— Gaus, — tylutėliai pataisė Pilotą slaptosios tarnybos viršininkas.

— O suma ar didelė?

— To niekas negali žinoti, igemone.

— Net jūs? — savo nuostaba išreikšdamas pagyrimą, paklausė igemonas.

— Deja, net aš, — ramiai atsakė svečias, — bet kad jis gaus tuos pinigus šį vakarą, aš žinau. Šiandien jis kviečiamas į Kaipos rūmus.

— Ak, gobšusis senis iš Kiriato, — šypsodamasis tarė pro kuratorius. — Juk jis senis?

— Prokuratorius niekada neklysta, bet šį kartą suklydo, — maloniai atsakė svečias, — tas žmogus iš Kiriato — jaunuolis.

— Tik pamanykit! Gal galite jį apibūdinti? Fanatikas?

— O ne, prokuratoriau.

— Aha. O kas dar?

— Labai gražus.

— O dar? Gal jis turi kokią nors aistrą?

— Sunku tiek daug žinoti apie visus šiame didžiuliame mieste, prokuratoriau.

— O ne, ne, Afranijau! Nemenkinkite savo nuopelnų!

— Vieną aistrą jis turi, prokuratoriau, — svečias padarė mažytę pauzę. — Ir ta aistra — pinigai.

— Kuo jis verčiasi?

Afranijus pakėlė akis aukštyn, pagalvojo ir atsakė:

— Jis dirba pas vieną savo giminaitį, pinigų keitėją.

— Ak taip, taip, taip, — prokuratorius nut ilo, apsižvalgė, ar nėra ko balkone, paskui tyliai pasakė: — Štai koks reikalas — šiandien gavau žinią, kad jis šiąnakt bus papjautas.

Dabar svečias ne tik įsmeigė savo žvilgsnį į prokuratorių, bet net palaikė jį truputėlį ilgiau nei visada, o paskui atsakė:

— Jūs pernelyg mane išgyrėte, prokuratoriau. Mano nuomone, aš nesu vertas jūsų pranešimo į Romą. Tokių duomenų aš neturiu.

— Jūs vertas aukščiausio apdovanojimo, — atsakė prokuratorius, — bet tokių duomenų esama.

— Drįstu paklausti, iš ko tie duomenys gauti?

— Leiskite man kol kas šito nesakyti, juolab kad žinia atsitiktinė, miglota ir nepatikima.

Bet aš privalau viską numatyti. Tokia mano tarnyba, o labiausiai aš privalau pasikliauti savo nuojauta, nes ji dar niekada manęs neapgavo. O man buvo pranešta, kad kažkas iš slaptų Ha—Nocri draugų, pasipiktinęs šlykščia šito pinigų keitėjo išdavyste, rengiasi kartu su savo bendrininkais jį šiąnakt užmušti, o pinigus, gautus už išdavystę, slapčiomis grąžinti vyriausiajam kunigui su rašteliu: „Grąžinu prakeiktus pinigus!“ Slaptosios tarnybos viršininkas daugiau nebesvaidė į prokuratorių savo netikėtų žvilgsnių ir klausėsi prisimerkęs, o Pilotas kalbėjo toliau:

– Įsivaizduokite, ar bus malonu vyriausiajam kunigui Velykų naktį gauti tokią dovaną?

— Ne tik nemalonu, — šyptelėjęs atsakė svečias, — man regis, prokuratoriau, kad tai sukels baisų skandalą. — Aš ir pats taip manau. Todėl ir prašau jus imt is šio reikalo, tai yra griebt is visų priemonių Judai iš Kiriato apsaugoti.

— Igemono įsakymas bus įvykdytas, — prašneko Afranijus, — bet aš turiu nuraminti igemoną: piktadarių sumanymas be galo sunkiai įgyvendinamas. Tik pagalvokite, — svečias pasigręžė ir kalbėjo toliau: — susekti žmogų, užmušti jį, paskui sužinoti, kiek jisai gavo, ir dar sugalvoti, kaip grąžinti pinigus Kaipai, — ir viską per vieną naktį? Šiąnakt?

— Ir vis dėlto jį šiąnakt papjaus, — neatlyžo Pilotas, — sakau jums, aš nujaučiu tai!

Nebuvo atvejo, kad nuojauta mane apgautų, — čia mėšlungis perbėgo prokuratoriaus veidu, ir jis pasitrynė rankas.

— Klausau, — nuolankiai atsiliepė svečias, pakilo, išsitiesė ir ūmai paklausė rūsčiu balsu.

— Vadinasi, papjaus, igemone?

— Taip, — atsakė Pilotas, — ir visa viltis — jūsų stulbinantis pareigingumas.

Svečias pasitaisė po apsiaustu sunkų diržą ir tarė:

— Turiu garbės linkėti sveikatos ir džiaugsmo.

— Ak, beje, — negarsiai šūktelėjo Pilotas, — visai pamiršau! Juk aš jums skolingas!..

Svečias suglumo.

— Ne, prokuratoriau, jūs man neskolingas.

— Kaipgi! Prisimenate skurdžių minią man įvažiuojant į Jeršalaimą… aš norėjau pažerti jiems pinigų, bet tuo metu neturėjau ir pasiskolinau iš jūsų.

— O, prokuratoriau, juk tai menkniekis!

— Ir menkniekius reikia atsiminti.

Pilotas apsisuko, pakėlė apsiaustą, gulintį ant krėslo, ištraukė iš po jo odinį maišelį ir atkišo jį svečiui. Šis nusilenkė, priimdamas maišelį, ir pasikišo jį po apsiaustu.

— Dar šiąnakt, — prabilo Pilotas, — laukiu pranešimo apie palaidojimą, taip pat ir apie Judos iš Kiriato reikalus, girdite, Afranijau, dar šiąnakt. Sargybiniams bus įsakyta žadinti mane, vos jums pasirodžius. Laukiu jūsų.

— Turiu garbės, — pasakė slaptosios tarnybos viršininkas ir apsisukęs išėjo iš balkono.

Buvo girdėti, kaip po jo kojomis gurgžda šlapias aikštelės smėlis, paskui pasigirdo batų kaukšėjimas marmuru. Paskui prasmego jo kojos ir liemuo, o pagaliau dingo ir gobtuvas. Tik dabar prokuratorius pamatė, kad saulės jau nebėra ir leidžiasi sutemos.

Galimas daiktas, kad kaip tik dėl tos prieblandos pasikeitė prokuratoriaus išvaizda. Jis, sakytumei, paseno ir susikūprino, be to, jį dar apėmė nerimas. Kartą jis apsižvalgė ir kažkodėl suvirpėjo, metęs žvilgsnį į tuščią krėslą, kur ant atlošo kabojo apsiaustas. Artėjo šventinė naktis, vakaro šešėliai žaidė savo žaidimus, ir pavargusiam prokuratoriui, matyt, pasirodė, kad kažkas sėdi tuščiame krėsle. Pasidavęs silpnybei — pačiupinėjęs apsiaustą, — prokuratorius atsitraukė nuo jo ir ėmė lakstyti po balkoną, čia trindamas rankas, čia pribėgdamas prie stalo ir griebdamas taurę, čia sustodamas ir beprasmiškai žiūrėdamas į grindų mozaiką, lyg norėdamas įskaityti joje kažkokius rašmenis…

Šiandien jau antrą kartą jį prislėgė liūdesys. Trindamas smilkinį, kuriame iš pragariško rytinio skausmo liko tik bukas menkas maudulys, prokuratorius vis mėgino suvokti, kur yra jo sielos kančių priežastis. Ir jis greit tatai suprato, tačiau stengėsi save apgauti. Buvo aišku, kad šiandien jis kažką negrįžtamai prarado, o dabar mėgina atitaisyti tą praradimą kažkokiais beverčiais, menkais ir, svarbiausia, pavėluotais veiksmais. O apgaudinėjo save prokuratorius, stengdamasis įsikalbėti, kad tie dabartiniai šio vakaro veiksmai yra ne mažiau svarbūs už rytą paskelbtą nuosprendį. Tačiau įtikinti save prokuratoriui nesisekė.

Vieną sykį, sukdamasis aplink, jis staiga sustojo ir švilptelėjo. Atsiliepdamas į švilpesį, prietemoje nuaidėjo duslus lojimas, ir iš sodo į balkoną įlėkė milžiniškas smailiaausis pilko plauko šuo su kaklasaičiu, nusagstytu paauksuotais skridinėliais.

— Banga, Banga, — tyliai pašaukė prokuratorius.

Šuo atsistojo ant užpakalinių kojų, o priekines užkėlė šeimininkui ant pečių, vos nepargriaudamas jo, ir palaižė jam skruostą. Prokuratorius atsisėdo į krėslą, o Banga, iškišęs liežuvį ir tankiai lekuodamas, atsigulė prie šeimininko kojų, ir džiaugsmas šuns akyse reiškė, kad baigėsi audra, vienintelis dalykas pasaulyje, kurio bijojo drąsusis šuo, o sykiu ir tai, kad jis vėl čia, šalia žmogaus, kurį jis mylėjo, gerbė ir laikė pačiu galingiausiu pasaulyje, visų žmonių valdovu, dėl kurio ir pats šuo save laikė privilegijuota, aukštesne ir ypatinga būtybe. Bet, atsigulęs prie kojų ir net nežiūrėdamas į savo šeimininką, o žvelgdamas į vakarėjantį sodą, šuo kaipmat suprato, kad šeimininką ištiko nelaimė. Todėl jis pakeitė pozą, atsistojo, priėjo iš šono ir padėjo priekines letenas ir galvą ant prokuratoriaus kelių, ištepdamas apsiausto skvernus šlapiu smėliu. Matyt, toks Bangos elgesys turėjo reikšti, kad jis guodžia savo šeimininką ir yra pasirengęs kartu su juo sutikti nelaimę. Jis bandė tai parodyti ir akimis, šnairuojančiomis į šeimininką, ir budriai pastatytomis ausimis. Taip jiedu, šuo ir žmogus, mylį vienas kitą, sutiko šventinę naktį balkone.

Tuo metu prokuratoriaus svečias plušėjo kaip įmanydamas. Palikęs viršutinę sodo aikštelę priešais balkoną, jis nulipo laiptais į apatinę sodo terasą, pasuko į dešinę ir atsidūrė prie kareivinių, įsikūrusių rūmų teritorijoje. Tose kareivinėse ir buvo apgyvendintos dvi kenturijos, atlydėjusios prokuratorių į šventinį Jeršalaimą, taip pat slaptoji prokuratoriaus sargyba, kuriai ir vadovavo šis svečias. Svečias išbuvo kareivinėse neilgai, gal dešimt minučių, bet po tų dešimties minučių iš kareivinių kiemo išriedėjo trys vežimai, prikrauti kastuvų, tarp kurių buvo ir statinė vandens. Vežimus lydėjo penkiolika raitelių pilkais apsiaustais. Vežimai išriedėjo iš rūmų teritorijos pro užpakalinius vartus, pasuko į vakarus, išlindo pro vartus miesto sienoje ir pirmiausia pajudėjo takeliu link Betliejaus kelio, o paskui tuo keliu į šiaurę, pasiekė kryžkelę prie Hebrono vartų ir tuomet nubildėjo Jafos keliu, kuriuo dieną slinko procesija su pasmerktaisiais. Jau buvo tamsu, ir horizonte pasirodė mėnulis.