Margarita jau buvo patyrusi skrydžio jausmą, o meistras — ne, todėl jis nustebo, kad jie taip greitai pasiekė tikslą, atkako pas žmogų, su kuriuo jis dar norėjo atsisveikinti, nes daugiau neturėjo su kuo. Pro lietaus šydą jis išsyk atpažino Stravinskio klinikos pastatą, upę ir labai nuodugniai išžvalgytą šilą kitame krante. Jie nusileido giraitės laukymėje, netoli nuo klinikos.

— Aš jūsų čia palauksiu, — šūktelėjo Azazelas, susidėjęs rankas ant krūtinės, čia išnirdamas žaibų šviesoje, čia vėl dingdamas pilkoje migloje, — paskubėkit.

Meistras ir Margarita nušoko nuo žirgų ir nuskrido, šmėsčiodami lyg šešėliai, per klinikos sodą. Dar po akimirkos meistras įprastu judesiu atstūmė groteles, skiriančias kambarį Nr. 117 nuo balkono, Margarita sekė jam iš paskos. Nematomi, niekieno nepastebėti, jie įėjo pas Ivanušką, griaudžiant ir stūgaujant audrai. Meistras sustojo prie lovos.

Ivanuška gulėjo nekrusteldamas, kaip ir tuomet, kai pirmą kartą regėjo audrą šiuose atilsio namuose. Tačiau jis neverkė kaip anąsyk. Gerai įsižiūrėjęs į tamsų siluetą, įsmukusį vidun iš balkono, jis atsisėdo, ištiesė rankas ir džiugiai tarė:

— A, tai jūs! O aš jūsų vis laukiu, laukiu. Štai ir jūs, kaimyne.

Meistras atsakė:

– Čia aš! Bet apgailestauju, kad nebegalėsiu būti jūsų kaimynas. Aš išskrendu visiems laikams ir atėjau pas jus tik atsisveikinti.

— Aš tai žinojau, nujaučiau, — tyliai tarė Ivanas ir paklausė:— Jūs susitikote jį?

— Taip, — atsakė meistras, — aš atėjau atsisveikinti, nes jūs buvote vienintelis žmogus, su kuriuo aš paskutiniu metu kalbėjausi.

Ivanuška nušvito ir tarė:

— Gerai, kad užsukote čionai. Aš juk savo žodį ištesėsiu, eilėraštukų daugiau neberašysiu. Mane dabar kiti dalykai domina, — Ivanuška nusišypsojo ir pamišėlio akimis pažvelgė, kažkur pro meistro petį, — aš ką kita noriu parašyti. Žinote, čia gulėdamas aš daug ką supratau.

Meistrą sujaudino šie žodžiai, jis prisėdo ant Ivanuškos lovos krašto ir prašneko:

— Ir puiku, puiku. Jūs parašysite tęsinį apie jį!

Ivanuškos akys sužibo.

— O jūs pats neberašysite? — čia jis panarino galvą ir susimąstęs pridūrė: — Tiesa… Ką aš čia kalbu, — Ivanuška dėbtelėjo į grindis, bailiai apsižvalgė. — Taip, — tarė meistras, ir jo balsas Ivanuškai pasirodė nepažįstamas ir duslus, — aš apie jį neberašysiu. Aš būsiu užsiėmęs kitais darbais.

Audros šniokštesį perskrodė tolimas švilpimas.

— Girdite? — paklausė meistras.

— Audra šniokščia…

— Ne, tai mane kviečia, man metas, — paaiškino meistras ir atsikėlė nuo lovos.

— Palaukite! Dar vienas klausimas, — paprašė Ivanas, — ar suradote ją? Ar ji liko jums ištikima?

– Štai ji, — atsakė meistras ir parodė į sieną. Nuo baltos sienos atsiskyrė tamsi Margarita ir priėjo prie lovos. Ji žvelgė į gulintį jaunuolį, ir jos akys buvo kupinos sielvarto.

— Vargšas, vargšas, — be garso sušnibždėjo Margarita ir pasilenkė prie lovos.

— Kokia graži, — be pavydo, bet liūdnai, su kažkokiu tyliu grauduliu pratarė Ivanas, — mat kaip puikiai susiklostė jūsų likimas. O man ne taip, — jis pagalvojo, paskui susimąstęs pridūrė: — Beje, o gal ir taip…

— Taip, taip, — sušnibždėjo Margarita ir pasilenkė prie pat gulinčiojo, — va pabučiuosiu jus į kaktą, ir viskas bus kaip pridera… patikėkit manimi, aš jau visko mačiusi, viską žinau.

Gulintis jaunuolis apkabino jos kaklą, o jinai jį pabučiavo.

— Sudie, mokiny, — vos girdimu balsu pasakė meistras ir ėmė tirpti ore. Jis dingo, drauge su juo dingo ir Margarita. Balkono grotelės užsivėrė.

Ivanuška apėmė nerimas. Jis atsisėdo lovoje, išgąstingai apsižvalgė, net suvaitojo, ėmė šnekėtis pats su savim, atsikėlė. Audra vis smarkėjo ir, matyt, sudrumstė jo sielą. Jaudino jį ir skubūs žingsniai, duslūs balsai už durų, staiga pasiekę prie nuolatinės tylos jau pripratusią jo klausą. Nervindamasis ir krūpčiodamas jis pašaukė:

— Praskovja Fiodorovna!

Praskovja Fiodorovna jau įžengė į kambarį, susirūpinusiu žvilgsniu klausiamai žiūrėdama į Ivanušką.

— Kas? Kas nutiko? — paklausė ji. — Audra gąsdina? Na, nieko, nieko… Tuoj jums padėsime. Tuoj pakviesiu daktarą.

— Ne, Praskovja Fiodorovna, nereikia kviesti daktaro, — tarė Ivanuška, neramiai žvelgdamas ne į Praskovją Fiodorovną, o į sieną, — man nieko baisaus neatsitiko. Jūs nebijokite, aš jau atgavau nuovoką. Verčiau pasakykite, — nuoširdžiai paprašė Ivanas, — kas ten dabar atsitiko šalia, šimtas aštuonioliktame kambaryje?

— Aštuonioliktame? — pasitikslino Praskovja Fiodorovna, ir jos akys ėmė lakstyti į šalis, — ogi nieko ten neatsitiko.

Bet jos balsas skambėjo dirbtinai, Ivanušką tai tučtuojau pastebėjo ir tarė:

— Et, Praskovja Fiodorovna! Jūs tokia atviraširdė moteris… Manote, siautėt pradėsiu?

Ne, Praskovja Fiodorovna, aš nesiautėsiu. Verčiau pasakykite teisybę. Aš juk per sieną viską jaučiu.

— Pasimirė ką tik jūsų kaimynas, — sušnibždėjo atviraširdė geroji Praskovja Fiodorovna, neatsispyrusi prašymui, ir, apšviesta žaibo, su baime pažvelgė į Ivanušką. Tačiau Ivanuškai nieko baisaus neatsitiko. Jis tik reikšmingai pakėlė pirštą ir tarė:

— Taip ir maniau! Praskovja Fiodorovna, tikėkit manimi — šiuo metu mieste mirė dar vienas žmogus. Aš net žinau kas… — čia Ivanušką paslaptingai šyptelėjo. — Moteris.

Audros neliko nė ženklo, danguje, it arka apgaubusi visą Maskvą, švietė margaspalvė vaivorykštė, semdama vandenį iš Maskvos upės. Aukštai ant kalvos progumoje tarp dviejų giraičių dūlavo trys tamsūs siluetai. Volandas, Korovjovas ir Begemotas sėdėjo balnuose ant juodų žirgų, žvelgdami į kitapus upės išsidriekusį miestą, kur lūžinėjantys saulės atspindžiai žaižaravo tūkstančiuose langų, atsuktų į vakarus, į žaislinius Devičės vienuolyno bokštus.

Danguje pasigirdo šniokštimas. Azazelas juodu apsiaustu ir įkandin jo skridę meistras ir Margarita sykiu nusileido šalia lūkuriuojančios trijulės.

— Teko jus sutrukdyti, Margarita Nikolajevna ir meistre, — prašneko Volandas, truputį patylėjęs, — bet jūs negalėsite manim skųstis. Nemanau, kad jūs gailėsitės. Na, ką gi, — kreipėsi jis į meistrą, — atsisveikinkite su miestu. Mums metas, — Volandas ištiesė ilga juoda pirštine apmautą ranką ton pusėn, kur aibė saulių anapus upės lydė stiklus, kur virš tų saulių slūgsojo migla ir dūmai, kur garavo per dieną įkaitęs miestas.

Meistras šoko iš balno ir, palikęs raitelius, nubėgo prie skardžio. Juodas apsiaustas vilkosi žeme. Meistras žvelgė į miestą. Pirmą akimirką širdį suspaudė liūdesys, tačiau netrukus tas liūdesys virto saldžia nerimastim, čigonišku valkatos jauduliu.

— Visiems laikams! Sunku tatai net suvokti! — sušnibždėjo meistras, laižydamasis sausas, suskirdusias lūpas. Jis visas sukluso ir ėmė tyrinėti savąją širdį. Jam pasirodė, kad susijaudinimas virto į baisią kruviną nuoskaudą. Bet toji nuoskauda nebuvo patvari, ji išnyko, ją kažkodėl pakeitė išdidus abejingumas, o abejingumą — nuolatinės ramybės nuojauta.

Būrelis raitelių tylomis laukė meistro. Raiteliai žiūrėjo, kaip juoda aukšta figūra gestikuliuoja ant pačios skardžio atbrailos, čia pakelia galvą, lyg mėgindama žvilgsniu perskristi visą miestą ir pasižiūrėti kas ten, už jo ribų, čia nusvarina galvą, lyg tyrinėdama ištryptą skurdžią žolę po kojomis.

Tylą sudrumstė nuobodulio kamuojamas Begemotas.

— Metre, leiskite man prieš kelionę, — prašneko jis, — švilptelėti atsisveikinant.

— Tu gali išgąsdinti damą, — atsakė Volandas, — beje, nepamiršk, kad tavo šiandieniniai paikiojimai baigėsi.

— Ak ne, ne, mesire, — atsiliepė Margarita, įsisprendusi į šonus, sėdėdama balne it amazonė su nuleistu ligi žemės smailėjančiu šleifu, — leiskite jam, tegu švilpteli. Prieš kelionę mane apėmė liūdesys. Ar ne tiesa, mesire, juk liūdėti natūralu net tada, kai žmogus žino, kad kelio gale jo laukia laimė? Tegu palinksmina mus, nes bijau, kad viskas baigsis ašaromis ir nuotaika prieš kelionę bus sugadinta!