— Mesire, — tarė Azazelas, — leiskite pranešti. Pas mus du pašaliniai: gražuolė, kuri verkšlena ir prašosi paliekama kartu su ponia, o su ja, prašom at leist i, jos meitėlis.

— Keistokai elgiasi gražuolės, — tarstelėjo Volandas.

— Tai Nataša, Nataša, — sušuko Margarita.

— Na, tegu lieka su ponia. O meitėlį varykit pas virėjus!

— Paskersti? — išgąstingai suriko Margarita. — Atleiskit, mesire, bet juk tai Nikolajus Ivanovičius, apatinis kaimynas. Įvyko nesusipratimas, jinai, matot, brūkštelėjo jam kremu…

— Atleiskite! — tarė Volandas. — Kurių velnių ir kas ruošiasi jį skersti? Tegul pasėdi virtuvėje su virėjais, štai ir viskas! Juk pati suprantat, kad negaliu jo įsileisti į puotos salę!

— Be to… — pridūrė Azazelas ir pranešė: — Vidurnaktis artėja, mesire.

— Puiku! — Volandas kreipėsi į Margaritą: — Taigi prašom! Iš anksto dėkoju.

Nesijaudinkite ir nieko nebijokite. Ničnieko, išskyrus vandenį, negerkite, antraip išgeibsite ir jums bus sunku. Metas!

Margarita pakilo nuo kilimėlio, ir tuo metu duryse pasirodė Korovjovas.

Vidurnaktis artėjo, reikėjo skubėti. Margarita viską matė lyg pro miglas. Įsiminė žvakes ir kažkokį spalvotais akmenimis išklotą baseiną. Kai Margarita atsistojo šio baseino dugne, Hela ir jai talkinanti Nataša šliūkštelėjo ant jos kažkokio karšto, tiršto ir raudono skysčio. Margarita pajuto ant lūpų sūrumą ir suprato, kad yra plaunama krauju. Kruviną mantiją pakeitė kita — tiršta, permatoma, rausva, ir Margaritai ėmė svaigti galva nuo rožių aliejaus. Paskui jos nubloškė Margaritą į krištolinį guolį ir ėmė ligi blizgesio trinti kažkokiais dideliais žaliais lapais. Atlėkė katinas ir puolė į pagalbą. Jis atsitūpė prie Margaritos kojų ir taip ėmė trinti jos pėdas, lyg blizgintų batus gatvėje.

Margarita nebeprisiminė, kas jai pasiuvo kurpaites iš balsvų rožės žiedlapių ir kaip tos kurpaitės pačios savaime užsisegė auksinėmis sagtimis. Kažkokia jėga kilstelėjo Margaritą ir pastatė prieš veidrodį, jos plaukuose sušvito karališkas deimantų vainikas. Iš kažkur išdygo Korovjovas ir užkabino Margaritai ant kaklo sunkų ovalinį medalioną su juodo pudelio atvaizdu, parištą sunkia grandine. Šis papuošalas be galo kamavo karalienę. Grandinė iškart ėmė trinti sprandą, atvaizdas lenkė ją prie žemės. Tačiau už tuos vargus, kurių pridarė grandinė su juodu pudeliu, Margaritai buvo bent iš dalies atlyginta. Korovjovas ir Begemotas išsyk ėmė elgtis su ja itin pagarbiai.

— Kentėkit, kentėkit! — murmėjo Korovjovas tarpduryje to kambario, kuriame buvo baseinas. — Nieko nepadarysi, taip reikia. Leiskite, karaliene, jums duoti paskutinį patarimą. Svečių būryje bus visokių, oi visokiausių žmonių, tačiau jūs, karaliene Margo, niekam neteikite pirmumo! Jeigu kuris ir nepatiks… suprantu, žinoma, kad neparodysite to savo išraiška… Ne, ne, apie tai nė pagalvoti negalima! Pastebės, išsyk pastebės. Jį būtina pamilti, karaliene, pamilti. Pokylio šeimininkei už tai bus atlyginta šimteriopai! Ir dar: nė vieno nepraleiskite. Bent šyptelkit, bent grįžtelkit galvą, jei nebus kada žodelio ištarti. Darykit, ką išmanot, tik nė vieno neaplenkit. Antraip jie visiškai išgeibs…

Lydima Korovjovo ir Begemoto, Margarita žengė iš kambario su baseinu į akliną tamsą.

— Aš, aš, — šnibždėjo katinas, — aš duosiu ženklą!

— Duok! — atsiliepė tamsoje Korovjovas.

— Pokylis! — šaižiai suspiegė katinas, ir Margarita kelias sekundes pabuvo užsimerkusi.

Pokylis ūmai ją užgriuvo kaip šviesos, garsų ir kvapų tvanas. Korovjovo tempiama už parankės, Margarita išvydo esanti tropikų miške. Raudongurklės žaliauodegės papūgos karstėsi lianomis, šokinėjo nuo šakos ant šakos ir kurtinamai plyšojo: „Žavinga!“ Bet miškas veikiai baigėsi, ir pirt ies tvankumą pakeitė iškilmių salės vėsa. Ši salė su kažkokio gelsvo žaižaruojančio akmens kolonomis buvo tuščia tuštutėlė, kaip ir miškas, tik šalia kolonų lyg sustingę stovėjo pusnuogiai negrai su sidabriniais raiščiais ant galvų. Jų veidai pasidarė purvinai rudi iš susijaudinimo, kai į salę įlėkė Margarita su savo palyda, kurioje iš kažkur atsirado ir Azazelas. Korovjovas paleido Margaritos ranką ir sušnibždėjo:

— Tiesiai link tulpių!

Neaukšta baltų tulpių sienelė išdygo priešais Margaritą, o už sienelės ji išvydo aibę gaubteliais pridengtų žiburių, kurie apšvietė frakuotų vyrų juodus pečius ir baltas krūtines. Tuomet Margarita suprato, iš kur sklido tie šventiniai garsai. Ją užgriuvo dūdų trenksmas, o pro tą trenksmą prasiveržusi smuikų rauda perliejo Margaritos kūną lyg kraujas. Maždaug pusantro šimto žmonių orkestras grojo polonezą.

Ant pakylos priešais orkestrą stovintis frakuotas žmogus, pamatęs Margaritą, išblyško, nusišypsojo ir ūmai rankos mostu pakėlė ant kojų visą orkestrą. Nė akimirksnį nenutilęs orkestras stovėdamas griaudė toliau. Žmogus ant pakylos nusisuko nuo orkestro ir, išmetęs į šonus rankas, žemai nusilenkė. Margarita nusišypsojo ir pamojavo jam.

— Ne, maža, maža, — sušnibždėjo Korovjovas, — jis visą naktį negalės užmigti.

Šūktelėkit jam: „Sveikinu jus, valsų karaliau!“ Margarita šūktelėjo ir nustebo, kad jos balsas, skambus kaip varpas, nustelbė visą orkestrą. Žmogus krūptelėjo iš laimės, kairę ranką prispaudė prie krūtinės, o dešine, kurioje laikė baltą lazdelę, toliau dirigavo orkestrui.

— Maža, maža, — šnibždėjo Korovjovas. — Pažvelkit kairėn į pirmuosius smuikus ir linktelkit taip, kad kiekvienas skyrium galvotų, jog jūs jį atpažinote. Čia vien pasaulinės įžymybės. Linktelėkit štai anam, prie pirmojo pulto — tai Vjetanas. Taip, labai gerai.

Dabar toliau.

— Kas dirigentas? — skriedama toliau, paklausė Margarita.

— Johanas Štrausas, — sukliko katinas, — ir tegu mane pakaria tropikų sode ant lianų, jeigu kokiame nors pokylyje kada nors grojo toks orkestras. Aš sukviečiau jį! Ir prašom įsidėmėti, nė vienas nesusirgo ir nė vienas neatsisakė.

Gretima salė buvo be kolonų, vietoje jų vienoje pusėje mirgėjo siena iš raudonų, rausvų, baltų rožių, o kitoje — tokia pat siena iš pilnavidurių japoninių kamelijų. Tarp tų sienų jau tryško šnypščiantys fontanai, ir šampanas putojo trijuose baseinuose, kurių pirmasis buvo skaidriai violetinis, antrasis — rubino spalvos, trečiasis — krištolinis. Palei juos blaškėsi negrai su raudonais raiščiais, sėmė sidabriniais samčiais šampaną ir pylė į plokščias taures. Rožių sienoje buvo spraga, ir toje vietoje ant estrados siautėjo žmogus su raudonu fraku smailia kaip kregždės uodega. Priešais jį nežmoniškai garsiai griaudėjo džiazas. Vos išvydęs Margaritą, dirigentas susirietė prieš ją dvilinkas, palietė rankomis grindis, paskui išsitiesė ir šaižiu balsu suriko:

— Aleliuja!

Jis pliaukštelėjo sau per kelį — viens, paskui kryžmai per kitą kelį — du, griebė iš kraštinio muzikanto rankų lėkštę, žiebė ja į koloną.

Skriedama tolyn Margarita dar pamatė, kad džiazo virtuozas, rungdamasis su polonezu, dvelkusiu Margaritai į nugarą, tranko savo lėkšte džiazo muzikantams per galvas, o šie tūpčioja, komiškai išsproginę akis.

Pagaliau jie atskriejo į aikštelę, kurioje, kaip suprato Margarita, tamsoje ją pasitiko Korovjovas su lempele. Dabar šioje aikštelėje akys žlibo nuo šviesos, kuri liejosi iš krištolinių vynuogių kekių. Palydovai pastatė Margaritą į vietą, ties jos kaire ranka atsirado neaukšta ametisto kolonėlė.

— Jeigu bus labai sunku, galėsite pasidėti ant jos ranką, — šnibždėjo Korovjovas.

Kažkoks juodaodis padėjo Margaritai po kojų pagalvėlę su išsiuvinėtu auksiniu pudeliu, ir ant tos pagalvėlės, paklusdama kažkieno rankoms, ji pastatė sulenktą per kelį savo dešinę koją.

Margarita pabandė apsižvalgyti. Korovjovas ir Azazelas stovėjo šalia išsitempę, kaip per paradą. Greta Azazelo — dar trys vyrai, kažkuo Margaritai panašūs į Abadoną. Į nugarą dvelkė šaltis, atsigręžusi Margarita išvydo, kad iš marmurinės sienos jos užnugaryje trykšta šnypščiantis vynas ir srūva į ledinį baseiną. Prie kairės kojos ji juto kažką šilta ir gauruota. Tai buvo Begemotas.