— Na, ko dar? — paklausė nelaboji Hela.

— Skrybėliukę pamiršau, — sušnibždėjo bufetininkas, baksnodamas sau į plikę. Hela apsisuko, bufetininkas mintyse nusispjovė ir užsimerkė. Kai jis atsimerkė, Hela jau laikė atkišusi jo skrybėlę ir špagą su tamsia rankena.

— Ne mano, — sušnibždėjo bufetininkas, atstumdamas špagą ir paskubom užsidėdamas skrybėlę.

— Nejau jūs atėjot be špagos? — nustebo Hela.

Bufetininkas kažką burbtelėjo ir skubiai pasileido žemyn. Kažkodėl jo galvai po skrybėle buvo nepatogu ir pernelyg šilta; nusivožęs ją, jis stryktelėjo iš baimės aukštyn ir tyliai suriko. Jo rankoje buvo aksominė beretė su nutriušusia gaidžio plunksna.

Bufetininkas persižegnojo. Tą akimirksnį beretė miauktelėjo, pasivertė į juodą kačiuką, kuris vėl užšoko Andrejui Fokičiui ant galvos ir įsikabino nagais į plikę. Klaikiai sušukęs, bufetininkas nuskuodė žemyn, o kačiukas nusirito nuo galvos ir nuliuoksėjo laiptais aukštyn.

Išpuolęs laukan, bufetininkas risčia pasileido link vartų ir amžiams apleido nelabąjį namą Nr. 302 bis.

Kuo puikiausiai žinoma, kas jam nutiko vėliau. Išpuolęs pro vartus, bufetininkas išgąstingai apsidairė, tarsi kažko ieškodamas. Netrukus jis buvo kitoje gatvės pusėje, vaistinėje. Vos jam ištarus: „Prašom pasakyti…“, moteris už prekystalio šūktelėjo:

— Pilieti! Jūsų galva suraižyta!..

Maždaug po kokių penkių minučių bufetininkas buvo aptvarstytas, sužinojo, kad geriausiais kepenų ligų specialistais yra laikomi profesoriai Bernadskis ir Kuzminas, pasidomėjo, kuris iš jų gyvena arčiau, nutvisko iš džiaugsmo, sužinojęs, kad Kuzminas gyvena čia pat, kitapus kiemo, mažame baltame namelyje, ir po poros minučių jau buvo tenai.

Namas buvo senas, tačiau itin jaukus. Bufetininkas įsiminė, kad pirmiausiai jį pasitiko senutė slaugė, norėjusi paimt i jo skrybėlę, bet jis skrybėlės neturėjo, ir slaugė, žiaumodama bedante burna, kažkur nukiūtino.

Jos vietoje palei veidrodį ir berods po kažkokia arka pasirodė vidutinio amžiaus moteris ir iškart pasakė, kad pas profesorių galima užsirašyti tik devynioliktai dienai, ne anksčiau.

Bufetininkas išsyk susivokė, kaip išsigelbėti. Blėstančiomis akimis žvilgtelėjęs kitapus arkos, kur, matyt, prieškambaryje laukė trys žmonės jis sušnibždėjo:

— Mirštamai sergu…

Moteris nustebusi pažiūrėjo į aptvarstytą bufetininko galvą ir paabejojusi tarė:

— Na jei taip… — ir praleido bufetininką pro arką.

Tą pačią akimirką priešais atsidarė durys, jose žybtelėjo aukso pensnė, moteris baltu chalatu pasakė:

— Piliečiai, šis ligonis užeis be eilės.

Nespėjęs nė apsidairyti, bufetininkas atsidūrė profesoriaus Kuzmino kabinete. Tame pailgame kambaryje nesimatė jokių baisių, iškilmingumo teikiančių medicinos reikmenų.

— Kas nutiko? — maloniu balsu paklausė profesorius Kuzminas ir šiek tiek sunerimęs pažvelgė į aptvarstytą galvą.

— Ką tik iš patikimų lūpų sužinojau, — atsiliepė bufetininkas, klaikiomis akimis žvelgdamas į kažkokią grupinę fotografiją po stiklu, — kad ateinančių metų vasarį mirsiu nuo kepenų vėžio. Maldauju sustabdyti.

Profesorius Kuzminas, sėdėjęs gotiško stiliaus odiniame krėsle, atsilošė į aukštą jo atkaltę.

— Atleiskite, nesuprantu… jūs buvote pas gydytoją? Kodėl jūsų galva aptvarstyta?

— Koks ten gydytojas? Būtumėt tą gydytoją matęs!.. — ūmai jam subarškėjo dantys. — O į galvą nekreipkite dėmesio, nieko bendro. Į galvą spjaukite, galva nieko dėta. Kepenų vėžį prašau sustabdyti.

— Bet atleiskite, kas jums sakė?

— Tikėkite juo, — karštai paprašė bufetininkas. — Jis tikrai žino.

— Nieko nesuprantu, — gūžčiodamas pečiais ir pavažiuodamas su visu krėslu tolyn nuo stalo, kalbėjo profesorius. — Kaip jis gali žinoti, kada jūs mirsite? Juolab, kad jis ne gydytojas!

— Ketvirtoje palatoje, — atsakė bufetininkas. Profesorius nužvelgė savo pacientą, užmetė akį į jo galvą, į šlapias kelnes ir pamanė:

„To dar trūko! Pamišėlis!“ Paklausė:

— Degtinę geriate?

— Niekuomet nė lašo, — atsakė bufetininkas.

Po minutės jis nusirengęs gulėjo ant šaltos ceratinės kanapos, o profesorius maigė jo pilvą. Reikia pasakyti, kad čia bufetininkas gerokai pralinksmėjo. Profesorius kategoriškai tvirtino, kad dabar, bent jau šiuo momentu, jokių vėžio požymių nėra. Na, bet jeigu jau taip… jeigu jis būgštauja, jeigu kažkoks šarlatanas jį prigąsdino, tai reikia padaryti visas analizes…

Profesorius rašė ant popieriaus lapelių, aiškino, kur reikia nueiti, ką nunešti. Be to, davė jam siuntimą pas profesorių neuropatologą Bure, paaiškinęs bufetininkui, kad jo nervai visiškai pakrikę.

— Profesoriau, kiek aš jums turiu mokėti? — švelniu virpančiu balsu paklausė bufetininkas, traukdamasis storą piniginę.

— Kiek norite, — trumpai ir sausai atkirto profesorius.

Bufetininkas išsiėmė trisdešimt rublių ir paklojo juos ant stalo, o paskui minkštutėliu judesiu, tarsi ne ranka, o katino letena padėjo ant červoncų skimbtelėjusią, į laikraščio skiautę suvyniotą krūvelę.

— O čia kas? — paklausė Kuzminas, sukdamas ūsą.

— Nepaniekinkit, pilieti profesoriau, — sušnibždėjo bufetininkas, — maldauju — sustabdykit vėžį.

— Tučtuojau pasiimkit savo auksą, — tarė profesorius, didžiuodamasis savimi, — verčiau savo nervais pasirūpinkit. Rytoj pat pristatykit šlapimą analizei, negerkit daug arbatos ir valgykit visai be druskos.

— Net sriubos nesūdyti? — paklausė bufetininkas.

— Nieko nesūdyti, — įsakė Kuzminas.

— Ak!.. — liūdnai šūktelėjo susigraudinęs bufetininkas, meiliai žvelgdamas į profesorių, ir, pasiėmęs auksinukus, nuslinko durų link.

Tą vakarą priėmimo pas profesorių laukė nedaug ligonių, o pradėjus temt i išėjo ir paskutinis. Nusivilkdamas chalatą, profesorius žvilgtelėjo tenai, kur bufetininkas paliko červoncus, ir išvydo, kad jokių červoncų tenai nėra, tiktai guli trys „Abrau—Diurso“ etiketės.

— Velniava! — sumurmėjo Kuzminas, šluodamas chalato skvernais grindis ir čiupinėdamas etiketes. — Pasirodo, jis ne tik šizofrenikas, bet ir sukčius! Negaliu suprasti, ko jam iš manęs reikėjo? Nejau siuntimo šlapimo analizei? O! Jis pavogė paltą! — ir profesorius puolė į prieškambarį, vis dar neištraukęs vienos rankos iš chalato rankovės. — Ksenija Nikitišna! — šaižiu balsu sušuko jis tarpduryje. — Pažvelkite, ar paltai tebėra?

Paaiškėjo, kad visi paltai tebėra. Tačiau kai profesorius, galų gale nusiplėšęs chalatą, grįžo prie stalo, jis sustingo lyg stabo ištiktas ir įsmeigė žvilgsnį į savo stalą. Ten, kur ką tik mėtėsi etiketės, tupėjo juodas kačiukas nelaimingo našlaičio snukeliu ir gailiai miaukė šalia lėkštutės su pienu.

— Sakykit, dėl Dievo meilės, kas čia dabar? Čia jau… — jis pajuto, kad jam nutirpo pakaušis.

Išgirdusi tylų ir gailų profesoriaus riktelėjimą, atbėgo Ksenija Nikitišna ir nuramino jį, pasakiusi, kad kačiuką, žinoma, pakišo kuris nors pacientas, kad tokių dalykų profesoriams dažnai pasitaiko. — Matyt, vargingai gyvena, — aiškino Ksenija Nikitišna, — na, o pas mus, žinoma…

Jiedu ėmė sukti galvas ir spėlioti, kas galėjo palikti. Įtarimas krito ant senutės su skrandžio opa.

— Aišku, kad ji, — šnekėjo Ksenija Nikit išna, — jinai taip pamanė: aš vis viena mirsiu, o kačiuko gaila.

— Palaukit! — tarė Kuzminas. — O iš kur pienas?! Ir pieną ji atnešė? Su lėkštute?

— Pieną ji atnešė su buteliuku, čia perpylė į lėkštutę, — paaiškino Ksenija Nikitišna.

– Šiaip ar taip, išneškite ir kačiuką, ir lėkštutę, — tarė Kuzminas ir pats palydėjo Kseniją Nikitišna iki durų. Kai jis sugrįžo, vaizdas buvo pasikeitęs.

Kabindamas ant vinies chalatą, profesorius išgirdo kieme kvatojimą, žvilgtelėjo pro langą ir, aišku, apstulbo. Per kiemą į priešais esantį flygelį bėgo moteris vienais apatiniais. Profesorius net žinojo, kuo ji vardu — Marja Aleksandrovna. Kvatojo berniūkštis.

— Kas čia dabar? — niekinamai tarė Kuzminas.

Tuo metu už sienos, profesoriaus dukters kambaryje, patefonas užgrojo fokstrotą „Aleliuja“, ir tą pačią akimirką profesoriui už nugaros pasigirdo žvirblio čirškavimas. Jis apsisuko ir išvydo ant savo stalo straksint stambų žvirblį.