Tai atsitiko pavakare, spalio viduryje. Ir ji išėjo. Atsiguliau ant sofos ir užmigau be žiburio. Nubudau pajutęs, kad aštuonkojis šalia. Grabaliodamasis tamsoje, vargais negalais užsidegiau šviesą. Kišeninis laikrodis rodė antrą valandą nakties. Atsiguliau sirguliuodamas, o nubudau tikras ligonis. Ūmai man pasirodė, kad rudens tamsa tuoj išgrūs langų stiklus, siūbtelės į kambarį ir aš prigersiu joje tarsi rašale. Nebepajėgiau tvardytis. Surikau, mane nusmelkė noras bėgti kur nors, kad ir viršun pas šeimininką.

Grūmiausi su savimi kaip beprotis. Man užteko jėgų nusigauti ligi krosnies ir ją užkurti.

Kai malkos sutraškėjo ir ėmė bilsnoti durelės, man, sakytumei, trupučiuką palengvėjo.

Puoliau į prieškambarį ir įžiebiau tenai šviesą, susiradau butelį balto vyno, atsikimšau jį ir ėmiau gerti stačiai iš butelio. Nuo vyno baimė truputį atlėgo — bent jau tiek, kad nenulėkiau į viršų pas šeimininką, o grįžau prie krosnies. Atsidariau dureles, karštis tvokstelėjo man į veidą ir į rankas, ir aš sušnibždėjau:

— Pajusk, kad mane ištiko bėda. Ateik, ateik, ateik!

Bet niekas nesirodė. Krosnyje stūgavo ugnis, į langus čaižė lietus. Tada atėjo galas.

Ėmiau traukti iš stalčių sunkius mašinėle perrašyto romano pluoštus ir juodraščių sąsiuvinius ir pradėjau juos deginti. Tai sunkus darbas, nes prirašytas popierius nenori degti. Lūžinėjančiais nagais draskiau sąsiuvinius, grūdau statmenus lapus tarp pliauskų ir maišiau juos žarstekliu. Pelenai tarpais įveikdavo mane, slopindavo liepsną, tačiau aš nenusileidau, ir romanas, kad ir atkakliai priešindamasis, vis dėlto degė. Pažįstami žodžiai raibuliavo akyse, geltona spalva nesulaikomai kilo puslapiais iš apačios į viršų, tačiau žodžiai buvo matomi ir ugnyje. Jie dingdavo tik tada, kai popierius pajuosdavo, ir aš nirtulingai pribaigdavau juos žarstekliu. Tuo metu kažkas tyliai sukrebždėjo už lango. Mano širdis pašoko aukštyn, ir aš, įgrūdęs į ugnį paskutinį sąsiuvinį, puoliau rakinti durų. Plytų laipteliai vedė aukštyn link laukujų durų. Klupinėdamas prilėkiau prie jų ir tyliai paklausiau:

— Kas ten?

Ir balsas, jos balsas, atsiliepė:

— Aš.

Nė nepamenu, kaip įveikiau durų grandinėlę ir užraktą. Vos įžengus į vidų, ji prigludo prie manęs, visa šlapia, drėgnais skruostais, išsidraikiusiais plaukais, virpanti. Aš įstengiau ištarti tik vieną žodį:

— Tu… tu? — mano balsas nutrūko, ir mudu nuskubėjom žemyn. Prieškambary ji nusimetė paltą, mes tuoj pat įžengėme į pirmąjį kambarį. Tyliai šūktelėjusi, ji plikomis rankomis ištraukė iš krosnies ant grindų paskutinį ten likusį popieriaus pluoštą, kurio apačia jau buvo apanglėjusi. Beregint kambarys prisipildė dūmų. Kojomis užmindžiau liepsną, o ji griuvo ant sofos ir pravirko, nesulaikomai kūkčiodama.

Kai ji aprimo, aš pasakiau:

— Aš pradėjau nekęst i šito romano, mane priveikė baimė. Aš sergu. Man baisu.

Ji pakilo ir prašneko:

— Dieve, koks tu ligonis. Už ką gi, už ką? Bet aš išgelbėsiu, išgelbėsiu tave. Už ką gi?

Mačiau paburkusias nuo dūmų ir ašarų jos akis, jaučiau, kaip šaltos rankos glosto man kaktą.

— Aš tave išgydysiu, išgydysiu, — murmėjo ji, įsikibusi rankomis man į pečius, — tu jį atkursi. Kodėl, kodėl aš nepasilikau vieno egzemplioriaus!

Ji net išsišiepė nuo įniršio, kalbėjo kažką nesuprantama. Paskui, sučiaupusi lūpas, pradėjo rankioti ir lyginti apdegusius lapus. Tai buvo kažkoks skyrius iš vidurio, nepamenu kuris. Ji tvarkingai sudėjo apdegusius lapelius, suvyniojo juos į popierių, perrišo juostele. Visas jos elgesys rodė, kad ji kupina ryžto ir jau susitvardžiusi. Ji pareikalavo vyno ir išgėrusi prašneko ramiau.

– Štai kuo tenka mokėti už melą, — kalbėjo jinai, — ir daugiau aš nebemeluosiu.

Pasilikčiau pas tave net dabar, bet nenoriu taip elgtis. Nenoriu, kad jis per amžius atmintų, jog pabėgau nuo jo naktį. Jis niekados nepadarė man nieko bloga. Buvo netikėtai iškviestas į gamyklą, ten gaisras. Bet netrukus grįš. Pasikalbėsiu su juo ryt rytą, pasakysiu, kad myliu kitą, ir visam laikui pereisiu pas tave. Atsakyk man, o gal tu nenori?

— Vargšele mano, vargšele, — tariau jai, — aš neleisiu tau taip padaryti. Mano reikalai prasti, nenoriu, kad tu pražūtum drauge su manim.

— Tai vienintelė priežastis? — paklausė ji, iš arti žiūrėdama į mane.

— Vienintelė.

Ji baisiausiai pagyvėjo, prigludo prie manęs, apsivijo rankomis kaklą ir tarė:

— Aš žūstu drauge su tavim. Rytą būsiu pas tave. Ir štai paskutinis vaizdas, kurį prisimenu iš savo gyvenimo, — šviesos ruoželis iš prieškambario, o tame ruoželyje plaukų sruoga, jos beretė ir ryžto kupinos akys. Dar prisimenu juodą siluetą ant laukujų durų slenksčio ir baltą ryšulį.

— Palydėčiau tave, bet jau nepajėgsiu vienas sugrįžti, man baisu.

— Nebijok. Pakentėk kelias valandas. Rytoj rytą būsiu pas tave.

Tai ir buvo paskutiniai jos žodžiai mano gyvenime.

— Tss! — ūmai pats save nutildė ligonis ir iškėlė aukštyn pirštą. — Ši naktis mėnesėta ir nerami. Jis pradingo balkone. Ivanas girdėjo, kaip koridorium nuriedėjo ratukai, kažkas negarsiai sukūkčiojo ar sušuko.

Kai viskas nuščiuvo, svečias grįžo ir pranešė, kad šimtas dvidešimtam kambary atsirado gyventojas. Atvežė kažkokį žmogų, kuris vis prašo grąžint i jam galvą. Abu pašnekovai susijaudinę patylėjo, bet aprimę grįžo prie pertraukto pasakojimo. Svečias buvo bepraveriąs burną, tačiau naktelė išties buvo nerami. Iš koridoriaus vis dar sklido balsai, ir svečias prašneko Ivanui į ausį taip tyliai, jog viską, ką jis papasakojo, išgirdo tik vienut vienas poetas, išskyrus pirmąją frazę:

— Jai palikus mane, po penkiolikos minučių išgirdau beldimą į langus…

Tai, ką ligonis sušnibždėjo į ausį, matyt, jį labai jaudino. Traukuliai vis perbėgdavo jo veidu. Akyse šmėsčiojo, blaškėsi baimė ir įniršis. Pasakotojas vis rodė ranka kažkur į mėnulį, kuris seniai pasislėpė už balkono krašto. Tik tuomet, kai koridoriuje nutilo visi garsai, svečias atšlijo nuo Ivano ir prašneko garsiau.

— Taigi sausio viduryje, naktį, apsivilkęs tą patį paltą, tik be sagų, stovėjau, gūždamasis nuo šalčio, savo kiemelyje. Man už nugaros kūpsojo alyvų krūmus slepiančios pusnys, o priešais, apačioje, — menkai apšviesti, užuolaidom uždangstyti mano langučiai.

Pasilenkiau prie vieno iš jų ir įsiklausiau — mano kambariuose grojo patefonas. Tiek ir teišgirdau, bet ničnieko neįstengiau įžiūrėti. Mažumėlę pastoviniavęs, išėjau pro vartelius į skersgatvį. Čia siautė pūga. Mane išgąsdino po kojomis pasipainiojęs šuva, ir aš perbėgau į kitą gatvės pusę. Šalt is ir baimė, tapusi nuolatiniu mano palydovu, varė mane į pamišimą. Neturėjau kur eiti, ir paprasčiausia, žinoma, būtų buvę pulti po tramvajumi gatvėje, į kurią rėmėsi mano skersgatvis. Mačiau iš tolo šitas šviesos sklidinas apledėjusias dėžes ir girdėjau, kaip jos šlykščiai džeržgia speige. Tačiau, brangusis mano kaimyne, bėda buvo ta, kad baimė kaustė kiekvieną mano kūno ląstelę. Ir lygiai taip pat, kaip pirma šuns, aš dabar bijojau tramvajaus. Taip, baisesnės ligos nei manoji šiame pastate, garantuoju, nėra.

— Bet juk galėjote pranešti jai, — tarė Ivanas, užjausdamas vargšą ligonį, —juk, be to, pas ją buvo ir jūsų pinigai! Ir ji juos, žinoma, išsaugojo?

— Galite neabejoti, žinoma, kad išsaugojo. Bet jūs, kaip matau, nesuprantat manęs.

Arba, veikiau, aš nebeturiu ankstesnio sugebėjimo pasakoti. Beje, man jo nelabai gaila, nes jis nebebus reikalingas. Priešais ją, — svečias su didžia pagarba pažvelgė į nakties tamsą, — atsirastų laiškas iš beprotnamio. Argi galima rašyti laiškus iš tokios vietos?

Psichinis ligonis? Juokaujate, drauguži! Ne, padaryti ją nelaimingą? Aš negaliu.

Tylusis Ivanas nesugebėjo paprieštarauti svečiui, jis tik užjautė meistrą, gailėjosi jo. O tasai lingavo atsiminimų išvargintą galvą su juoda kepuraite ir taip kalbėjo:

— Vargšė moteris. Beje, viliuosi, kad ji pamiršo mane.

— Bet jūs galite pasveikti… — nedrąsiai tarė Ivanas.