— Nieko nesuprantu, — gūžčiodamas pečiais ir pavažiuodamas su visu krėslu tolyn nuo stalo, kalbėjo profesorius. — Kaip jis gali žinoti, kada jūs mirsite? Juolab, kad jis ne gydytojas!

— Ketvirtoje palatoje, — atsakė bufetininkas. Profesorius nužvelgė savo pacientą, užmetė akį į jo galvą, į šlapias kelnes ir pamanė:

„To dar trūko! Pamišėlis!“ Paklausė:

— Degtinę geriate?

— Niekuomet nė lašo, — atsakė bufetininkas.

Po minutės jis nusirengęs gulėjo ant šaltos ceratinės kanapos, o profesorius maigė jo pilvą. Reikia pasakyti, kad čia bufetininkas gerokai pralinksmėjo. Profesorius kategoriškai tvirtino, kad dabar, bent jau šiuo momentu, jokių vėžio požymių nėra. Na, bet jeigu jau taip… jeigu jis būgštauja, jeigu kažkoks šarlatanas jį prigąsdino, tai reikia padaryti visas analizes…

Profesorius rašė ant popieriaus lapelių, aiškino, kur reikia nueiti, ką nunešti. Be to, davė jam siuntimą pas profesorių neuropatologą Bure, paaiškinęs bufetininkui, kad jo nervai visiškai pakrikę.

— Profesoriau, kiek aš jums turiu mokėti? — švelniu virpančiu balsu paklausė bufetininkas, traukdamasis storą piniginę.

— Kiek norite, — trumpai ir sausai atkirto profesorius.

Bufetininkas išsiėmė trisdešimt rublių ir paklojo juos ant stalo, o paskui minkštutėliu judesiu, tarsi ne ranka, o katino letena padėjo ant červoncų skimbtelėjusią, į laikraščio skiautę suvyniotą krūvelę.

— O čia kas? — paklausė Kuzminas, sukdamas ūsą.

— Nepaniekinkit, pilieti profesoriau, — sušnibždėjo bufetininkas, — maldauju — sustabdykit vėžį.

— Tučtuojau pasiimkit savo auksą, — tarė profesorius, didžiuodamasis savimi, — verčiau savo nervais pasirūpinkit. Rytoj pat pristatykit šlapimą analizei, negerkit daug arbatos ir valgykit visai be druskos.

— Net sriubos nesūdyti? — paklausė bufetininkas.

— Nieko nesūdyti, — įsakė Kuzminas.

— Ak!.. — liūdnai šūktelėjo susigraudinęs bufetininkas, meiliai žvelgdamas į profesorių, ir, pasiėmęs auksinukus, nuslinko durų link.

Tą vakarą priėmimo pas profesorių laukė nedaug ligonių, o pradėjus temt i išėjo ir paskutinis. Nusivilkdamas chalatą, profesorius žvilgtelėjo tenai, kur bufetininkas paliko červoncus, ir išvydo, kad jokių červoncų tenai nėra, tiktai guli trys „Abrau—Diurso“ etiketės.

— Velniava! — sumurmėjo Kuzminas, šluodamas chalato skvernais grindis ir čiupinėdamas etiketes. — Pasirodo, jis ne tik šizofrenikas, bet ir sukčius! Negaliu suprasti, ko jam iš manęs reikėjo? Nejau siuntimo šlapimo analizei? O! Jis pavogė paltą! — ir profesorius puolė į prieškambarį, vis dar neištraukęs vienos rankos iš chalato rankovės. — Ksenija Nikitišna! — šaižiu balsu sušuko jis tarpduryje. — Pažvelkite, ar paltai tebėra?

Paaiškėjo, kad visi paltai tebėra. Tačiau kai profesorius, galų gale nusiplėšęs chalatą, grįžo prie stalo, jis sustingo lyg stabo ištiktas ir įsmeigė žvilgsnį į savo stalą. Ten, kur ką tik mėtėsi etiketės, tupėjo juodas kačiukas nelaimingo našlaičio snukeliu ir gailiai miaukė šalia lėkštutės su pienu.

— Sakykit, dėl Dievo meilės, kas čia dabar? Čia jau… — jis pajuto, kad jam nutirpo pakaušis.

Išgirdusi tylų ir gailų profesoriaus riktelėjimą, atbėgo Ksenija Nikitišna ir nuramino jį, pasakiusi, kad kačiuką, žinoma, pakišo kuris nors pacientas, kad tokių dalykų profesoriams dažnai pasitaiko. — Matyt, vargingai gyvena, — aiškino Ksenija Nikitišna, — na, o pas mus, žinoma…

Jiedu ėmė sukti galvas ir spėlioti, kas galėjo palikti. Įtarimas krito ant senutės su skrandžio opa.

— Aišku, kad ji, — šnekėjo Ksenija Nikit išna, — jinai taip pamanė: aš vis viena mirsiu, o kačiuko gaila.

— Palaukit! — tarė Kuzminas. — O iš kur pienas?! Ir pieną ji atnešė? Su lėkštute?

— Pieną ji atnešė su buteliuku, čia perpylė į lėkštutę, — paaiškino Ksenija Nikitišna.

– Šiaip ar taip, išneškite ir kačiuką, ir lėkštutę, — tarė Kuzminas ir pats palydėjo Kseniją Nikitišna iki durų. Kai jis sugrįžo, vaizdas buvo pasikeitęs.

Kabindamas ant vinies chalatą, profesorius išgirdo kieme kvatojimą, žvilgtelėjo pro langą ir, aišku, apstulbo. Per kiemą į priešais esantį flygelį bėgo moteris vienais apatiniais. Profesorius net žinojo, kuo ji vardu — Marja Aleksandrovna. Kvatojo berniūkštis.

— Kas čia dabar? — niekinamai tarė Kuzminas.

Tuo metu už sienos, profesoriaus dukters kambaryje, patefonas užgrojo fokstrotą „Aleliuja“, ir tą pačią akimirką profesoriui už nugaros pasigirdo žvirblio čirškavimas. Jis apsisuko ir išvydo ant savo stalo straksint stambų žvirblį.

„Hm… ramiau… — pagalvojo profesorius, — jis įskrido, kai aš ėjau nuo lango. Viskas aišku“, — įtikinėjo pats save profesorius, jausdamas, kad viskas galutinai susijaukė ir, žinoma, dėl to žvirblio. Įdėmiau į jį pažvelgęs, profesorius iškart įsitikino, kad žvirblis nėra toks jau paprastas. Bjaurusis žvirbliūkštis tūpčiojo ant kairės kojos, kraipėsi, maivėsi, vilko koją, strakaliojo sinkopėmis, žodžiu, — šoko fokstrotą pagal patefono muziką lyg girtuoklis palei bufetą. Įžūliai dirsčiodamas į profesorių, žvirblis darkėsi kaip tik mokėjo.

Kuzmino ranka išsitiesė link telefono, jis ketino skambinti savo bendrakursiui Bure, norėdamas paklausti, ką reiškia tokie žvirbliūkščiai, kai tau šešiasdešimt metų ir nei iš šio, nei iš to pradeda suktis galva.

O žvirbliūkštis tuo metu atsitūpė ant dovanotos rašalinės, pridergė ją (aš nejuokauju!), paskui purptelėjo aukštyn, pakibo ore, įsibėgėjęs tarsi plieniniu snapu cvanktelėjo į stiklą, po kuriuo kabojo fotografija, vaizduojanti visą tūkstantis aštuoni šimtai devyniasdešimt ketvirtų metų universiteto laidą, sudaužė stiklą į smulkiausias šukes, o tada išskrido pro langą.

Profesorius surinko kitą telefono numerį ir, užuot skambinęs Bure, paskambino į medicininių dėlių biurą, prisistatė esąs profesorius Kuzminas ir paprašė, kad jam į namus tuoj atsiųstų dėlių.

Padėjęs ragelį ant svirtelės profesorius vėl atsigręžė į stalą ir tučtuojau suklykė. Už stalo sėdėjo moteris su gailestingosios sesers skarele ir laikė ant kelių krepšelį su užrašu „Dėlės“. Profesorius suklykė, pamatęs jos burną. Burna buvo vyriška, kreiva, ligi ausų, su viena iltimi. Sesers akys buvo sustingusios.

— Pinigėlius aš pasiimsiu, — vyrišku bosu tarė seselė, —kam jiems čia mėtytis, — susišlavė į paukščio nagus panašiais: pirštais etiketes ir ėmė tirpti ore.

Praėjo dvi valandos. Profesorius Kuzminas sėdėjo lovoje, savo miegamajame, jam ant smilkinių, už ausų ir ant sprando kabojo dėlės. Kuzmino galukojy ant dygsniuotos šilkinės antklodės sėdėjo žilaūsis profesorius Bure, su užuojauta žvelgė į Kuzminą ir guosdamas aiškino jam, kad visa tai nesąmonė. Už lango jau buvo naktis. Mes nežinome, kokios dar neregėtos keistenybės tą naktį dėjosi Maskvoje, ir spėlioti, žinoma, nebandysime, juolab kad jau metas imtis antrosios šio teisingo pasakojimo dalies. Paskui mane, skaitytojau!

Paskui mane, skaitytojau! Kas tau sakė, kad pasaulyje nėra tikros, išt ikimos ir amžinos meilės? Tegul melagiui nudžiūsta šlykštus jo liežuvis!

Paskui mane, mano skaitytojau, tik paskui mane, — aš tau parodysiu tokią meilę!

Ne! Meistras klydo, kai aną valandą, nakčiai peržengus per pusiaują, ligoninėje karčiai kalbėjo Ivanuškai, kad jinai jį pamiršo. Taip negalėjo būti. Ji, žinoma, jo nepamiršo.

Pirmiausia atskleisime paslaptį, kurios meistras nepanoro atskleisti Ivanuškai. Jo mylimoji buvo vardu Margarita Nikolajevna. Viskas, ką meistras vargšui poetui apie ją pasakojo, buvo tikrų tikriausia teisybė. Jis teisingai nupasakojo savo mylimąją. Ji buvo graži ir protinga. Čia reikėtų tiktai pridurti — galima neabejoti, kad daugelis moterų būtų bet ką atidavusios, kad galėtų iškeisti savo gyvenimą į Margaritos Nikolajevnos gyvenimą. Bevaikė trisdešimtmetė Margarita buvo žmona labai žymaus specialisto, beje, padariusio svarbų valstybinės reikšmės atradimą. Jos vyras buvo jaunas, gražus, geras, doras ir dievino žmoną. Margarita Nikolajevna dviese su vyru gyveno viename Arbato skersgatvyje, sode stovinčiame puikiame name ir užėmė visą antrą aukštą. Nuostabi vieta! Kiekvienas gali tuo įsitikinti, užėjęs į tą sodą. Tegul kreipiasi į mane, aš pasakysiu jam adresą, nurodysiu kelią — namas ligi šiolei sveikutėlis.