Nebuvo atvejo, kad nuojauta mane apgautų, — čia mėšlungis perbėgo prokuratoriaus veidu, ir jis pasitrynė rankas.

— Klausau, — nuolankiai atsiliepė svečias, pakilo, išsitiesė ir ūmai paklausė rūsčiu balsu.

— Vadinasi, papjaus, igemone?

— Taip, — atsakė Pilotas, — ir visa viltis — jūsų stulbinantis pareigingumas.

Svečias pasitaisė po apsiaustu sunkų diržą ir tarė:

— Turiu garbės linkėti sveikatos ir džiaugsmo.

— Ak, beje, — negarsiai šūktelėjo Pilotas, — visai pamiršau! Juk aš jums skolingas!..

Svečias suglumo.

— Ne, prokuratoriau, jūs man neskolingas.

— Kaipgi! Prisimenate skurdžių minią man įvažiuojant į Jeršalaimą… aš norėjau pažerti jiems pinigų, bet tuo metu neturėjau ir pasiskolinau iš jūsų.

— O, prokuratoriau, juk tai menkniekis!

— Ir menkniekius reikia atsiminti.

Pilotas apsisuko, pakėlė apsiaustą, gulintį ant krėslo, ištraukė iš po jo odinį maišelį ir atkišo jį svečiui. Šis nusilenkė, priimdamas maišelį, ir pasikišo jį po apsiaustu.

— Dar šiąnakt, — prabilo Pilotas, — laukiu pranešimo apie palaidojimą, taip pat ir apie Judos iš Kiriato reikalus, girdite, Afranijau, dar šiąnakt. Sargybiniams bus įsakyta žadinti mane, vos jums pasirodžius. Laukiu jūsų.

— Turiu garbės, — pasakė slaptosios tarnybos viršininkas ir apsisukęs išėjo iš balkono.

Buvo girdėti, kaip po jo kojomis gurgžda šlapias aikštelės smėlis, paskui pasigirdo batų kaukšėjimas marmuru. Paskui prasmego jo kojos ir liemuo, o pagaliau dingo ir gobtuvas. Tik dabar prokuratorius pamatė, kad saulės jau nebėra ir leidžiasi sutemos.

Galimas daiktas, kad kaip tik dėl tos prieblandos pasikeitė prokuratoriaus išvaizda. Jis, sakytumei, paseno ir susikūprino, be to, jį dar apėmė nerimas. Kartą jis apsižvalgė ir kažkodėl suvirpėjo, metęs žvilgsnį į tuščią krėslą, kur ant atlošo kabojo apsiaustas. Artėjo šventinė naktis, vakaro šešėliai žaidė savo žaidimus, ir pavargusiam prokuratoriui, matyt, pasirodė, kad kažkas sėdi tuščiame krėsle. Pasidavęs silpnybei — pačiupinėjęs apsiaustą, — prokuratorius atsitraukė nuo jo ir ėmė lakstyti po balkoną, čia trindamas rankas, čia pribėgdamas prie stalo ir griebdamas taurę, čia sustodamas ir beprasmiškai žiūrėdamas į grindų mozaiką, lyg norėdamas įskaityti joje kažkokius rašmenis…

Šiandien jau antrą kartą jį prislėgė liūdesys. Trindamas smilkinį, kuriame iš pragariško rytinio skausmo liko tik bukas menkas maudulys, prokuratorius vis mėgino suvokti, kur yra jo sielos kančių priežastis. Ir jis greit tatai suprato, tačiau stengėsi save apgauti. Buvo aišku, kad šiandien jis kažką negrįžtamai prarado, o dabar mėgina atitaisyti tą praradimą kažkokiais beverčiais, menkais ir, svarbiausia, pavėluotais veiksmais. O apgaudinėjo save prokuratorius, stengdamasis įsikalbėti, kad tie dabartiniai šio vakaro veiksmai yra ne mažiau svarbūs už rytą paskelbtą nuosprendį. Tačiau įtikinti save prokuratoriui nesisekė.

Vieną sykį, sukdamasis aplink, jis staiga sustojo ir švilptelėjo. Atsiliepdamas į švilpesį, prietemoje nuaidėjo duslus lojimas, ir iš sodo į balkoną įlėkė milžiniškas smailiaausis pilko plauko šuo su kaklasaičiu, nusagstytu paauksuotais skridinėliais.

— Banga, Banga, — tyliai pašaukė prokuratorius.

Šuo atsistojo ant užpakalinių kojų, o priekines užkėlė šeimininkui ant pečių, vos nepargriaudamas jo, ir palaižė jam skruostą. Prokuratorius atsisėdo į krėslą, o Banga, iškišęs liežuvį ir tankiai lekuodamas, atsigulė prie šeimininko kojų, ir džiaugsmas šuns akyse reiškė, kad baigėsi audra, vienintelis dalykas pasaulyje, kurio bijojo drąsusis šuo, o sykiu ir tai, kad jis vėl čia, šalia žmogaus, kurį jis mylėjo, gerbė ir laikė pačiu galingiausiu pasaulyje, visų žmonių valdovu, dėl kurio ir pats šuo save laikė privilegijuota, aukštesne ir ypatinga būtybe. Bet, atsigulęs prie kojų ir net nežiūrėdamas į savo šeimininką, o žvelgdamas į vakarėjantį sodą, šuo kaipmat suprato, kad šeimininką ištiko nelaimė. Todėl jis pakeitė pozą, atsistojo, priėjo iš šono ir padėjo priekines letenas ir galvą ant prokuratoriaus kelių, ištepdamas apsiausto skvernus šlapiu smėliu. Matyt, toks Bangos elgesys turėjo reikšti, kad jis guodžia savo šeimininką ir yra pasirengęs kartu su juo sutikti nelaimę. Jis bandė tai parodyti ir akimis, šnairuojančiomis į šeimininką, ir budriai pastatytomis ausimis. Taip jiedu, šuo ir žmogus, mylį vienas kitą, sutiko šventinę naktį balkone.

Tuo metu prokuratoriaus svečias plušėjo kaip įmanydamas. Palikęs viršutinę sodo aikštelę priešais balkoną, jis nulipo laiptais į apatinę sodo terasą, pasuko į dešinę ir atsidūrė prie kareivinių, įsikūrusių rūmų teritorijoje. Tose kareivinėse ir buvo apgyvendintos dvi kenturijos, atlydėjusios prokuratorių į šventinį Jeršalaimą, taip pat slaptoji prokuratoriaus sargyba, kuriai ir vadovavo šis svečias. Svečias išbuvo kareivinėse neilgai, gal dešimt minučių, bet po tų dešimties minučių iš kareivinių kiemo išriedėjo trys vežimai, prikrauti kastuvų, tarp kurių buvo ir statinė vandens. Vežimus lydėjo penkiolika raitelių pilkais apsiaustais. Vežimai išriedėjo iš rūmų teritorijos pro užpakalinius vartus, pasuko į vakarus, išlindo pro vartus miesto sienoje ir pirmiausia pajudėjo takeliu link Betliejaus kelio, o paskui tuo keliu į šiaurę, pasiekė kryžkelę prie Hebrono vartų ir tuomet nubildėjo Jafos keliu, kuriuo dieną slinko procesija su pasmerktaisiais. Jau buvo tamsu, ir horizonte pasirodė mėnulis.

Išdardėjus vežimams su juos lydinčia komanda, iš rūmų teritorijos gana greitai raitas išjojo ir prokuratoriaus svečias, persivilkęs tamsiu padėvėtu chitonu. Svečias jojo ne į užmiestį, o į miestą. Netrukus jį buvo galima matyti prijojant prie Antonijaus tvirtovės, esančios šiaurėje, visai netoli nuo didžiosios šventyklos. Tvirtovėje svečias irgi sugaišo visai neilgai, o paskui jį galėjai pamatyti Žemutiniame Mieste, jo kreivose ir painiose gatvelėse. Čionai svečias at jojo jau ant mulo. Gerai pažindamas miestą, svečias lengvai susirado gatvę, kuri jam buvo reikalinga. Ji vadinosi Graikų gatve, nes ten buvo kelios graikų krautuvėlės, tarp jų viena, prekiaujanti kilimais. Kaip tik prie tos krautuvėlės svečias sustabdė mulą, nulipo ir pririšo jį prie žiedo palei vartus. Krautuvėlė jau buvo uždaryta. Svečias įėjo pro vartelius, esančius šalia krautuvėlės durų, ir pateko į nedidelį kvadratinį kiemelį, iš trijų pusių apsuptą pašiūrių.

Užsukęs už kampo, svečias atsidūrė prie akmeninės gyvenamojo namo terasos, apaugusios gebenėmis, ir apsidairė. Ir namelyje, ir pašiūrėse buvo tamsu, šviesa dar niekur nedegė. Svečias negarsiai pašaukė:

— Niza!

Sugirgždėjo durys, ir vakaro prietemoje terason išėjo jauna moteris be skraistės. Ji pasilenkė per turėklus, neramiai žvalgydamasi, norėdama pamatyti, kas ten atėjo.

Pažinusi atvykėlį, ji maloniai nusišypsojo, linktelėjo galva, pamojo ranka.

— Tu viena? — tyliu balsu graikiškai paklausė Afranijus.

— Viena, — sušnibždėjo moteris terasoje. — Vyras rytą išvažiavo į Cezarėją, — čia moteris žvilgtelėjo į duris ir pakuždomis pridūrė: — Bet tarnaitė namie, — ji padarė gestą, reiškiantį — „užeikite“. Tada ir moteris, ir svečias pradingo namelyje.

Pas šią moterį Afranijus pabuvo jau visai trumpai — kokias penkias minutes. Paskui jis paliko namus ir terasą, užsimaukšlino gobtuvą ant akių ir išėjo į gatvę. Namuose tuo metu jau buvo uždeginėjami šviestuvai, šventinė spūstis gatvėse tebebuvo labai didelė, ir Afranijus ant savojo mulo ištirpo praeivių ir raitelių sraute. Tolimesnis jo kelias niekam nežinomas.

O moteris, kurią Afranijus pavadino „Niza“, likusi viena ėmė persirenginėti, ji labai skubėjo. Tačiau, kad ir kaip sunku buvo surasti reikiamus drabužius tamsiam kambary, šviestuvo ji nedegė ir tarnaitės nesišaukė. Tik tuomet, kai jau buvo susiruošusi ir galvą apsigaubusi tamsia skraiste, namelyje pasigirdo jos balsas.