Karštą pavasario pavakarę prie Patriarcho tvenkinių pasirodė du piliečiai. Pirmasis, — maždaug keturiasdešimtmetis, apsivilkęs pilka vasarine eilute, — buvo mažo ūgio, juodbruvas, gerai įmitęs, praplikęs, savo dailią laiveliu suplotą skrybėlę nešėsi rankoje, o jo švariai nuskustą veidą dengė neapsakomai dideli akiniai juodais rago rėmais. Antrasis — pečiuitas, rusvaplaukis jaunas garbanius nusmaukta ant pakaušio languota kepurike — vilkėjo margais marškiniais, baltomis suglamžytomis kelnėmis, avėjo juodais bateliais.

Pirmasis buvo ne kas kitas, kaip Michailas Aleksandrovičius Berliozas, storo literatūros žurnalo redaktorius ir vienos iš stambiausių Maskvos literatūrinių asociacijų, sutrumpintai vadinamos MASSOLIT’u, valdybos pirmininkas, o jaunasis jo palydovas — poetas Ivanas Nikolajevičius Ponyrevas, pasirašinėjantis Benamio slapyvardžiu.