Latunskis“.

Margarita nušoko nuo šepečio, ir jos įkaitusias pėdas maloniai atvėsino betoninė aikštelė. Margarita paskambino, vieną, antrą sykį. Bet niekas neatidarė durų. Margarita ėmė stipriau spaudyti mygtuką, girdėdama, kaip nuo skambučio aidi visas Latunskio butas. Taip, buto Nr. 84 gyventojas ligi grabo lentos turi būti dėkingas velioniui Berliozui, MASSOLIT’o pirmininkui, už tai, kad šis pakliuvo po tramvajum, ir už tai, kad gedulo posėdis buvo sušauktas kaip tik šį vakarą. Po laiminga žvaigžde gimė krit ikas Latunskis. Ta žvaigždė išgelbėjo jį nuo pasimatymo su Margarita, tą penktadienį tapusia ragana.

Durų niekas neatidarė. Tuomet Margarita strimgalviais puolė žemyn, skaičiuodama aukštus, nusileido į apačią, išlėkė laukan ir, užvertusi galvą, ėmė skaičiuoti aukštus jau iš lauko pusės, norėdama nustatyti, kur yra Latunskio buto langai. Be abejonės, tai buvo penki tamsūs kampiniai langai aštuntame aukšte. Įsitikinusi, kad nesuklydo, Margarita pakilo į orą ir po kelių sekundžių įžengė pro atvirą langą į tamsų kambarį, kuriame spindėjo tik siauras mėnesienos takelis. Margarita nubėgo tuo takeliu ir apgraibomis susirado elektros jungiklį. Po akimirkos švietė visas butas. Šepetys stovėjo kampe.

Įsitikinusi, kad namuose nieko nėra, Margarita atidarė laukujes duris ir patikrino, ar ant jų kabo lentelė. Lentelė kabojo, Margarita pateko tenai, kur jai ir reikėjo.

Taip, žmonės šneka, kad kritikas Latunskis dar ir šiandien blykšta, prisiminęs aną baisų vakarą, kad jis dar ir šiandien su didžiausia pagarba taria Berliozo vardą. Nežinia, kokių tamsių ir šlykščių nusikaltimų būtų nutikę aną vakarą, — iš virtuvės grįžtanti Margarita rankoje laikė sunkų plaktuką.

Nuoga ir nematoma skraiduolė tramdė ir ramino save, jos rankos virpėjo iš nekantrumo.

Rūpestingai nusitaikiusi, Margarita tvojo per rojalio klavišus, ir visame bute nuaidėjo pirmasis graudus riksmas. It pašėlęs klykė niekuo nekaltas Bekerio firmos kabinetinis instrumentas. Klavišai sulindo vidun, kaulinės plokštelės lakstė į visas puses.

Instrumentas gaudė, kaukė, gargė, skimbčiojo. Pokštelėjusi lyg revolverio šūvis, nuo plaktuko smūgio perskilo viršutinė poliruota dėka. Margarita šnopuodama daužė ir maigė plaktuku trūkinėjančias stygas. Pagaliau nusiplūkusi pasitraukė, klestelėjo ant kėdės atsikvėpti.

Vonioje kliokdamas šniokštė vanduo, virtuvėje irgi. „Regis, jau liejasi ant grindų“, — pamanė Margarita ir balsiai pridūrė:

— Nėra čia ko gaišti.

Iš virtuvės į koridorių jau plūdo srautas. Šlepsėdama basomis kojomis per balas, Margarita kibirais nešiojo vandenį iš virtuvės į kritiko kabinetą ir pylė jį į rašomojo stalo stalčius. Paskui, tame pačiame kabinete plaktuku dar suskaldžiusi spintos duris, išpuolė į miegamąjį. Sudaužiusi veidrodį spintos duryse, ji ištraukė kritiko kostiumą ir paskandino jį vonioje. Sugriebusi kabinete sklidiną rašalinę, atsinešė ją į miegamąjį ir išpylė visą rašalą minkštai išpurenton dvigulėn lovon. Šitaip viską niokodama, ji jautė baisingą malonumą, tačiau jai visą laiką atrodė, kad rezultatai pernelyg menki. Todėl ji ėmė daryti viską, kas tik šaudavo į galvą. Ji daužė vazonus su fikusais tame kambaryje, kur stovėjo rojalis. Nebaigusi daužyt i, sugrįžo į miegamąjį ir duonriekiu puolė pjaustyti paklodes, daužyti įstiklintas nuotraukas. Nuovargio ji nejuto, tik prakaitas upeliais sruvo jos kūnu.

Tuo metu bute Nr. 82, kuris buvo po Latunskio butu, dramaturgo Kvanto namų darbininkė virtuvėje gėrė arbatą, stebėdamasi tuo, kad viršuje kažkas bilda, bėgioja ir žvanga. Kilstelėjusi galvą į lubas, ji staiga pamatė, kad baltos lubos jos akyse pamėlo lyg lavonas. Dėmė bežiūrint plėtėsi, staiga jos paviršiuje ištryško lašai. Porą minučių namų darbininkė sėdėjo spoksodama į lašus, kol pagaliau nuo lubų pasipylė tikras lietus ir subarbeno į grindis. Tuomet ji pašoko, pakišo po čiurkšlėmis dubenį, tačiau tai nepadėjo, nes lietus sklido į šalis ir ėmė lietis ant dujinės plytelės ir indais apkrauto stalo. Tuomet Kvanto namų darbininkė aiktelėjusi išpuolė ant laiptų, ir tuoj pat Latunskio bute ėmė plyšauti skambutis. — Na, prasideda, metas keliauti, — tarė Margarita. Ji apsižergė šepetį, klausydamasi moteriško balso, šaukiančio pro rakto skylutę:

— Atidarykit, atidarykit! Dusia, atidaryk! Ar ne pas jus bėga vanduo? Mus užpylė!

Margarita pakilo per metrą aukštyn ir trenkė į sietyną. Dvi lemputės sprogo, į visas puses išlakstė karuliai. Pro rakto skylutę šaukusi moteriškė nut ilo, ant laiptų pasigirdo trepsėjimas. Margarita išplaukė pro langą laukan, neplačiai atsivedėjo ir trenkė plaktuku į lango stiklą. Stiklas dzingtelėjo, ir marmuru aptaisyta siena žemyn it kaskada nugarmėjo šukės. Margarita nuskrido prie gretimo lango. Toli apačioje šaligatviu ėmė bėgioti žmonės, viena iš dviejų palei duris stovėjusių mašinų suburzgė ir nuvažiavo.

Susidorojusi su Latunskio langais, Margarita nuplaukė prie gretimo buto. Smūgiai ėjo dažnyn, visas skersgatvis žvangėjo ir gaudė. Iš pirmosios laipt inės išbėgo šveicorius, žvilgtelėjo aukštyn, kurį laiką dvejojo, matyt, ne iš sykio sumodamas, ką čia daryti, paskui įsikišo į burną švilpuką ir klaikiai sušvilpė. Pritariant šiam švilpimui, Margarita, su ypatingu azartu išpylusi paskutinį langą aštuntame aukšte, nusileido prie septintojo ir ėmė talžyt i stiklus čionai.

Nukamuotas ilgo dykinėjimo už veidrodinių durų, šveicorius švilpė iš visų jėgų ir žingsnis žingsnin sekiojo paskui Margaritą, tarytum jai akompanuodamas. Stojus pauzei, kol Margarita skrisdavo nuo vieno lango prie kito, jis įkvėpdavo oro, o Margaritai žiebus į langą, švilpė išpūtęs žandus, ligi pat dangaus skrosdamas nakties orą.

Jo pastangos drauge su įniršusios Margaritos pastangomis davė nemenkų rezultatų.

Name kilo panika. Atsidarinėjo dar neišdužę langai, žmonės iškišdavo galvas ir tučtuojau vėl slėpdavosi, o atviri langai, priešingai, užsidarinėjo. Šviesiuose kitapus gatvės dunksančių namų languose išdygdavo tamsūs siluetai žmonių, mėginančių suprasti, kodėl be jokios priežasties sproginėja naujojo Dramlito pastato stiklai.

Skersgatviu link Dramlito namų bėgo žmonės, o namų viduje laiptais, be jokios prasmės blaškydamiesi, trepsėjo gyventojai. Kvanto namų darbininkė šaukė bėgantiems pro šalį žmonėms, kad jų butą užpylė, netrukus jai ėmė antrinti ir bute Nr. 80, po Kvantu gyvenančio Chustovo namų darbininkė. Vanduo pas Chustovą liejosi ir virtuvėje, ir išvietėje. Galiausiai Kvanto virtuvėje nuo lubų nukrito didžiulis tinko luitas, sudaužė visus nešvarius indus, o tada jau pliūptelėjo tikra liūtis: pro nukarusių šlapių balanų kvadratukus vanduo pylė kaip iš kibiro. Tuomet pirmojoje laiptinėje pasigirdo riksmai.

Skrisdama pro šalį, Margarita žvilgtelėjo į priešpaskutinį ketvirtojo aukšto langą ir išvydo žmogų, kuris, pagautas panikos, užsimaukšlino dujokaukę. Trinktelėjusi plaktuku į stiklą, Margarita jį išgąsdino, ir jis dingo iš kambario.

Bet netikėtai klaikusis niokojimas baigėsi. Nusklendusi prie trečiojo aukšto, Margarita žvilgtelėjo į kraštinį langą, uždengtą lengva tamsia užuolaidėle. Kambaryje po gaubteliu degė silpna lemputė. Mažoje lovelėje su tinkliniais šonais sėdėjo kokių ketverių metų berniukas ir baikščiai klausėsi. Suaugusių kambaryje nebuvo. Tikriausiai visi išbėgo laukan.

— Stiklus daužo, — prašneko berniukas ir pašaukė: — Mama!

Niekas neatsiliepė, ir tada jis tarė:

— Mama, man baisu.

Margarita praskleidė užuolaidėlę ir įskrido pro langą.

— Man baisu, — pakartojo berniukas ir sudrebėjo.

— Nebijok, nebijok, mažyti, — tarė Margarita, stengdamasi sušvelninti savąjį nuo vėjo prikimusį nusikaltėlės balsą, —ten berniukai stiklus daužė. — Laidykle? — paklausė berniukas, nustojęs drebėti.

— Laidykle, laidykle, — patvirtino Margarita, — o tu miegok!

— Tai Piklius, — tarė berniukas, — jis turi laidyklę.

— Na, žinoma, jis!

Berniukas vylingai pažvelgė kažkur į šalį ir paklausė:

— Tetule, o kur tu?

— O manęs nėra, — atsakė Margarita, — tu mane sapnuoji.