— Ką tai reiškia? — prisimerkęs pasidomėjo klausinėtojas. — O tą! — atsakė jis. — Jeigu aš pirmininkas, tai kaipmat privalėjau susigaudyti, kad jis nelabasis! Kaipgi kitaip! Pensnė įskilusi… pats nudriskęs… Kaip jis gali būti užsieniečio vertėjas!

— Apie ką kalbate? — buvo paklaustas Nikanoras Ivanovičius.

— Korovjovas! — sušuko Nikanoras Ivanovičius. — Pas mus penkiasdešimtam bute įsitaisė! Rašykite: Korovjovas. Jį reikia nedelsiant pagauti! Rašykite: šešta laiptinė, jis ten.

— Kur gavote valiutos? — nuoširdžiai buvo pasiteirauta Nikanoro Ivanovičiaus.

— Dieve aukščiausias, Dieve švenčiausias, — prašneko Nikanoras Ivanovičius, — tu viską regi, o man taip ir reikia. Rankose nesu turėjęs, net neįtariau, kad ten kažkokia valiuta!

Viešpats baudžia už bjaurastį mano, — jausmingai aiškino Nikanoras Ivanovičius, čia atsisagstydamas, čia vėl užsisagstydamas marškinius, čia žegnodamasis, — ėmiau! Ėmiau, bet ėmiau mūsiškais, tarybiniais! Už pinigus priregistruodavau, nesiginčiju, visko pasitaikydavo. Ir mūsų sekretorius Proležniovas — geras paukštelis! Atvirai pasakysiu, namų valdyboje visi vagys. Bet valiutos neėmiau!

Paprašytas neieškoti kvailių, o papasakoti, kaip doleriai pateko į ventiliacijos vamzdį, Nikanoras Ivanovičius atsiklaupė ir prasižiojęs pasilenkė, tarsi ketindamas praryti parketo lentelę.

— Jei norite, — numykė jis, — žemę ėsiu, kad neėmiau? O Korovjovas — velnias.

Didžiausiai kantrybei ateina galas, ir tie, kas sėdėjo už stalo, prabilo rūsčiai, įspėjo Nikanorą Ivanovičių, kad metas prašnekti žmonių kalba.

Ūmai kambarį, kur stovėjo minėtas minkštasuolis, perskrodė Nikanoro Ivanovičiaus, pašokusio ant kojų, paklaikęs riksmas:

— Va jis! Už spintos! Va šaiposi! Ir pensnė… Laikykit jį! Šlakstykit švęstu vandeniu!

Nikanoro Ivanovičiaus veide nebeliko nė lašo kraujo, virpėdamas visu kūnu, jis žegnojo sienas, puldinėjo iš kampo į kampą, užtraukė kažkokią giesmę, o galiausiai visai nusisvaičiojo.

Paaiškėjo, kad Nikanoras Ivanovičius visai nesukalbamas. Jis buvo išvestas į atskirą kambarį, kur mažumėlę aprimo, tiktai meldėsi ir kūkčiojo.

Žinoma, į Sodų gatvę Nikanoro Ivanovičiaus pašnekovai nuvažiavo ir bute Nr. 50 apsilankė. Bet jokio Korovjovo tenai nerado, niekas šiame name jokio Korovjovo nepažinojo ir matęs nebuvo. Butas, kuriame gyveno velionis Berliozas ir išvykęs į Jaltą Lichodejevas, buvo visai tuščias, kabinete ant spintų kabojo nepaliesti smalkos antspaudai. Nieko nelaimėję, tikrintojai grįžo iš Sodų gatvės, o kartu su jais išvyko sutrikęs ir nusiminęs namų valdybos sekretorius Proležniovas.

Vakare Nikanoras Ivanovičius buvo atgabentas į Stravinskio kliniką. Ten jis pradėjo taip blaškytis, kad teko jam suleisti vaistų pagal Stravinskio receptą, ir tik apie vidurnaktį Nikanoras Ivanovičius užmigo šimtas devynioliktame kambaryje, retkarčiais sielvartingai suingzdamas.

Tačiau juo toliau, juo ramesnis darėsi jo miegas. Jis nustojo vartyt is ir dejuoti, alsavo lengvai ir lygiai, ir buvo paliktas vienas.

Tada Nikanorą Ivanovičių aplankė sapnas, kurį, be abejonės, sužadino šios dienos išgyvenimai. Prasidėjo tas sapnas tuo, kad Nikanoras Ivanovičius išvydo, tarytum kažkokie žmonės su auksiniais trimitais rankose labai iškilmingai būtų atvedę jį prie didelių lakuotų durų. Palei tas duris palydovai sugrojo Nikanorui Ivanovičiui tušą, o paskui skardus bosas iš dausų linksmai tarė: — Sveiki atvykę, Nikanorai Ivanovičiau! Atiduokite valiutą.

Be galo nustebęs, Nikanoras Ivanovičius išvydo virš galvos juodą garsiakalbį.

Paskui jis kažkodėl atsidūrė teatro salėje, kur paauksuotoje palubėje kabojo krištolo sietynai, o ant sienų degė šviestuvai. Viskas buvo kaip nedideliame, bet labai turtingame teatre. Čia buvo scena su užtraukta aksomine uždanga, kur tamsių vyšnių spalvos fone tarsi žvaigždutės spindėjo padidintos auksinės dešimties rublių monetos, čia buvo suflerio būdelė ir netgi publika.

Nikanorą Ivanovičių nustebino tai, kad visa ši publika buvo vienos lyties — vyriška, ir visa kažkodėl barzdota. Stulbino ir ta aplinkybė, kad teatro salėje nebuvo kėdžių ir visi sėdėjo ant dailiai išblizgintų slidžių grindų.

Nejaukiai pasijutęs dideliame nepažįstamų žmonių būryje, Nikanoras Ivanovičius valandėlę mindžikavo, paskui, nusižiūrėjęs į kitus, atsisėdo ant parketo, turkiškai parietęs kojas. Įsitaisė jis tarp kažkokio rudabarzdžio žaliūko ir išblyškusio itin gauruoto piliečio.

Niekas iš sėdinčiųjų neatkreipė dėmesio į naująjį žiūrovą.

Pasigirdo švelnus varpelio skambesys, šviesa salėje užgeso, uždanga prasiskleidė, pasirodė apšviesta scena su krėslu, staleliu, ant kurio buvo padėtas auksinis varpelis, ir juodu aksominiu atpakaliu gilumoje.

Iš užkulisių pasirodė švariai nusiskutęs jaunas malonių bruožų artistas su smokingu ir sklastymu perskirtais plaukais. Publika salėje subruzdo, visi atsigręžė į sceną. Artistas priėjo prie būdelės ir pasitrynė rankas.

— Sėdite? — paklausė minkštu baritonu ir nusišypsojo salei.

— Sėdim, sėdim, — choru atsiliepė iš salės tenorai ir bosai.

— Hm… — susimąstęs prašneko artistas, — nesuprantu, kaip jums nenusibosta? Visi žmonės kaip žmonės, vaikšto dabar gatvėmis, mėgaujasi pavasario saule ir šiluma, o jūs kiurksote čia ant grindų tvankioje salėje! Nejau programa tokia įdomi? Beje, kam kas patinka, — filosofiškai baigė artistas.

Paskui jis, pakeitęs balso tembrą ir intonaciją, linksmai ir garsiai paskelbė:

— Taigi kitas mūsų programos numeris — Nikanoras Ivanovičius Bosojus, gyventojų komiteto pirmininkas ir dietinės valgyklėlės vedėjas. Kviečiame Nikanorą Ivanovičių!

Gausūs plojimai palydėjo artisto žodžius. Nustebęs Nikanoras Ivanovičius išsprogino akis, o konferansjė, delnu prisidengęs nuo rampos šviesos, žvilgsniu susirado jį tarp sėdinčių ir meiliai pamojo pirštu, kviesdamas į sceną. Ir Nikanoras Ivanovičius nejučia atsirado scenoje. Iš apačios ir iš priekio jam į akis spigino spalvotos lempos, tad salė su visa publika paskendo tamsoje.

— Nagi, Nikanorai Ivanovičiau, parodykit pavyzdį, — įtaigiai prašneko jaunasis artistas, — ir atiduokit valiutą.

Stojo tyla. Nikanoras Ivanovičius atsikvėpė ir tyliai tarė:

— Prisiekiu Viešpačiu, kad…

Bet nespėjo jis ištarti šių žodžių, kai visa salė pratrūko pasipiktinimo šauksmais.

Nikanoras Ivanovičius sutriko ir nut ilo.

— Jeigu aš teisingai supratau, — prašneko programos vedėjas, — jūs norėjote prisiekti Viešpačiu, kad valiutos neturite? — ir jis su užuojauta pažvelgė į Nikanorą Ivanovičių.

— Tikrai taip, neturiu, — atsakė Nikanoras Ivanovičius.

– Šit kaip, — atsiliepė artistas. — Atleiskite už nekuklumą, o iš kur atsirado keturi šimtai dolerių, rasti išvietėje to buto, kuriame jūs gyvenate vienu du su žmona?

— Stebuklingi! — su neslepiama ironija leptelėjo kažkas tamsioje salėje. — Tikrai taip, stebuklingi, — droviai atsakė Nikanoras Ivanovičius nežinia kam, gal artistui, gal tamsiai salei, ir paaiškino: — Nelabasis, languotasis vertėjas pakišo.

Ir vėl pasipiktinusi sugriaudėjo salė. Jai nuščiuvus, artistas tarė:

– Štai tokių Lafonteno pasakėčių man tenka klausytis. Pakišo keturis šimtus dolerių!

Štai jūs visi valiutininkai! Kreipiuosi į jus kaip į specialistus — ar tai įmanoma?

— Mes ne valiutininkai, — pasigirdo pavieniai įsižeidę balsai teatre, — tačiau tai neįmanoma.

— Visiškai jums pritariu, — tvirtai pasakė artistas, — ir klausiu: ką galima pakišti?

— Kūdikį! — riktelėjo kažkas salėje.

— Visai teisingai, — patvirtino programos vedėjas, — kūdikį, anoniminį laišką, proklamaciją, pragaro mašiną, daug ką, bet keturių šimtų dolerių niekas nemėgins pakišti, tokio idioto nerasi pasaulyje.

Ir, atsigręžęs į Nikanorą Ivanovičių, artistas liūdnai ir priekaišt ingai pridūrė:

— Nuvylėt jūs mane, Nikanorai Ivanovičiau! O aš taip tikėjausi. Taigi numeris nepavyko.

Salėje kažkas bandė nušvilpti Nikanorą Ivanovičių.