atsiliepė ji kvatodama, — o aš tikrai išdrįsiu paliesti! — ir antrąsyk sausai terkštelėjo lietsargis, atšokęs nuo Arkadijaus Apolonovičiaus galvos.

— Milicija! Suimkit ją! — tokiu siaubingu balsu suspiegė Semplejarovo žmona, kad daugeliui salėje apmirė širdis.

O čia dar katinas liuoktelėjo prie rampos ir suriaumojo ant viso teatro žmogaus balsu:

— Seansas baigtas! Maestro! Skelkite maršą!

Apdujęs dirigentas, nesusivokdamas, ką darąs, mostelėjo lazdele, ir orkestras ne užgrojo, ir ne trenkė, ir ne žiebė, o iš tiesų, anot šlykščių katino žodžių, skėlė kažkokį neįtikėtiną, neapsakomai nešvankų maršą.

Vieną akimirksnį pasivaideno, kad lyg buvo girdėti kitados, po pietų žvaigždėmis, kafešantane skambėję kažkokie veik nesuprantami, kvaili, bet bravūriški to maršo žodžiai:

Jo prakilnybė dievino žalias papūgėles ir gaudydavo pievose dailias mergužėles!!!

O gal visai ir nebuvo tų žodžių, o buvo kiti, dainuoti pagal tą pačią muziką, be galo nepadorūs. Svarbu ne žodžiai, o tai, kad dabar Varjetė teatre prasidėjo kažkas panašaus į Babilono sumaištį. Semplejarovo ložės pusėn bėgo milicininkai, ant barjero ropštėsi smalsuoliai, griaudėjo pragariškas juokas, pamišėliški klyksmai, kuriuos stelbė auksinis orkestro lėkščių žvangesys.

Ir galėjai matyti, kad scena ūmai ištuštėjo, o sukčius Fagotas ir įžūlusis katinas Begemotas išt irpo ore, stačiai pradingo, kaip anksčiau kad buvo dingęs magas sykiu su nudryžusiu krėslu.

Taigi nepažįstamasis pagrasino Ivanui pirštu ir sušnibždėjo: „Tss!“ Ivanas nuleido nuo lovos kojas ir įsižiūrėjo. Iš balkono į kambarį atsargiai dairėsi bebarzdis, tamsiaplaukis, smailianosis, maždaug trisdešimt aštuonerių metų neramių akių žmogus su užkritusiu ant kaktos plaukų kuokštu.

Įsitikinęs, kad Ivanas vienas, ir gerai įsiklausęs, paslaptingasis svečias išdrįso įeiti į kambarį. Tuomet Ivanas pamatė, kad atklydėlis vilki ligoninės drabužiais. Jis buvo su baltiniais, basnirčia įsispyręs į batus, ant pečių užsimetęs rudą chalatą.

Atklydėlis pamerkė Ivanui akį, įsikišo į kišenę ryšulį raktų, pašnibždomis atsiklausė:

„Ar galiu prisėsti?“ — ir, pamatęs pritariamą linktelėjimą, įsitaisė krėsle.

— Kaip jūs čionai patekote? — paklusdamas grasančiam sausam pirštui, kuždomis paklausė Ivanas, — juk balkonų grotos užrakinamos?

— Grotos užrakinamos, — patvirtino svečias, — tačiau Praskovja Fiodorovna, kad ir miela, bet, deja, labai išsiblaškiusi moteriškė. Prieš mėnesį aš nušvilpiau iš jos ryšulį raktų ir dabar galiu išeiti į bendrą balkoną, kuris juosia visą aukštą, ir retkarčiais aplankau kaimynus.

— Jeigu jūs galite išeiti į balkoną, vadinasi, galite pabėgti. O gal čia labai aukštai? — susidomėjo Ivanas.

— Ne, — tvirtai atsakė svečias, — aš negaliu pabėgti ne todėl, kad čia aukštai, o todėl, kad neturiu kur bėgti, — ir, kiek patylėjęs, pridūrė: — Vadinasi, sėdim?

— Sėdim, — atsakė Ivanas, žvelgdamas į rudas ir labai neramias ateivio akis.

— Taigi… — svečias staiga susirūpino. — Bet jūs, tikiuosi, nešėlstat? Suprantant, aš nepakeliu triukšmo, barnių, prievartos ir kitų panašių dalykų. Labiausiai nekenčiu žmogaus riksmo, nesvarbu, ar kas rėktų iš sielvarto, ar iš pykčio, ar dėl kitos priežasties.

Nuraminkite mane, sakykite, ar jūs nešėlstat?

— Vakar restorane aš vienam tipui pyliau į snukį, — vyriškai prisipažino atsimainęs poetas.

— Priežastis? — griežtai paklausė svečias.

— Po teisybei, be jokios priežasties, — susigėdęs atsakė Ivanas.

— Kaip bjauru, — pasmerkė svečias Ivaną ir pridūrė: — Be to, kodėl jūs taip sakote — „pyliau į snukį“? Juk neaišku, ką žmogus turi — snukį ar veidą. Turbūt vis dėlto veidą.

Argi dera kumščiais… Ne, ne, daugiau taip niekados nedarykit…

Šitaip išbaręs Ivaną, svečias pasidomėjo:

— Profesija?

— Poetas, — kažkodėl nenoriai prisipažino Ivanas.

Ateivis nusiminė.

— Ak, kaip man nesiseka! — šūktelėjo jis, bet kaipmat susigriebė, atsiprašė ir paklausė: — O kokia jūsų pavardė?

— Benamis.

— Et, et… — raukdamasis sumurmėjo svečias.

— Jums turbūt mano eilėraščiai nepatinka? — smalsiai paklausė Ivanas. Siaubingai nepatinka. — O kuriuos jūs skaitėte?

— Jokių jūsų eilėraščių neskaičiau! — nervingai šūktelėjo svečias.

— Kodėl tada šnekate?

— Pamanykit, baisus čia daiktas, — atsakė svečias, — lyg nebūčiau skaitęs kitų? Beje…

nebent stebuklas? Gerai, aš pasiruošęs patikėti. Sakykit pats, ar geri jūsų eilėraščiai?

— Klaikūs! — staiga drąsiai ir nuoširdžiai pareiškė Ivanas.

— Neberašykit! — maldaujamu balsu paprašė ateivis.

— Pažadu ir prisiekiu! — iškilmingai pasakė Ivanas.

Jiedu sutvirtino priesaiką paspausdami rankas, ir tuo metu koridoriuje pasigirdo prislopint i žingsniai ir balsai.

— Tss, — šnibžtelėjo svečias ir, išpuolęs į balkoną, užvėrė grotas.

Užsuko Praskovja Fiodorovna, paklausė, kaip Ivanas jaučiasi ir kaip norėtų miegoti — ar tamsoje, ar prie šviesos. Ivanas paprašė šviesos negesinti, ir Praskovja Fiodorovna išėjo, palinkėjusi ligoniui labos nakties. O kai jau viskas nurimo, vėl sugrįžo svečias.