Kaire ranka Margarita persibraukė per smilkinį, pasitaisė plaukus, paskui piktai pasakė:

– Šitaip nemandagu, Nikolajau Ivanovičiau! Aš vis dėlto dama, po galais! Kiaulystė neatsakyti, kai esate kalbinamas!

Nikolajus Ivanovičius, įžiūrimas mėnesienoje ligi paskutinės sagos pilkšvoje liemenėje, ligi mažiausio plaukelio šviesbruvoje smailoje barzdžiukėje, staiga išsišiepė it kuoktelėjęs, pakilo nuo suolo ir, matyt, iš sumišimo nebesusivokdamas ką darąs, ne nusiėmė skrybėlę, bet atkišo portfelį į šalį ir pritūpė, tarsi leisdamasis šokti.

— Ak, Nikolajau Ivanovičiau, koks jūs nuobodus tipas, — toliau kalbėjo Margarita, — apskritai jūs visi man taip nusibodote, jog negaliu nė apsakyti, ir taip džiaugiuosi, kad skiriuosi su jumis! Eikit jūs visi po velnių!

Tuo metu Margaritai už nugaros miegamajame sugriaudėjo telefonas. Margarita liuoktelėjo nuo palangės ir, pamiršusi Nikolajų Ivanovičių, stvėrė ragelį.

— Kalba Azazelas, — pasigirdo ragelyje balsas.

— Mielasis, mielasis Azazelai! — sukrykštė Margarita.

— Metas! Skriskite! — prašneko Azazelas ragelyje, ir iš balso galėjai suprasti, kad jam patinka toks nuoširdus Margaritos džiūgavimas. — Kai skrisite viršum vartų, šūktelėkite „Nematoma!“ Paskui paskraidykite virš miesto, kad įgustumėte, o tada šaukite į pietus, lauk iš miesto, ir tiesiai prie upės. Esate laukiama!

Margarita pakabino ragelį, ir tuo metu gretimame kambaryje sutrinksėjo kažkoks medinis daiktas ir ėmė baladotis į duris. Margarita atlapojo jas, ir į kambarį pasišokinėdamas įlėkė grindų šepetys, iškėlęs aukštyn šeriuotą galvą. Kitu galu jis tvatino į grindis, spardėsi ir veržėsi link lango. Margarita suspigo iš laimės ir apsižergė šepetį. Ir tik šią akimirką Margaritai dingtelėjo, kad per tą sąmyšį ji pamiršo apsirengti. Zovada prijojusi prie lovos, ji čiupo pirmiausiai po ranka pakliuvusius kažkokius žydrus marškinius. Mostelėjusi jais tartum vėliava ji išskrido pro langą. Ir valsas virš sodo sugriaudėjo smarkiau. Margarita nusklendė žemyn ir išvydo ant suolelio Nikolajų Ivanovičių. Šis sėdėjo it suakmenėjęs ir visai apstulbintas klausėsi riksmo ir bildesio, sklindančio iš apšviesto viršutinių gyventojų miegamojo.

— Sudie, Nikolajau Ivanovičiau! — suriko Margarita, šokdama priešais Nikolajų Ivanovičių.

Šis aiktelėjo, numetė žemėn portfelį ir ėmė keturpėsčias ropoti suoleliu.

— Sudie visiems laikams! Aš išskrendu, — šaukė Margarita, nustelbdama valsą. Ūmai ji susiprotėjo, kad marškiniai jai visai nereikalingi ir, kraupiai nusikvatojusi, užmetė juos Nikolajui Ivanovičiui ant galvos. Apakintas Nikolajus Ivanovičius žnektelėjo nuo suolelio ant tako plytelių.

Margarita atsigręžė, norėdama paskutinį sykį žvilgtelėti į namą, kuriame taip ilgai kamavosi, ir šviesa trykštančiame lange išvydo nuostabos iškreiptą Natašos veidą.

— Sudie, Nataša! — sušuko Margarita ir kilstelėjo piestu šepetį. — Nematoma!

Nematoma! — suriko dar garsiau ir, nėrusi pro čaižančias veidą klevo šakas, slystelėjo virš vartų ir išskrido į skersgatvį. O jai įkandin nuskrido galutinai įsisiautėjęs valsas.

Nematoma ir laisva! Nematoma ir laisva! Margarita skrido virš savojo skersgatvio, paskui pateko į kitą, stačiu kampu kertantį pirmąjį. Šį nudryžusį, vienais lopais išmargintą, kreivą ir ilgą skersgatvį su žibalo krautuve, kurioje už sukrypusių durų buvo pardavinėjamas pilstomas žibalas ir buteliukai su skysčiu nuo parazitų, ji perskrido akies mirksniu ir tuoj pat įsitikino, kad net būnant nematomai ir visiškai laisvai, malonumais mėgautis vis dėlto reikia su protu. Tik per kažkokį stebuklą sulėtinusi greitį, ji neužsimušė į seną pakrypusį žibintą ties gatvės kampu. Išsilenkusi jo, Margarita stipriau suspaudė šepetį ir nuskrido šiek tiek lėčiau, saugodamasi elektros laidų ir iškabų, kyšančių viršum šaligatvių.

Trečiasis skersgatvis ėjo tiesiai į Arbatą. Šičia Margarita galut inai išmoko valdyt i šepetį, suprato, kad šis paklūsta menkiausiam rankų ar kojų prisilietimui ir kad, skrendant virš miesto, reikia būti itin atidžiai ir pernelyg nesmarkauti. Be to, skersgatvyje pasidarė visiškai aišku, kad praeiviai skraiduolės nemato. Niekas, užvertęs galvą, nešaukė „žiūrėkit, žiūrėkit!“, niekas nestrykčiojo į šalis, nespygavo ir nealpo, niekas nesikvatojo it paklaikęs.

Margarita skrido be garso, labai lėtai ir neaukštai, maždaug sulig antraisiais namų aukštais. Tačiau ir lėtai skrisdama, toje vietoje, kur skersgatvis rėmėsi į akinamai švytintį Arbatą, ji padarė mažutę klaidelę ir petimi atsitrenkė į kažkokį apšviestą diską, kuriame buvo nupiešta strėlė. Margarita įpyko. Ji sustabdė paklusnų šepetį, paskrido į šalį, o paskui, staiga šovusi disko pusėn, šepečio galu sutalžė jį į druzgus. Žvangėdamos pažiro šukės, praeiviai šastelėjo į šonus, kažkas sušvilpė, o Margarita, visai be reikalo taip padariusi, prapliupo kvatotis. „Arbate reikės būti dar atsargesnei, — pamanė Margarita, — čia t iek visko pripinkliota, jog sunku susigaudyt i“. Ji leidosi nardyt i tarp laidų. Apačioje plaukė troleibusų, autobusų ir lengvųjų automobilių stogai, o šaligatviais, kaip iš viršaus atrodė Margaritai, plaukė kepurių upės. Nuo tų upių atsišakojantys upeliukai tekėjo į ugninius naktinių parduotuvių nasrus.

„Et, kokia makalienė! — piktai pamanė Margarita. — Nė pasisukt nėra kur“. Ji perkirto Arbatą, pakilo aukštėliau, sulig ketvirtais aukštais, ir pro akinamai tviskančius vamzdelius ant kampinio teatro pastato nusklendė į siaurą skersgatvį, apstatytą daugiaaukščiais namais. Visi jų langai buvo atviri, ir pro visus langus sklido radijo muzika. Smalsumo pagauta, Margarita žvilgtelėjo pro vieną iš jų. Išvydo virtuvę. Ant viryklės šniokštė du primusai, šalia jų stovėjo dvi moterys su šaukštais rankose ir barėsi.

— Išeinant iš išvietės, reikia gesinti šviesą, Pelagėja Petrovna, štai ką aš jums pasakysiu, — kalbėjo moteris, stovint i priešais puodą su kažkokiu viralu, nuo kurio virto garai, — antraip mes reikalausime jus iškeldint i!

— Pati ne geresnė, — atšovė kita.

— Abi jūs geros, — įvirsdama per palangę į virtuvę, garsiai pasakė Margarita. Abi barnininkės atsisuko į balsą ir sustingo su nešvariais šaukštais rankose. Margarita atsargiai ištiesė tarp jų dviejų ranką ir, pasukusi abiejų primusų čiaupus, juos užgesino.

Moterys aiktelėjo ir išsižiojo. Tačiau Margaritai virtuvė jau nusibodo, ir ji išskrido į skersgatvį.

Skersgatvio gale jos dėmesį patraukė prašmatnus aštuonaukštis, matyt, ką tik pastatytas rūmas. Margarita ėmė leistis žemyn ir nutūpusi išvydo, kad namo fasadas išklotas juodu marmuru, kad durys plačios, kad už jų stiklų matyti šveicoriaus sagos ir kepurė su auksiniu graižu ir kad virš durų auksinėmis raidėmis parašyta „Dramlito namai“.

Margarita prisimerkusi žvelgė į užrašą, spėliodama, ką galėtų reikšti žodis „Dramlitas“.

Pasikišusi po pažasčia šepetį, Margarita įžengė į vestibiulį, durimis stumtelėjusi nustebintą šveicorių, ir išvydo šalia lifto ant sienos didžiulę juodą lentą, o joje baltomis raidėmis surašytus butų numerius ir gyventojų pavardes. Sąrašą vainikuojantis užrašas „Dramaturgo ir Literato namai“ privertė Margaritą piktdžiugiškai riktelti prislopintu balsu. Pakilusi nuo žemės ji ėmė godžiai skaityti pavardes: Chustovas, Dvubratskis, Kvantas, Beskudnikovas, Latunskis…

— Latunskis! — suspigo Margarita. — Latunskis! Juk tai jis! Tai jis pražudė meistrą!

Šveicorius prie durų, išpūtęs akis ir net pašokęs iš nuostabos, žiūrėjo į juodąją lentą, bandydamas perprasti tokį stebuklą: kodėl ūmai suspigo gyventojų sąrašas.

O Margarita tuo metu jau švilpte švilpė laiptais aukštyn, pagauta keisto svaigulio ir vis kartodama:

— Latunskis — aštuoniasdešimt keturi! Latunskis — aštuoniasdešimt keturi…

Štai kairėje — 82, dešinėje — 83, dar aukščiau, kairėje — 84. Čia. Štai ir lentelė — „O.