Nors tas ir timpčiojo ant akių kepurę su plačiu kaip anties snapu, kad veidą gožtų šešėlis, nors ir dangstėsi laikraščiu, — finansų direktorius sugebėjo įžiūrėti milžinišką mėlynę dešinėje veido pusėje palei pat nosį. Be to, visuomet raudonskruostis administratorius šįsyk buvo išblyškęs, veidas kaip kreida, o kaklas tvankią naktį kažkodėl apmuturiuotas sena dryžuota skara: Jeigu prie visko dar pridėsime per tą nesimatymo laiką atsiradusią šlykščią administratoriaus manierą čepsėti ir sulpčioti lūpomis, ūmai pakitusį balsą, kuris pasidarė duslus ir šiurkštus, baikštų ir suktą žvilgsnį — galėsime drąsiai sakyti, kad Ivanas Saveljevičius Varenucha tapo neatpažįstamas.

Ir dar kažkas dilgino širdį finansų direktoriui, tačiau kas — to jis nepajėgė suvokti, kad ir kaip vargino įkaitusias smegenis, kad ir kaip žiūrėjo į Varenuchą. Viena jam buvo aišku:

kad administratoriaus poza kažkokia nenatūrali, jis kažkaip nesiderino prie gerai pažįstamo krėslo.

— Na, pagaliau jis buvo įveiktas, įgrūstas į mašiną, — vogravo Varenucha, žvilgčiodamas iš po laikraščio ir delnu dangstydamas mėlynę.

Ūmai Rimskis ištiesė ranką, neva nesąmoningai, barbendamas pirštais į stalą, delnu nuspaudė elektros skambučio mygtuką ir apmirė. Tuščiuose rūmuose būtinai turėjo pasigirsti šaižus signalas. Tačiau signalo nebuvo, mygtukas be garso nugrimzdo į staldengtę. Mygtukas neveikė, skambutis buvo sugadintas. Varenucha pastebėjo finansų direktoriaus gudrybę, jo akyse aiškiai šmėstelėjo nuožmaus pykčio liepsna, ir jis, mėšlungiškai trūktelėjęs, paklausė:

— Ko skambini?

— Nejučiomis, — kimiu balsu atsakė finansų direktorius, atitraukdamas ranką, ir savo ruožtu neryžtingai paklausė:

— Kas tavo veidui?

— Mašiną į šoną užnešė, trenkiausi į durų rankeną, — atsakė Varenucha, sukdamas akis į šalį.

„Meluoja!“ — mintyse suriko finansų direktorius. Ūmai jo akys suapvalėjo, stačiai paklaiko, ir jis įsistebeilijo į krėslo atkaltę. Anapus kėdės, ant grindų, tysojo du susikryžiavę šešėliai, vienas juodesnis, ryškesnis, kitas pilkšvas, nežymus. Ant grindų buvo aiškiai matyti atkaltės ir smailėjančių krėslo kojų šešėliai, tačiau virš tos atkaltės ant grindų nebuvo Varenuchos galvos šešėlio, o po krėslo kojomis nesimatė administratoriaus kojų.

„Jis nemeta šešėlio!“ — pervėrė Rimskį siaubinga mintis. Jį nupurtė drebulys.

Varenucha vogčiomis sekė pakvaišusį Rimskio žvilgsnį ir, dirstelėjęs už krėslo, suprato, kad yra demaskuotas.

Jis pakilo nuo krėslo (tą patį padarė ir finansų direktorius) ir atsitraukė žingsnį atatupstas, spausdamas rankose portfelį.

— Supratai, nevidone! Visada buvai nuovokus, — piktai šyptelėjęs tiesiai finansų direktoriui į veidą, pratarė Varenucha, staiga liuoktelėjo nuo krėslo prie durų ir mikliai nuspaudė žemyn angliškos spynos skląstuką. Traukdamasis prie lango, finansų direktorius išgąstingai apsidairė ir tame lange, išeinančiame į sodą, išvydo prie stiklo prisispaudusį mėnesienos apšviestą nuogos merginos veidą ir jos nuogą ranką, įlindusią pro orlaidę ir mėginančią atstumti apatinį kaištį. Viršutinis jau buvo atstumtas.

Rimskiui pasirodė, kad stalinio šviestuvo šviesa gęsta, o rašomasis stalas svyra ant šono. Ledinė banga siūbtelėjo ant Rimskio, tačiau, savo laimei, jis išsilaikė ant kojų.

Likusių jėgų jam užteko tik sušnibždėti, o ne riktelti:

— Gelbėkite…

Varenucha, sergėdamas duris, šokinėjo aukštyn, ilgokai pakibdamas ir tavaruodamas ore. Jis tiesė į Rimskį suriestus nagus, šnypštė ir čepsėjo, merkė akį merginai už lango.

Toji skubėjo, įkišo pro orlaidę rusvą galvą, ištiesė kiek įmanydama ranką, nagais ėmė gremžti apatinį kaištį ir purtyti rėmą. Jos ranka staiga pradėjo ilgėti tarsi guminė ir pažaliavo it lavono. Pagaliau žali negyvėlės pirštai sugriebė kaiščio galą, pasuko jį į šoną, ir rėmas ėmė vertis. Rimskis tyliai suriko, prisispaudė prie sienos ir atkišo prieš save portfelį lyg kokį skydą. Jis suprato, kad atėjo pražūtis.

Lango rėmas plačiai atsivėrė, tačiau kambaryje padvelkė ne nakties vėsa ir liepų aromatu, o kapų rūsio dvoku. Numirėlė žengė ant palangės. Rimskis aiškiai matė lavondėmes ant jos krūtinės.

Ir tą akimirksnį smagiai ir netikėtai užgiedojo gaidys. Jo balsas ataidėjo iš sodo, kur prigludusioje prie šaudyklos žemoje pašiūrėje buvo laikomi programoje dalyvaujantys paukščiai. Išverstagerklis dresuotas gaidys plyšojo, skelbdamas, kad į Maskvą iš rytų skuba aušra.

Baisus įniršis iškreipė merginos veidą, ji kimiai nusikeikė, o Varenucha prie durų kvyktelėjo ir nudribo iš oro ant grindų.

Gaidžio riksmas pasikartojo, mergina kaukštelėjo dantimis, o jos rusvi plaukai pasistojo piestu. Gaidžiui pragydus trečią sykį, ji apsisuko ir išskrido lauk. Šoktelėjęs ir horizontaliai išsitiesęs, panašus į skrendantį kupidoną, paskui ją virš rašomojo stalo lėtai praplaukė ir išnėrė pro langą Varenucha.

Baltas it sniegas senis, kurio galvoje nebeliko nė vieno juodo plauko ir kuris dar taip neseniai buvo Rimskis, pripuolė prie durų, atšovė skląstuką, atidarė duris ir leidosi bėgti tamsiu koridorium. Posūkyje prie laiptų, išgąstingai vaitodamas, jis apčiuopė jungiklį, ir laiptai nušvito. Ant laiptų tas kretantis, iš baimės drebantis senis pargriuvo, nes jam pasirodė, kad iš viršaus ant jo minkštai žnektelėjo Varenucha.

Nusiritęs laiptais žemyn, Rimskis išvydo vestibiulyje šalia kasos ant kėdės snaudžiantį budėtoją. Rimskis pirštų galais apėjo jį ir smuko pro pagrindinį išėjimą. Gatvėje jis truputį atsikvėpė. Atsitokėjęs ir susigriebęs už galvos, jis net pajėgė suprasti, kad kabinete liko jo skrybėlė.

Savaime aišku, kad Rimskis negrįžo jos pasiimti, bet dusdamas puolė kiton plačios gatvės pusėn, link kino teatro, kur žybsėjo dulsvas raudonas žiburėlis. Po minutės jis jau buvo tenai. Niekas nespėjo jo aplenkt i ir pagriebt i mašinos.

– Į Leningrado greitąjį, moku viršaus, — sunkiai kreguodamas, susigriebęs už širdies, pratarė senis.

— Važiuoju į garažą, — piktai atšovė šoferis ir nusisuko.

Tada Rimskis atsisegė portfelį, išsitraukė penkiasdešimt rublių ir atkišo juos pro pravirą priekinį langelį šoferiui.

Netrukus blerbianti mašina lyg viesulas skriejo Sodų žiedu. Svaidomas į šonus keleivis žiūrėjo į veidrodžio šukelę priešais šoferį ir matė joje čia linksmas šoferio, čia pakvaišusias savo akis.

Ties stoties pastatu išpuolęs iš mašinos, Rimskis riktelėjo pirmam pakliuvusiam žmogui su balta prijuoste ir skardiniu nešiko ženklu — Pirma kategorija, vieną, duosiu trisdešimt, — jis pešė suglamžytus červoncus iš portfelio, — jei nėra pirmos, imk antrą, jei ir tos nėra — imk kietame vagone.

Žmogus su skardiniu ženklu, žvilgtelėjęs į šviečiantį laikrodį, išplėšė iš Rimskio rankų červoncus.

Po penkių minučių po stikliniu stoties kupolu pajudėjo greitasis traukinys ir tuoj pat prasmego tamsoje. Drauge su juo dingo ir Rimskis.

Nesunku atspėti, kad storulis tamsiai raudonu veidu, paguldytas klinikų palaton Nr. 119, buvo Nikanoras Ivanovičius Bosojus.

Tačiau pas profesorių Stravinskj jis pakliuvo ne iš karto, bet ankstėliau pabuvojęs kitoje įstaigoje.

Toje kitoje įstaigoje ne kažkas įstrigo į Nikanoro Ivanovičiaus atmintį. Jis prisiminė tik rašomąjį stalą, spintą ir minkštasuolį.

Tenai su Nikanoru Ivanovičiumi, kuriam nuo plūstelėjusio į galvą kraujo ir psichinio susijaudinimo viskas maišėsi akyse, buvo pamėginta pasikalbėti, tačiau pokalbis išėjo kažkoks keistas, padrikas, tiesą sakant, pasikalbėti su juo visai nepavyko.

Pirmasis klausimas, pateiktas Nikanorui Ivanovičiui, buvo toks:

— Jūs — Nikanoras Ivanovičius Bosojus, Sodų gatvės namo numeris trys šimtai du bis gyventojų komiteto pirmininkas?

Klaikiai nusijuokęs, į šį klausimą Nikanoras Ivanovičius šitaip atsakė:

— Aš Nikanoras, žinoma, Nikanoras! Tačiau koks aš, po paraliais, pirmininkas!