— Jei manęs kas ieškos, pasakyk, kad išėjau į svečius pas Enantą.

Tamsoje pasigirdo senos tarnaitės bambėjimas:

— Pas Enantą? Ak, ta Enanta! Juk vyras uždraudė vaikščioti pas ją! Jinai sąvadautoja, ta tavo Enanta! Imsiu ir pasakysiu vyrui…

— Na, na, na, nutilk, — šūktelėjo Niza ir kaip šešėlis iš spruko iš namelio. Nizos sandalai nukaukšėjo kiemo akmenimis. Tarnaitė bambėdama uždarė duris į terasą. Niza išėjo iš namų.

Tuo pačiu metu kitame Žemutinio Miesto skersgatvyje, vingiuotame, pakopomis besileidžiančiame prie vieno iš miesto tvenkinių, pro niekuo neišsiskiriančių, akląja siena į skersgatvį, o langais į kiemą atsigręžusių namų vartelius išėjo jaunas vyras tvarkingai apkirpta barzdele, baltu švariu gobtuvu, krintančiu ant pečių, naujitelaičiais girgždančiais sandalais ir nauju melsvu išeiginiu talifu su spurgais apačioje. Kumpanosis gražuolis, išsipustęs didžiosios šventės proga, žingsniavo žvaliai, lenkdamas praeivius, skubančius namo valgyti šventinės vakarienės, žiūrėjo, kaip vienas po kito nušvinta langai. Jaunuolis ėjo keliu, kuris vedė pro turgų į vyriausiojo kunigo Kaipos rūmus, prisiglaudusius šventyklos kalvos papėdėje.

Po kurio laiko galėjai jį pamatyti įeinant pro Kaipos rūmų vartus. O dar vėliau — išeinant iš tų rūmų.

Apsilankęs rūmuose, kuriuose jau liepsnojo šviestuvai ir fakelai, kuriuose jau ūžė šventinis šurmulys, jaunuolis žingsniavo dar žvaliau, dar linksmiau ir skubinosi atgal į Žemutinį Miestą. Ant to paties kampo, kur gatvė įsilieja į turgaus aikštę, kunkuliuojančioje spūstyje jį aplenkė sakytum lengvai šokdama žengiant i moteris su juoda, akis beveik slepiančia skraiste. Lenkdama jaunąjį gražuolį, ta moteris akimirką kilstelėjo skraistę, dirstelėjo į jaunuolį, tačiau ne tik nesulėtino žingsnio, bet net paspartino jį, tarsi bandydama pasislėpti nuo aplenktojo.

Jaunuolis ne tik pastebėjo tą moterį, ne, jis atpažino ją, o atpažinęs krūptelėjo, sustojo, sumišęs pažvelgė jai į nugarą ir tučtuojau puolė ją vytis. Vos nepargriovęs kažkokio praeivio su ąsočiu rankose, jaunuolis pavijo moterį ir, šnopuodamas iš susijaudinimo, pašaukė ją:

— Niza!

Moteris atsisuko, prisimerkė, bet jos veide šmėstelėjo vien šaltas apmaudas, ir ji sausai atsakė graikiškai:

— Ak, čia tu, Juda? O aš tavęs išsyk nepažinau. Beje, tai gerai. Pas mus sakoma, kad tas, kuris ne išsyk pažįstamas, bus turtingas.

Taip susijaudinęs, kad net jo širdis ėmė spurdėti lyg paukštis po juoda skraiste, Juda sušnibždėjo trūkčiojamu balsu, baimindamasis, kad neišgirstų praeiviai:

— Kur tu eini, Niza?

— O kam tau žinoti? — atsakė Niza, sulėtindama žingsnį ir išdidžiai žvelgdama į Judą.

Tuomet Judos balse pasigirdo kažkokios vaikiškos intonacijos, jis sutrikęs sušnibždėjo:

— Kaipgi?.. Juk mes susitarėme. Aš ketinau užeiti pas tave. Sakei, kad visą vakarą būsi namie…

— Ak, ne, ne, — atsakė Niza kaprizingai papūsdama apatinę lūpą, ir Judai pasirodė, kad jos veidas, pats gražiausias veidas, kokį jis kada nors buvo matęs gyvenime, pasidarė dar gražesnis, — man pasidarė nuobodu. Jums šventė, o ką įsakysi man veikti? Sėdėti ir klausytis, kaip tu dūsauji terasoje? Ir dar bijoti, kad tarnaitė viską papasakos vyrui? Ne, ne, aš nusprendžiau eiti į užmiestį pasiklausyti lakštingalų.

– Į užmiestį? — paklausė suglumęs Juda. — Viena?

– Žinoma, viena, — atsakė Niza.

— Leisk man palydėti tave, — dusdamas paprašė Juda. Jo mintys susijaukė, jis pamiršo viską pasaulyje ir maldaujančiomis akimis žvelgė į mėlynas, kurios dabar atrodė juodos, Nizos akis.

Niza nieko neatsakė ir paspartino žingsnį.

— Ko tu tyli, Niza? — gailiai paklausė Juda, taikydamasis eiti su ja į koją.

— O ar man su tavim nebus nuobodu? — ūmai pasidomėjo Niza ir stabtelėjo. Judos mintys visai pakriko.

— Na, gerai, — pagaliau nusileido Niza, — eime.

— O kur, kur?

— Palauk… užeikim į šitą kiemelį ir susitarkim, nes aš bijau, kad kas nors iš pažįstamų nepastebėtų manęs ir nepasakytų vyrui, jog aš su meilužiu vaikštau gatvėmis.

Ir turgaus aikštėje nebeliko Nizos ir Judos. Jiedu kuždėjosi kažkokio kiemo tarpuvartėje.

— Eik į alyvmedžių ūkį, — šnabždėjo Niza, užsitraukdama ant akių skraistę ir nusisukdama nuo kažkokio žmogaus, kuris, nešinas kibiru, žengė į tarpuvartę, — į Getsemanę, už Kedrono, supratai?

— Taip, taip, taip.

— Aš eisiu pirma, — tęsė Niza, — bet tu nesek man įkandin, o atsiskirk nuo manęs. Aš eisiu pirma… Kai pereisi upelį… žinai, kur grota? — Žinau, žinau…

— Pakilsi į kalnelį pro aliejaus spaudyklą ir suk prie grotos. Aš ten būsiu. Bet nedrįsk tuoj pat lėkti man iš paskos, turėk kantrybės, palauk čia, — ir sulig tais žodžiais Niza išėjo iš tarpuvartės, lyg nė nebūtų kalbėjusis su Juda.

Juda kurį laiką stovėjo vienas, stengdamasis suvaldyti iškrikusias mintis. Tarp jų buvo ir mintis apie tai, kaip reikės paaiškinti giminėms, kodėl jis nedalyvavo šventinėje vakarienėje. Juda stovėjo ir galvojo, ką čia sumelavus, bet iš susijaudinimo nieko doro nesumetė, ir kojos pačios išnešė jį iš tarpuvartės gatvėn.

Dabar jo kelias pasikeitė, jis nebeskubėjo į Žemutinį Miestą, o pasuko atgal link Kaipos rūmų. Dabar Juda menkai tematė, kas darosi aplink. Šventė jau buvo įžengusi į miestą.

Languose aplink Judą ne tik švietė žiburiai, bet ir aidėjo giesmės. Paskutiniai vėluojantys praeiviai ginė asiliukus, plakė juos botagais, rėkė ant jų. Kojos pačios nešė Judą, ir jis nepastebėjo, kaip prošal pralėkė samanoti ir baisūs Antonijaus bokštai, negirdėjo trimitų staugimo tvirtovėje, neatkreipė jokio dėmesio į raitą romėnų patrulį su fakelu, neramia šviesa nušvietusiu jam kelią.

Praėjęs bokštą, Juda atsisuko ir pamatė, kad baisiame aukštyje virš šventyklos įsižiebė du milžiniški penkiašakiai šviesuliai. Bet ir juos Juda matė lyg pro miglą, jam pasirodė, kad virš Jeršalaimo sužibo dešimt neregėto dydžio žibintų, besivaržančių su šviesa vienintelio žibinto, vis aukščiau kylančio virš Jeršalaimo — su mėnesiena.

Dabar Judai niekas nerūpėjo, jis veržėsi prie Getsemanės vartų, jis troško kuo greičiau ištrūkti iš miesto. Retsykiais jam rodėsi, kad priekyje, tarp žmonių nugarų ir veidų, šmėsčioja šokant i figūrėlė, vedanti jį iš paskos. Tačiau tai buvo apgaulė — Juda suprato, kad Niza jį gerokai aplenkė. Juda pralėkė pro pinigų keitėjų krautuvėles ir pagaliau atsidūrė prie Getsemanės Vartų. Nors ir degdamas iš nekantrumo, čia jis vis dėlto turėjo sugaišti. Į miestą pro vartus įžengė kupranugariai, jiems iš paskos įjojo sirų karinis patrulis, kurį Juda mintyse prakeikė…

Bet viskas baigėsi. Nekantrusis Juda jau buvo už miesto sienos. Kairėje Juda pamatė mažas kapinaites, šalia jų — keletą dryžuotų maldininkų šėtrų. Perkirtęs mėnesienoje tįsantį dulkėtą kelią, Juda pasuko prie Kedrono, ketindamas jį pereiti. Vanduo tyliai čiurleno Judai po kojų. Šokinėdamas nuo akmens ant akmens, jis pagaliau pasiekė priešingą Getsemanės krantą ir labai nudžiugęs išvydo, kad kelias viršum sodų tuščias.

Netoliese jau matėsi apgriuvę alyvmedžių ūkio vartai.

Ištrūkus iš miesto tvankos, Judą pribloškė svaiginantys pavasario nakties kvapai. Iš sodo per tvorą sklido Getsemanės pievose augančių mirtų ir akacijų dvelksmas.

Vartų niekas nesaugojo, nieko aplinkui nebuvo, ir po kelių minučių Juda jau bėgo po paslaptingaisiais milžiniškų šakotų alyvmedžių šešėliais. Kelias vedė į kalną, Juda kopė sunkiai alsuodamas, tarpais išlįsdamas iš tamsos ir žengdamas raštuotais mėnesienos kilimais, priminusiais jam kilimus, matytus pavydaus Nizos vyro krautuvėlėje. Netrukus kairėje pusėje, laukymėje, šmėstelėjo aliejaus spaustuvas su sunkiu akmeniniu volu ir krūva kažkokių statinaičių. Sode nieko nebuvo. Darbas baigėsi su saulės laida. Sode nebuvo nė gyvos dvasios, ir dabar viršum Judos skardeno, giedojo lakštingalų chorai.

Tikslas buvo arti. Juda žinojo, kad dešinėje, patamsiuose, tuoj išgirs tylų grotoje krentančio vandens kuždesį. Taip ir atsitiko, jis išgirdo. Pasidarė vėsiau.