Lango rėmas plačiai atsivėrė, tačiau kambaryje padvelkė ne nakties vėsa ir liepų aromatu, o kapų rūsio dvoku. Numirėlė žengė ant palangės. Rimskis aiškiai matė lavondėmes ant jos krūtinės.

Ir tą akimirksnį smagiai ir netikėtai užgiedojo gaidys. Jo balsas ataidėjo iš sodo, kur prigludusioje prie šaudyklos žemoje pašiūrėje buvo laikomi programoje dalyvaujantys paukščiai. Išverstagerklis dresuotas gaidys plyšojo, skelbdamas, kad į Maskvą iš rytų skuba aušra.

Baisus įniršis iškreipė merginos veidą, ji kimiai nusikeikė, o Varenucha prie durų kvyktelėjo ir nudribo iš oro ant grindų.

Gaidžio riksmas pasikartojo, mergina kaukštelėjo dantimis, o jos rusvi plaukai pasistojo piestu. Gaidžiui pragydus trečią sykį, ji apsisuko ir išskrido lauk. Šoktelėjęs ir horizontaliai išsitiesęs, panašus į skrendantį kupidoną, paskui ją virš rašomojo stalo lėtai praplaukė ir išnėrė pro langą Varenucha.

Baltas it sniegas senis, kurio galvoje nebeliko nė vieno juodo plauko ir kuris dar taip neseniai buvo Rimskis, pripuolė prie durų, atšovė skląstuką, atidarė duris ir leidosi bėgti tamsiu koridorium. Posūkyje prie laiptų, išgąstingai vaitodamas, jis apčiuopė jungiklį, ir laiptai nušvito. Ant laiptų tas kretantis, iš baimės drebantis senis pargriuvo, nes jam pasirodė, kad iš viršaus ant jo minkštai žnektelėjo Varenucha.

Nusiritęs laiptais žemyn, Rimskis išvydo vestibiulyje šalia kasos ant kėdės snaudžiantį budėtoją. Rimskis pirštų galais apėjo jį ir smuko pro pagrindinį išėjimą. Gatvėje jis truputį atsikvėpė. Atsitokėjęs ir susigriebęs už galvos, jis net pajėgė suprasti, kad kabinete liko jo skrybėlė.

Savaime aišku, kad Rimskis negrįžo jos pasiimti, bet dusdamas puolė kiton plačios gatvės pusėn, link kino teatro, kur žybsėjo dulsvas raudonas žiburėlis. Po minutės jis jau buvo tenai. Niekas nespėjo jo aplenkt i ir pagriebt i mašinos.

– Į Leningrado greitąjį, moku viršaus, — sunkiai kreguodamas, susigriebęs už širdies, pratarė senis.

— Važiuoju į garažą, — piktai atšovė šoferis ir nusisuko.

Tada Rimskis atsisegė portfelį, išsitraukė penkiasdešimt rublių ir atkišo juos pro pravirą priekinį langelį šoferiui.

Netrukus blerbianti mašina lyg viesulas skriejo Sodų žiedu. Svaidomas į šonus keleivis žiūrėjo į veidrodžio šukelę priešais šoferį ir matė joje čia linksmas šoferio, čia pakvaišusias savo akis.

Ties stoties pastatu išpuolęs iš mašinos, Rimskis riktelėjo pirmam pakliuvusiam žmogui su balta prijuoste ir skardiniu nešiko ženklu — Pirma kategorija, vieną, duosiu trisdešimt, — jis pešė suglamžytus červoncus iš portfelio, — jei nėra pirmos, imk antrą, jei ir tos nėra — imk kietame vagone.

Žmogus su skardiniu ženklu, žvilgtelėjęs į šviečiantį laikrodį, išplėšė iš Rimskio rankų červoncus.

Po penkių minučių po stikliniu stoties kupolu pajudėjo greitasis traukinys ir tuoj pat prasmego tamsoje. Drauge su juo dingo ir Rimskis.

Nesunku atspėti, kad storulis tamsiai raudonu veidu, paguldytas klinikų palaton Nr. 119, buvo Nikanoras Ivanovičius Bosojus.

Tačiau pas profesorių Stravinskj jis pakliuvo ne iš karto, bet ankstėliau pabuvojęs kitoje įstaigoje.

Toje kitoje įstaigoje ne kažkas įstrigo į Nikanoro Ivanovičiaus atmintį. Jis prisiminė tik rašomąjį stalą, spintą ir minkštasuolį.

Tenai su Nikanoru Ivanovičiumi, kuriam nuo plūstelėjusio į galvą kraujo ir psichinio susijaudinimo viskas maišėsi akyse, buvo pamėginta pasikalbėti, tačiau pokalbis išėjo kažkoks keistas, padrikas, tiesą sakant, pasikalbėti su juo visai nepavyko.

Pirmasis klausimas, pateiktas Nikanorui Ivanovičiui, buvo toks:

— Jūs — Nikanoras Ivanovičius Bosojus, Sodų gatvės namo numeris trys šimtai du bis gyventojų komiteto pirmininkas?

Klaikiai nusijuokęs, į šį klausimą Nikanoras Ivanovičius šitaip atsakė:

— Aš Nikanoras, žinoma, Nikanoras! Tačiau koks aš, po paraliais, pirmininkas!

— Ką tai reiškia? — prisimerkęs pasidomėjo klausinėtojas. — O tą! — atsakė jis. — Jeigu aš pirmininkas, tai kaipmat privalėjau susigaudyti, kad jis nelabasis! Kaipgi kitaip! Pensnė įskilusi… pats nudriskęs… Kaip jis gali būti užsieniečio vertėjas!

— Apie ką kalbate? — buvo paklaustas Nikanoras Ivanovičius.

— Korovjovas! — sušuko Nikanoras Ivanovičius. — Pas mus penkiasdešimtam bute įsitaisė! Rašykite: Korovjovas. Jį reikia nedelsiant pagauti! Rašykite: šešta laiptinė, jis ten.

— Kur gavote valiutos? — nuoširdžiai buvo pasiteirauta Nikanoro Ivanovičiaus.

— Dieve aukščiausias, Dieve švenčiausias, — prašneko Nikanoras Ivanovičius, — tu viską regi, o man taip ir reikia. Rankose nesu turėjęs, net neįtariau, kad ten kažkokia valiuta!

Viešpats baudžia už bjaurastį mano, — jausmingai aiškino Nikanoras Ivanovičius, čia atsisagstydamas, čia vėl užsisagstydamas marškinius, čia žegnodamasis, — ėmiau! Ėmiau, bet ėmiau mūsiškais, tarybiniais! Už pinigus priregistruodavau, nesiginčiju, visko pasitaikydavo. Ir mūsų sekretorius Proležniovas — geras paukštelis! Atvirai pasakysiu, namų valdyboje visi vagys. Bet valiutos neėmiau!

Paprašytas neieškoti kvailių, o papasakoti, kaip doleriai pateko į ventiliacijos vamzdį, Nikanoras Ivanovičius atsiklaupė ir prasižiojęs pasilenkė, tarsi ketindamas praryti parketo lentelę.

— Jei norite, — numykė jis, — žemę ėsiu, kad neėmiau? O Korovjovas — velnias.

Didžiausiai kantrybei ateina galas, ir tie, kas sėdėjo už stalo, prabilo rūsčiai, įspėjo Nikanorą Ivanovičių, kad metas prašnekti žmonių kalba.

Ūmai kambarį, kur stovėjo minėtas minkštasuolis, perskrodė Nikanoro Ivanovičiaus, pašokusio ant kojų, paklaikęs riksmas:

— Va jis! Už spintos! Va šaiposi! Ir pensnė… Laikykit jį! Šlakstykit švęstu vandeniu!

Nikanoro Ivanovičiaus veide nebeliko nė lašo kraujo, virpėdamas visu kūnu, jis žegnojo sienas, puldinėjo iš kampo į kampą, užtraukė kažkokią giesmę, o galiausiai visai nusisvaičiojo.

Paaiškėjo, kad Nikanoras Ivanovičius visai nesukalbamas. Jis buvo išvestas į atskirą kambarį, kur mažumėlę aprimo, tiktai meldėsi ir kūkčiojo.

Žinoma, į Sodų gatvę Nikanoro Ivanovičiaus pašnekovai nuvažiavo ir bute Nr. 50 apsilankė. Bet jokio Korovjovo tenai nerado, niekas šiame name jokio Korovjovo nepažinojo ir matęs nebuvo. Butas, kuriame gyveno velionis Berliozas ir išvykęs į Jaltą Lichodejevas, buvo visai tuščias, kabinete ant spintų kabojo nepaliesti smalkos antspaudai. Nieko nelaimėję, tikrintojai grįžo iš Sodų gatvės, o kartu su jais išvyko sutrikęs ir nusiminęs namų valdybos sekretorius Proležniovas.

Vakare Nikanoras Ivanovičius buvo atgabentas į Stravinskio kliniką. Ten jis pradėjo taip blaškytis, kad teko jam suleisti vaistų pagal Stravinskio receptą, ir tik apie vidurnaktį Nikanoras Ivanovičius užmigo šimtas devynioliktame kambaryje, retkarčiais sielvartingai suingzdamas.

Tačiau juo toliau, juo ramesnis darėsi jo miegas. Jis nustojo vartyt is ir dejuoti, alsavo lengvai ir lygiai, ir buvo paliktas vienas.

Tada Nikanorą Ivanovičių aplankė sapnas, kurį, be abejonės, sužadino šios dienos išgyvenimai. Prasidėjo tas sapnas tuo, kad Nikanoras Ivanovičius išvydo, tarytum kažkokie žmonės su auksiniais trimitais rankose labai iškilmingai būtų atvedę jį prie didelių lakuotų durų. Palei tas duris palydovai sugrojo Nikanorui Ivanovičiui tušą, o paskui skardus bosas iš dausų linksmai tarė: — Sveiki atvykę, Nikanorai Ivanovičiau! Atiduokite valiutą.

Be galo nustebęs, Nikanoras Ivanovičius išvydo virš galvos juodą garsiakalbį.

Paskui jis kažkodėl atsidūrė teatro salėje, kur paauksuotoje palubėje kabojo krištolo sietynai, o ant sienų degė šviestuvai. Viskas buvo kaip nedideliame, bet labai turtingame teatre. Čia buvo scena su užtraukta aksomine uždanga, kur tamsių vyšnių spalvos fone tarsi žvaigždutės spindėjo padidintos auksinės dešimties rublių monetos, čia buvo suflerio būdelė ir netgi publika.