— Brangusis baronas, — smagiai šypsodamasis kalbėjo Volandas, — sužinojęs apie mano atvykimą Maskvon, buvo toks malonus, kad tučtuojau paskambino man, siūlydamas pagal savo profesiją supažindinti mane su sostine. Savaime aišku, kad aš su džiaugsmu pasikviečiau jį pas save.

Margarita tuo metu pastebėjo, kad Azazelas perdavė dubenį su kaukole Korovjovui.

— Beje, barone, — staiga intymiai prislopintu balsu prašneko Volandas, — pasklido gandai apie nepaprastą jūsų smalsumą. Žmonės šneka, kad tasai jūsų smalsumas sykiu su nemenkiau išsivysčiusiu plepumu jau pradėjo kreipti į save visų akis. Be to, pikti liežuviai jau prasitarė, kad esate skundikas ir šnipas. Ir dar spėjama, jog visa tai jums maždaug po mėnesio liūdnai baigsis. Taigi, norėdami jus išvaduoti nuo tokio kamavimosi ir laukimo, mes nusprendėme jums pagelbėti, pasinaudodami ta aplinkybe, kad jūs įsipiršote pas mane į svečius, kaip tik siekdamas iššniukštinėti viską, kas tik bus įmanoma.

Baronas pasidarė baltesnis už Abadoną, kuris iš prigimtie buvo nepaprastai išblyškęs, o paskui nutiko keistas dalykas. Abadona atsidūrė prieš baroną ir sekundei nusiėmė akinius. Tą akimirką kažkas žybtelėjo Azazelo rankoje, kažkas negarsiai pliaukštelėjo, lyg suplojus delnais, baronas ėmė griūti aukštielninkas, iš jo krūtinės čiurkšle trykštelėjo kraujas, užliedamas krakmolytus marškinius ir liemenę. Korovjovas pakišo po čiurkšle taurę, o kai ši prisipildė, padavė ją Volandui. Negyvas barono kūnas tuo metu jau gulėjo ant grindų.

— Geriu į jūsų sveikatą, ponai, — negarsiai tarė Volandas ir, pakėlęs taurę, prisilietė prie jos lūpomis.

Tada įvyko metamorfozė. Dingo sulopyti marškiniai ir nušleivotos šlepetės. Volandas stovėjo apsisiautęs kažkokia juoda chlamide, prie šono kabojo plieninė špaga. Jis greitu žingsniu prisiartino prie Margaritos, atkišo jai taurę ir įsakmiai tarė:

— Gerk!

Margaritai apsisuko galva, ji susverdėjo, bet taurė jau buvo prie lūpų, ir kažkieno balsai, o kieno — ji nesuprato, sukuždėjo jai į abi ausis:

— Nebijokit, karaliene… Nebijokit, karaliene, kraujas seniai susigėrė į žemę. Ir ten, kur jis buvo pralietas, jau auga vynuogės.

Margarita neatsimerkdama gurkštelėjo, ir saldi srovė nubėgo jos gyslomis, ausyse pasigirdo kažkoks skambesys. Jai pasirodė, kad kurtinamai gieda gaidžiai, kad kažkur trenkia maršas. Svečių minia ėmė tirpti. Ir frakuoti vyrai, ir moterys suguro į dulkes.

Margaritos akyse visa salė ėmė dūlėti, pasklido kapinių rūsio dvokas. Kolonos subyrėjo, šviesos užgeso, viskas susitraukė ir nebeliko nei fontanų, nei tulpių su kamelijomis.

Paprasčiausiai pasidarė kaip buvę — kukli juvelyro našlės svetainė, į kurią pro pravertas duris krito šviesos ruoželis. Pro tas pravertas duris Margarita ir įėjo.

Volando miegamajame viskas buvo taip kaip ir prieš pokylį. Volandas vienais marškiniais sėdėjo ant lovos, ir tik Hela, pirma trynusi jo koją, šįsyk dengė vakarienei stalą, ant kurio iš pradžių buvo žaidžiama šachmatais. Užstalėje nusivilkę frakus sėdėjo Korovjovas ir Azazelas, o greta jų, suprantama, tupėjo katinas, nepanoręs skirtis su savo peteliške, nors ši buvo pavirtusi į paprasčiausią nešvarų skudurą. Margarita svirduliuodama pasiekė stalą ir atsirėmė į jį. Tuomet Volandas mostu, kaip ir anąsyk, pasikvietė ją artyn ir liepė sėstis greta.

— Na ką, labai išvargote — paklausė Volandas.

— O ne, mesire, — atsakė Margarita, tačiau vos girdimu balsu.

— Noblesse oblige, — tarstelėjo katinas ir įpylė Margaritai kažkokio skysčio į st iklinaitę.

— Degtinė? — silpnu balsu paklausė Margarita.

Katinas įsižeidęs net šoktelėjo ant kėdės. — Ką jūs kalbat, karaliene, — sušvokštė jis, — argi aš drįsčiau įpilt i damai degtinės?

Grynas spiritas!

Margarita šyptelėjo ir pamėgino atstumti šalin stiklinaitę.

— Drąsiai gerkite, — tarė Volandas, ir Margarita išsyk paėmė st iklinaitę. — Hela, sėskis, — įsakė Volandas ir paaiškino Margaritai: — Pilnat ies nakt is — švent inė naktis, ir aš vakarieniauju mažame palydovų ir tarnų būrelyje. Na, kaip jaučiatės? Kaip praėjo šis varginantis pokylis?

— Nuostabiai! — sutarškėjo Korovjovas. — Visi sužavėti, įsimylėję, parblokšti. Koks nusimanymas, koks takto jausmas, koks patrauklumas ir žavesys!

Volandas tylomis pakėlė stiklinaitę ir susidaužė su Margarita. Margarita klusniai išgėrė, manydama, kad spiritas ją tuoj pat pribaigs. Tačiau nieko bloga neatsitiko. Maloni šiluma nutekėjo jos viduriais, kažkas minkštai stuktelėjo į pakaušį, sugrįžo jėgos, tarytum ji būtų pabudusi po ilgo gaivinančio miego, be to, ji pajuto žvėrišką alkį. O Margaritai prisiminus, kad ji nuo vakar ryto nieko nėra valgiusi, alkis dar labiau sukilo. Ji ėmė godžiai ryti ikrus.

Begemotas atsipjovė riekę ananaso, pasisūdė ją, pasibarstė pipirais, suvalgė, o paskui taip smagiai išlenkė st iklinaitę spirito, jog visi ėmė ploti.

Margaritai išgėrus antrą stiklinaitę, žvakės sietyne įsidegė ryškiau, židinyje pliūptelėjo smarkesnė liepsna. Jokio girtumo Margarita nejuto. Baltais dantimis kramtydama mėsą, Margarita gardžiavosi varvančiais iš jos syvais ir sykiu stebėjo, kaip Begemotas garstyčiomis tepasi austrę.

— Ant viršaus dar vynuogių užsidėk, — tyliai pasakė Hela, kumštelėjusi kat inui į pašonę.

— Prašom manęs nemokyti, — atsakė Begemotas, — nesijaudinkit, ne pirmą sykį sėdžiu prie stalo!

— Ak, kaip malonu vakarieniauti štai šitaip, prie ugnelės, paprastai, — blerbė Korovjovas, — mažame būrelyje…

— Ne, Fagotai, — užginčijo katinas, — pokylis vis dėlto savaip žavingas ir didingas.

— Nei jis žavingas, nei didingas, o tos kvailos meškos ir tie tigrai bare savo riaumojimu vos neįvarė man migrenos, — tarė Volandas.

— Klausau, mesire, — pasakė katinas, — jeigu jūs manote, kad nedidingas, tai ir aš nedelsiant pritarsiu šiai nuomonei.

— Tu man žiūrėk! — atsakė Volandas.

— Aš pajuokavau, — ramiai tarė katinas, — o tuos tigrus liepsiu iškepti.

— Tigrai nevalgomi, — tarė Hela.

— Jūs taip manote? Tuomet prašom paklausyti, — atkirto katinas ir, markstydamasis iš malonumo, papasakojo, kaip sykį jis devyniolika dienų klajojo po dykumą ir maitinosi savo paties nudobto tigro mėsa. Visi susidomėję klausėsi šio nuotykingo pasakojimo, o kai Begemotas baigė, visi kaip vienas sušuko:

— Melas!

Įdomiausia, kad šis melas, — pasakė Volandas, — yra melas nuo pirmo ligi paskutinio žodžio.

— Ak šitaip? Melas? — suriko katinas, ir visi pamanė, kad jis šoks ginčyt is, tačiau jis tik tyliai pridūrė: — Istorija nuspręs, kieno teisybė.

— Prašom pasakyti, — kreipėsi gėrimo padrąsinta Margo į Azazelą, — jūs nušovėte jį, tą buvusį baroną?

– Žinoma, — atsakė Azazelas, — kaipgi jo nenušausi? Jį būtinai reikia nušauti. — Aš taip susijaudinau! — sušuko Margarita. — Tai atsitiko taip netikėtai.

— Ką jau čia netikėtai, — paprieštaravo Azazelas, o Korovjovas prapliupo kvykauti:

— Kaip nesijaudinsi? Man pačiam kinkos pradėjo tirtėti! Bumbt! Žybt! Baronas ant šono!

— Aš vos nepuoliau į isteriją, — pridūrė katinas, laižydamas iš ikrų ištrauktą šaukštą.

— Man štai kas nesuprantama, — kalbėjo Margarita, o jos akyse žybčiojo nuo krištolinių indų atsimušusios auksinės kibirkštys, — nejaugi iš lauko nebuvo girdėt i muzikos ir apskritai šito pokylio griausmo?

— Aišku, kad nebuvo girdėti, karaliene, — paaiškino Korovjovas, — tokius dalykus reikia taip daryti, kad nebūtų girdėti. Kuo atsargiausiai reikia daryti.

— Na, žinoma, žinoma… Mat tasai žmogus ant laiptų… Kai mudu su Azazelu ėjome pro šalį… Ir kitas, prie laukujų durų… Man regis, kad jis sekė jūsų butą…

— Teisingai, teisingai! — šaukė Korovjovas. — Teisingai, brangioji Margarita Nikolajevna! Pasitvirtina mano įtarimai. Taip, jis sekė butą. Aš vos nepalaikiau jo išsiblaškiusiu privatdocentu ar ant laiptų lūkuriuojančiu įsimylėjėliu. Tačiau ne, ne!