tas, kas dar taip neseniai tarėsi kažką valdąs, staiga sustingęs atsiduria medinėje dėžėje, ir jį supantys žmonės, suprasdami, kad iš gulinčio nieko nepeš, sudegina jį krosnyje. O būna ir dar blogiau: susirengia žmogus važiuoti į Kislovodską, — čia užsieniet is pusiaumirka žvilgtelėjo į Berliozą, — menkniekis, rodos, bet ir to negali padaryti, nes nežinia kodėl paslysta ir palenda po tramvajumi! Nejaugi sakysite, kad pats šitaip pasitvarkė? Argi ne teisingiau būtų manyti, kad šitaip patvarkė kažkas kitas? — ir nepažįstamasis keistokai sukikeno.

Berliozas be galo atidžiai klausėsi nemalonios šnekos apie sarkomą ir tramvajų, jį ėmė kamuoti kažkokios neramios mintys. „Jis ne užsienietis! — galvojo jis. — Koks keistas subjektas… bet sakykit, kas jis per vienas?“ — Jūs, matau, norite užsirūkyti? — netikėtai kreipėsi nepažįstamasis į Benamį, — kokius papirosus mėgstate?

— O jūs ką, visokių turit? — niūriai paklausė poetas, kuris buvo pabaigęs papirosus.

— Kokius mėgstate? — pakartojo nepažįstamasis.

— Na, „Mūsų markę“, — piktai atsakė Benamis.

Nepažįstamasis bemat išsitraukė iš kišenės portsigarą ir atkišo Benamiui:

— „Mūsų markė“!

Ir redaktorių, ir poetą labiausiai nustebino ne tai, kad portsigare buvo kaip tik „Mūsų markė“, o pats portsigaras. Jis buvo milžiniškas, tauriausio aukso, o jį praveriant dangtelyje balkšvai melsva liepsna blykstelėjo trikampis briliantas.

Skirtingos mintys toptelėjo literatams. Berliozui: „Ne, užsienietis!“, o Benamiui:

„Velniai rautų! A?“ Poetas ir portsigaro šeimininkas užsirūkė, o nerūkant is Berliozas atsisakė.

„Reikės jam atsikirsti šitaip, — nusprendė Berliozas, — žinoma, žmogus mirtingas, niekas to nė neginčija. Bet svarbu tai, kad…“ Tačiau, jam nespėjus ištarti šių žodžių, prašneko užsienietis:

– Žinoma, žmogus mirtingas, bet tai dar būtų pusė bėdos. Blogai, kad jis kitąsyk miršta ūmai, štai kur visas pokštas!

„Kažkaip kvailai pakreipta kalba…“ — pagalvojo Berliozas ir atkirto:

— Na, čia tau jau perdedate. Aš gana tiksliai žinau, ką veiksiu šį vakarą. Savaime suprantama, jei Bronaja gatvėje man ant galvos nenukris plyta…

— Plyta šiaip sau niekada ir niekam ant galvos nenukrenta, — pamokomai pertarė jį nepažįstamasis. — O jums, patikėkite manimi, ji tikrai negresia. Jūs mirsite kitokia mirtimi.

— Gal jūs net žinote kokia? — su visai pagrįsta ironija pasiteiravo Berliozas, įsiveldamas į kažkokį tikrai kvailą pokalbį. — Ir pasakysite man?

— Mielai, — atsiliepė nepažįstamasis. Jis nužvelgė Berliozą, lyg ketindamas siūti jam eilutę, suburbėjo pro dantis kažką panašaus į: „Viens, du… Merkurijus antruose namuose… mėnulis pasislėpė… šeši — nelaimė… vakaras — septyni“, — ir garsiai džiūgaudamas paskelbė: — Jums nupjaus galvą!

Benamis įrėmė paklaikusias iš pykčio akis į palaidaliežuvį nepažįstamąjį, o Berliozas, kreivai šyptelėjęs, paklausė:

— O kas tokie? Priešai? Interventai? — Ne, — atsakė pašnekovas, — rusė, komjaunuolė.

— Hm… — suerzintas nepažįstamojo tauškalų sumykė Berliozas. — Atleiskit, bet tuo jau sunku patikėti.

— Prašom ir man atleisti, — atsakė užsienietis, — bet tai tiesa. Beje, norėčiau paklausti, ką jūs šį vakarą veiksite, jeigu ne paslaptis?

— Ne paslaptis. Pirmiausia užsuksiu į Sodų gatvę, o dešimtą vakaro MASSOLIT’e posėdis, kuriam aš pirmininkausiu.

— Ne, to jau niekaip negali būti, — griežtai atkirto užsienietis.

— O kodėl?

— Todėl, — atsakė užsienietis ir prisimerkęs pažvelgė į dangų, kuriame, nujausdami atslenkančią vakaro vėsą, be garso nardė juodi paukščiai, — kad Anuška jau nusipirko saulėgrąžų aliejaus, ir ne tik nusipirko, bet ir paliejo jį. Taigi posėdis neįvyks.

Visai suprantama, kad dabar po liepomis stojo tyla.

— Atsiprašau, — patylėjęs prašneko Berliozas, žvilgčiodamas į niekus tauškiantį užsienietį, — o kuo čia dėtas saulėgrąžų aliejus… ir kokia Anuška?

— Saulėgrąžų aliejus čia dėtas štai kuo, — staiga prabilo Benamis, matyt, nusprendęs nekviestam pašnekovui paskelbti karą, — ar jums, pilieti, kartais neteko lankytis pamišėlių ligoninėje?

— Ivanai!.. — negarsiai šūktelėjo Michailas Aleksandrovičius.

Tačiau užsienietis visai neįsižeidė ir kuo linksmiausiai nusikvatojo.

— Teko, teko, ir ne kartą! — krykštavo jis, nenuleisdamas rūsčios akies nuo poeto. — Kur tiktai aš nesu buvęs! Gaila, nesusipratau paklausti profesoriaus, kas yra šizofrenija. Tad jūs, Ivanai Nikolajevičiau, kaip nors jau pats jo pasiteiraukit.

— Iš kur jūs žinot mano vardą?

— Ivanai Nikolajevičiau, meldžiamasis, kas jūsų nepažįsta? — užsienietis išsitraukė iš kišenės vakarykštį „Literatūros laikraščio“ numerį, ir Ivanas Nikolajevičius išvydo pirmame puslapyje savo atvaizdą, o po juo — savo eilėraščius. Bet tas dar vakar širdį glostęs šlovės ir populiarumo ženklas šįkart visai nepradžiugino poeto.

— Atsiprašau, — tarė jis, ir jo veidas aptemo, — ar negalėtumėte minutėlę luktelėti? Noriu pasakyti draugui porą žodžių.

— O, mielai! — sušuko nepažįstamasis. — Čia, po liepomis, taip gera, o aš, beje, niekur neskubu.

– Štai kas, Miša, — sušnibždėjo poetas, nusitempęs Berliozą į šalį, — ne inturistas jis, o šnipas. Rusų emigrantas, atsidanginęs pas mus. Paprašyk parodyti dokumentus, antraip paspruks.

— Sakai? — sunerimęs šnibždėjo Berliozas, o tylom pagalvojo: „O juk teisybė!..“ — Patikėk manim, — sušnypštė jam į ausį poetas, — jis apsimeta kvaileliu, norėdamas šį tą iš mūsų išpešti. Girdi, kaip puikiai jis kalba rusiškai, — poetas kalbėjo vis šnairuodamas į nepažįstamąjį, kad šis nepaspruktų, — eime sulaikysime jį, antraip pabėgs…

Ir poetas timptelėjo Berliozą už rankos prie suolelio.

Nepažįstamasis nebe sėdėjo, o stovėjo palei suolą ir laikė rankose kažkokią knygelę tamsiai pilkais viršeliais, storą voką iš storo popieriaus ir vizitinę kortelę.

— Atleiskite, kad ginčo įkarštyje pamiršau prisistatyti. Štai mano vizitinė kortelė, pasas ir kvietimas atvykti konsultuoti į Maskvą, — oriai pratarė nepažįstamasis, skvarbiu žvilgsniu žiūrėdamas į abu literatus. Šie sutriko. „Po velnių, viską girdėjo…“ — pagalvojo Berliozas ir mandagiu mostu davė suprasti, kad dokumentų rodyti nėra reikalo. Kol užsieniet is kišo juos redaktoriui, poetas suspėjo nužiūrėti užsienietiškomis raidėmis kortelėje įrašytą žodį „profesorius“ ir pirmą pavardės raidę — „W“.

— Labai malonu, — tuo metu murmėjo suglumęs redaktorius, o užsienietis įsidėjo dokumentus į kišenę.

Taip buvo atkurti normalūs santykiai, ir visi trys vėl susėdo ant suolelio.

— Tai jūs, profesoriau, pakviestas pas mus kaip konsultantas? — paklausė Berliozas.

— Taip, kaip konsultantas.

— Jūs vokietis? — pasiteiravo Benamis.

— Ar aš?.. — pasitikslino profesorius ir ūmai susimąstė. — Taip, ko gera, vokietis… — tarė jis.

— Bet ir rusiškai kalbate puikiai, — pasakė Benamis.

— O aš apskritai poliglotas ir moku labai daug kalbų, — atsakė profesorius.

— O kokia jūsų specialybė? — susidomėjo Berliozas.

— Aš — juodosios magijos specialistas.

„Še tau!..“ — šmėstelėjo mintis Michailo Aleksandrovičiaus galvoje.

— Ir… ir jus, kaip šios srit ies specialistą, pakvietė pas mus? — sumikčiojęs paklausė jis.

— Taip, kaip šios srit ies specialistą, — patvirtino profesorius ir paaiškino: — Jūsų valstybinėje bibliotekoje aptikt i autent iški dešimtame amžiuje gyvenusio mago Herberto Aurilakiečio rankraščiai. Ir šit aš turiu juos išnarplioti. Aš — vienintelis specialistas pasaulyje.

— A—a! Jūs istorikas? — su didžiu palengvėjimu pagarbiai paklausė Berliozas.

— Istorikas, — patvirtino mokslininkas ir pridūrė nei į tvorą, nei į mietą: — Šį vakarą prie Patriarcho tvenkinių nutiks įdomi istorija!

Redaktorius ir poetas vėl be galo nustebo, o profesorius pasimojo juodu arčiau ir, kai jie palenkė galvas, sušnibždėjo:

— Turėkit omeny, kad Jėzus buvo.

— Suprantat, profesoriau, — dirbtinai šyptelėjęs atsiliepė Berliozas, — mes gerbiame jūsų nepaprastas žinias, tačiau patys šiuo klausimu esame kitos nuomonės.