Tačiau šių keistenybių finansų direktorius ilgiau negvildeno. Ne tas buvo galvoje.

— Kodėl nepaskambinai? Ką reiškia ta velniava su Jalta?

— Viskas buvo taip, kaip aš sakiau, — sučepsėjęs lūpomis, tarsi jį kamuotų skaudamas dantis, atsakė administratorius, — surado jį Puškine, smuklėje.

— Puškine?! Prie Maskvos? O telegramos iš Jaltos?!

— Kokia ten, po velnių, Jalta! Nugirdė Puškino telegrafistą, ir ėmė abu kvailioti, tarp kitų kiaulysčių — ir siuntinėti telegramas su Jaltos atžyma.

— Aha… Aha… Na gerai, gerai… — ne pasakė, o sakytumei užgiedojo Rimskis. Jo akyse tvykstelėjo gelsva šviesa. Mintyse klostėsi džiugus paveikslas — kaip Stiopa gėdingai pašalinamas iš darbo. Išsivadavimas! Seniai lauktas finansų direktoriaus išsivadavimas iš visų negandų, atsikratymas Lichodejevu! O gal Stepanas Bogdanovičius užsitarnaus ir dar liūdnesnės pabaigos, ne tik pašalinimo… — Smulkiau! — paliepė Rimskis, pliaukštelėjęs prespapjė į stalą.

Ir Varenucha ėmė pasakoti toliau. Vos tik nuvyko tenai, kur jį pasiuntė finansų direktorius, jis buvo nedelsiant priimtas ir kuo dėmesingiausiai išklausytas. Aišku, niekam nė į galvą nešovė, kad Stiopa gali būti Jaltoje. Visi bematant pritarė Varenuchos spėjimui, kad Lichodejevas, be abejonės, siaučia Puškino „Jaltoje“.

— Kur jis dabar? — pertraukė administratorių susijaudinęs finansų direktorius.

— Kurgi kitur, — atsakė kreivai vyptelėjęs administratorius, — aišku, blaivykloje.

— Na, na! Čia tai pradžiuginai!

O Varenucha toliau pasakojo. Juo ilgiau jis pasakojo, juo ryškiau klostėsi finansų direktoriaus vaizduotėje ilga Lichodejevo šunybių grandinė, ir kiekviena nauja šios grandinės grandis buvo bjauresnė už ankstesnę. Ką reiškė kad ir šokis su telegrafistu pievelėje priešais Puškino telegrafą, grojant kažkokio girtuoklio armonikai! Kažkokių spiegiančių iš siaubo moteriškių vaikymasis! Peštynės su bufetininku „Jaltoje“! Ant tos pačios „Jaltos“ grindų išdrabstyti svogūnų laiškai. Aštuoni sudaužyti buteliai balto sauso „Ai—Danilo“ vyno. Sulaužytas taksi skait iklis, šoferiui atsisakius vežt i Stiopą. Grasinimai areštuoti piliečius, mėginusius sutramdyti Stiopos siautėjimą. Žodžiu, tikras siaubas.

Stiopa buvo gerai žinomas žmogus teatriniuose Maskvos sluoksniuose, ir visi galėjo patvirtinti, kad jis — ne saldainis. Bet to, ką apie jį pasakojo administratorius, net ir Stiopai buvo per daug. Taip, per daug. Net gerokai per daug…

Dygios Rimskio akys įsmigo į kitapus stalo sėdinčio administratoriaus veidą, ir juo ilgiau tasai kalbėjo, juo labiau niaukėsi šios akys. Juo gyvesnės ir spalvingesnės darėsi tos šlykščios smulkmenos, kurių administratorius nešykštėjo pasakodamas, juo mažiau finansų direktorius tikėjo pasakotoju. O kai Varenucha pranešė, kad Stiopa taip įsisiautėjo, jog bandė priešintis atvažiavusiems jo parsivežti į Maskvą žmonėms, direktorius jau tvirtai žinojo, kad viskas, ką pasakojo jam vidurnaktį parsiradęs administratorius, viskas — melas! Melas nuo pirmo iki paskutinio žodžio.

Varenucha nebuvo nuvažiavęs į Puškiną, ir paties Stiopos Puškine nebuvo. Nebuvo girto telegrafisto, nebuvo sudaužytų stiklų smuklėje, Stiopos niekas nerišo virvėmis… — ničnieko nebuvo.

Vos tik finansų direktorius įsitikino, kad administratorius, meluoja, baimė iš pažemių ėmė kilt i jo kūnu aukštyn, ir finansų direktoriui vėl porą sykių pasivaideno, kad grindimis čiūžtelėjo puvėsiais trenkianti maliarinė drėgmė. Nė sekundės nenuleisdamas akių nuo administratoriaus, kuris kažkaip keistai muistėsi ant kėdės, visą laiką stengdamasis likti melsvame stalinio šviestuvo šešėlyje ir kažkaip neįprastai dangstydamasis laikraščiu neva nuo trikdančios šviesos, finansų direktorius galvojo tik viena — ką visa tai reiškia? Kodėl taip įžūliai meluoja į tuščius ir tylius rūmus pernelyg vėlai sugrįžęs administratorius? Ir į finansų direktoriaus sielą įsismelkė pavojaus, neaiškaus, bet grėsmingo pavojaus nuojauta. Nuduodamas, kad nepastebi administratoriaus išsisukinėjimų ir triukų su laikraščiu, finansų direktorius tyrinėjo jo veidą, bemaž nesiklausydamas, ką pliauškia Varenucha. Jis pastebėjo pokyčių, kurie atrodė dar labiau nesuprantami nei nežinia kam sugalvotas šmeižtas apie nuotykius Puškine, ir šie pokyčiai ryškėjo administratoriaus išvaizdoje ir elgesyje.

Nors tas ir timpčiojo ant akių kepurę su plačiu kaip anties snapu, kad veidą gožtų šešėlis, nors ir dangstėsi laikraščiu, — finansų direktorius sugebėjo įžiūrėti milžinišką mėlynę dešinėje veido pusėje palei pat nosį. Be to, visuomet raudonskruostis administratorius šįsyk buvo išblyškęs, veidas kaip kreida, o kaklas tvankią naktį kažkodėl apmuturiuotas sena dryžuota skara: Jeigu prie visko dar pridėsime per tą nesimatymo laiką atsiradusią šlykščią administratoriaus manierą čepsėti ir sulpčioti lūpomis, ūmai pakitusį balsą, kuris pasidarė duslus ir šiurkštus, baikštų ir suktą žvilgsnį — galėsime drąsiai sakyti, kad Ivanas Saveljevičius Varenucha tapo neatpažįstamas.

Ir dar kažkas dilgino širdį finansų direktoriui, tačiau kas — to jis nepajėgė suvokti, kad ir kaip vargino įkaitusias smegenis, kad ir kaip žiūrėjo į Varenuchą. Viena jam buvo aišku:

kad administratoriaus poza kažkokia nenatūrali, jis kažkaip nesiderino prie gerai pažįstamo krėslo.

— Na, pagaliau jis buvo įveiktas, įgrūstas į mašiną, — vogravo Varenucha, žvilgčiodamas iš po laikraščio ir delnu dangstydamas mėlynę.

Ūmai Rimskis ištiesė ranką, neva nesąmoningai, barbendamas pirštais į stalą, delnu nuspaudė elektros skambučio mygtuką ir apmirė. Tuščiuose rūmuose būtinai turėjo pasigirsti šaižus signalas. Tačiau signalo nebuvo, mygtukas be garso nugrimzdo į staldengtę. Mygtukas neveikė, skambutis buvo sugadintas. Varenucha pastebėjo finansų direktoriaus gudrybę, jo akyse aiškiai šmėstelėjo nuožmaus pykčio liepsna, ir jis, mėšlungiškai trūktelėjęs, paklausė:

— Ko skambini?

— Nejučiomis, — kimiu balsu atsakė finansų direktorius, atitraukdamas ranką, ir savo ruožtu neryžtingai paklausė:

— Kas tavo veidui?

— Mašiną į šoną užnešė, trenkiausi į durų rankeną, — atsakė Varenucha, sukdamas akis į šalį.

„Meluoja!“ — mintyse suriko finansų direktorius. Ūmai jo akys suapvalėjo, stačiai paklaiko, ir jis įsistebeilijo į krėslo atkaltę. Anapus kėdės, ant grindų, tysojo du susikryžiavę šešėliai, vienas juodesnis, ryškesnis, kitas pilkšvas, nežymus. Ant grindų buvo aiškiai matyti atkaltės ir smailėjančių krėslo kojų šešėliai, tačiau virš tos atkaltės ant grindų nebuvo Varenuchos galvos šešėlio, o po krėslo kojomis nesimatė administratoriaus kojų.

„Jis nemeta šešėlio!“ — pervėrė Rimskį siaubinga mintis. Jį nupurtė drebulys.

Varenucha vogčiomis sekė pakvaišusį Rimskio žvilgsnį ir, dirstelėjęs už krėslo, suprato, kad yra demaskuotas.

Jis pakilo nuo krėslo (tą patį padarė ir finansų direktorius) ir atsitraukė žingsnį atatupstas, spausdamas rankose portfelį.

— Supratai, nevidone! Visada buvai nuovokus, — piktai šyptelėjęs tiesiai finansų direktoriui į veidą, pratarė Varenucha, staiga liuoktelėjo nuo krėslo prie durų ir mikliai nuspaudė žemyn angliškos spynos skląstuką. Traukdamasis prie lango, finansų direktorius išgąstingai apsidairė ir tame lange, išeinančiame į sodą, išvydo prie stiklo prisispaudusį mėnesienos apšviestą nuogos merginos veidą ir jos nuogą ranką, įlindusią pro orlaidę ir mėginančią atstumti apatinį kaištį. Viršutinis jau buvo atstumtas.

Rimskiui pasirodė, kad stalinio šviestuvo šviesa gęsta, o rašomasis stalas svyra ant šono. Ledinė banga siūbtelėjo ant Rimskio, tačiau, savo laimei, jis išsilaikė ant kojų.

Likusių jėgų jam užteko tik sušnibždėti, o ne riktelti:

— Gelbėkite…

Varenucha, sergėdamas duris, šokinėjo aukštyn, ilgokai pakibdamas ir tavaruodamas ore. Jis tiesė į Rimskį suriestus nagus, šnypštė ir čepsėjo, merkė akį merginai už lango.

Toji skubėjo, įkišo pro orlaidę rusvą galvą, ištiesė kiek įmanydama ranką, nagais ėmė gremžti apatinį kaištį ir purtyti rėmą. Jos ranka staiga pradėjo ilgėti tarsi guminė ir pažaliavo it lavono. Pagaliau žali negyvėlės pirštai sugriebė kaiščio galą, pasuko jį į šoną, ir rėmas ėmė vertis. Rimskis tyliai suriko, prisispaudė prie sienos ir atkišo prieš save portfelį lyg kokį skydą. Jis suprato, kad atėjo pražūtis.