Nors jam ir negrėsė pavojus, atsargusis Berliozas nusprendė grįžti atgal už užtvaros, jis perkėlė ranką ant sukamų vartelių, žengė atatupstas. Bet tą akimirksnį jo ranka slystelėjo ir nusprūdo, koja tarytum ledu čiuožtelėjo nuožulniu grindiniu žemyn, bėgių link, antroji koja išlėkė į orą, ir Berliozas atsidūrė ant bėgių.

Mėgindamas ko nors nusitverti, Berliozas nugriuvo aukštielninkas, neskaudžiai trinktelėjo pakaušiu į grindinį ir spėjo pamatyti aukštybėse, tačiau kairėje ar dešinėje — jis jau nesuvokė, — paauksuotą mėnulį. Jis spėjo pasisukti ant šono, nežmoniškai staigiu judesiu tą patį mirksnį pritraukdamas kojas prie pilvo, ir pasisukęs išvydo nesulaikomu greičiu į jį lekiantį iš siaubo baltut baltą moters vairuotojos veidą ir jos raudoną skarelę.

Berliozas nesuriko, tačiau aplink jį spigiais moterų balsais suklykė visa gatvė. Vairuotoja trūktelėjo elektrinį stabdį, vagonas smigo nosimi į žemę, paskui ūmai šoktelėjo į viršų ir žvangėdami iš langų pažiro stiklai. Tą akimirksnį Berliozo smegenyse kažkas beviltiškai suriko — „Nejaugi?..“ Dar kartą, jau paskutinį, šmėstelėjo mėnulis, bet jau sutrupėjęs į gabalus, o paskui stojo tamsa.

Tramvajus užlėkė ant Berliozo, ir pro Patriarcho alėjos tvorelės apačią ant grįstos atšlajos nuskriejo kažkoks apvalus tamsus daiktas. Nusiritęs nuo tos atšlajos, jis pasišokinėdamas nubildėjo Bronaja gatvės grindiniu.

Tai buvo nupjauta Berliozo galva.

Nutilo isteriški moterų klyksmai, nuščiuvo šaižūs milicininkų švilpukai, du sanitariniai automobiliai išvežė: vienas — begalvį kūną ir nupjautą galvą į lavoninę, kitas — stiklo skeveldromis sužeistą gražuolę vairuotoją, kiemsargiai baltomis prijuostėmis sušlavė stiklus ir užbėrė smėliu kraujo klanus, o Ivanas Nikolajevičius, kaip susmuko ant suolelio, nenubėgęs ligi turniketo, taip ir liko besėdįs.

Keletą kartų jis bandė keltis, bet kojos neklausė — Benamį ištiko kažkas panašaus į paralyžių.

Poetas pasileido bėgti prie turniketo vos išgirdęs pirmuosius klyksmus, ir matė, kaip grindiniu pasišokėdama nusirito galva. Nuo to reginio jis taip paklaiko, jog, susmukęs ant suolelio, ligi kraujo sukando savo ranką. Pamišusį vokietį jis, žinoma, pamiršo ir stengėsi suvokti tik vieną dalyką: kaip gali būti, kad štai jis ką tik šnekučiavosi su Berliozu, o po minutės — galva…

Susijaudinę žmonės vis bėgo alėja pro šalį kažką šūkčiodami, tačiau Ivanas Nikolajevičius nesuprato jų žodžių.

Bet šalia jo netikėtai susidūrė dvi moterys, ir viena jų, smailianosė ir vienplaukė, ties pat poeto ausimi suspigo kitai moteriai štai ką: — Anuška, mūsų Anuška! Iš Sodų gatvės! Jos darbas! Nusipirko bakalėjos parduotuvėje saulėgrąžų aliejaus, o stiklainį ėmė ir sudaužė, trinktelėjusi į turniketą! Visą sijoną apsipylė… Tai keikėsi, tai keikėsi! O jisai, vargšelis, matyt, paslydo ir nušliuožė ant bėgių…

Iš viso to moteriškės spygavimo pakrikusiose Ivano Nikolajevičiaus smegenyse įstrigo vienas žodis: „Anuška“…

— Anuška… Anuška?.. — sumurmėjo poetas, išgąstingai žvalgydamasis. — Palaukit, palaukit…

Prie žodžio „Anuška“ prilipo žodžiai „saulėgrąžų aliejus“, o paskui kažkodėl „Poncijus Pilotas“. Pilotą poetas atmetė ir ėmė regzti grandinę, pradėdamas nuo žodžio „Anuška“.

Ir ta grandinė susirezgė labai greitai ir tuoj pat nuvedė prie pamišėlio profesoriaus.

Na žinoma! Juk jis pasakė, kad posėdis neįvyks, nes Anuška išpylė aliejų. Ir ką jūs sau manote — posėdis neįvyks! Dar daugiau: jis tiesiai pasakė, kad Berliozui galvą nupjaus moteris?! Taip, taip, taip! Juk tramvajaus vairuotoja buvo moteris?! Kas gi čia? A?

Nebeliko nė kruopelės abejonių, kad paslaptingasis konsultantas iš anksto tiksliai žinojo, kokia žiauri mirt is išt iks Berliozą. Ir dabar dvi mintys persmelkė poeto smegenis.

Pirmoji: „Jis anaiptol ne pamišęs! Kvailystės!“, o antroji: „Ar tik ne jis pats visa tai sumanė ir padarė?!“ Tačiau, leiskite paklausti, kaip?!

— Na ne! Išsiaiškinsim.

Sukaupęs visas jėgas, Ivanas Nikolajevičius pakilo nuo suolo ir puolė atgal, ten, kur kalbėjosi su profesorium. Pasirodo, kad tasai, laimė, dar niekur nenuėjęs.

Bronaja gatvėje jau įsižiebė žibintai, o virš Patriarcho tvenkinių švietė auksinis mėnulis, ir toje kaip visuomet apgaulingoje mėnesienos šviesoje Ivanui Nikolajevičiui pasirodė, kad profesorius stovi, pasikišęs po pažastimi lyg lazdžiukę, lyg špagą.

Niektauza buvęs regentas sėdėjo toje pačioje vietoje, kur neseniai sėdėjo pats Ivanas Nikolajevičius. Dabar regentas ant nosies buvo užsikabinęs aiškiai nereikalingą pensnė, kurios vienas stiklas buvo visai išmuštas, o antrasis perskilęs. Dėl to languotasis piliet is tapo dar šlykštesnis nei pirma, kai rodė Berliozui kelią prie bėgių.

Stingstančia širdim Ivanas prisiartino prie profesoriaus ir, pažvelgęs jam į veidą, įsitikino, kad jokių pamišimo pėdsakų jo veide nėra ir nebuvo.

— Prisipažinkite, kas jūs per vienas? — dusliu balsu paklausė Ivanas.

Užsienietis susiraukė, dėbtelėjo taip, lyg pirmą kartą matytų poetą, ir piktokai atsakė:

— Nesuprasti… rusų kalba…

— Ponulis nesupranta! — nuo suolelio įsiterpė regentas, nors niekas jo neprašė aiškinti užsieniečio žodžių.

— Neapsimetinėkit! — rūsčiai tarė Ivanas ir pajuto šiurpą po mentėmis. — Jūs ką tik puikiai kalbėjot rusiškai. Jūs ne vokietis ir ne profesorius! Jūs — žmogžudys ir šnipas!

Dokumentus! — sugriaudėjo Ivanas.

Mįslingasis profesorius paniekinamai perkreipė ir taip kreivą burną ir gūžtelėjo pečiais.

— Pilieti! — vėl įterpė savo trigrašį šlykštusis regentas. — Kodėl drumsčiate inturisto ramybę? Už tai būsite griežtai nubaustas! — o įtartinas profesorius, nutaisęs išdidžią miną, pasisuko ir žengė šalin nuo Ivano.

Ivanas pajuto, kad nebežino, ką daryti. Gaudydamas kvapą, jis kreipėsi į regentą:

— Ei, pilieti, padėkit sulaikyt nusikaltėlį! Tai jūsų pareiga!

Regentas baisiausiai sukruto, pašoko ir suriko: — Kur nusikaltėlis? Kur? Nusikaltėlis užsienietis? — regento akelės linksmai sužybsėjo.

– Šitas? Jeigu jis nusikaltėlis, tai pirmiausia reikia šaukti: „Gelbėkit!“ Antraip jis paspruks. Nagi, riktelkim abu! Kartu! — ir regentas pražiojo nasrus.

Sutrikęs Ivanas paklausė pokštininko regento ir suriko: „Gelbėkit!“, o regentas apmovė jį, nesušuko.

Vienišas prikimęs Ivano riksmas gerų rezultatų nedavė. Kažkokios dvi mergužėlės šastelėjo į šalį, ir jis išgirdo žodį „girtas!“ — Aha, tai tu su juo išvien? — apimtas įtūžio suriko Ivanas. — Tu dar iš manęs tyčiojiesi?

Praleisk!

Ivanas puolė dešinėn, ir regentas — dešinėn! Ivanas — kairėn, o tas niekšas irgi.

— Tu tyčia painiojies man po kojom? — visai nebesivaldydamas suriaumojo Ivanas. — Aš tave patį atiduosiu milicijai!

Ivanas pabandė sugriebti nenaudėlį už rankovės, bet prašovė pro šalį ir nieko nesučiupo. Regentas prasmego lyg skradžiai žemės.

Ivanas aiktelėjo, žvilgtelėjo tolumon ir išvydo nekenčiamą svetimšalį. Tasai jau buvo netoli išėjimo į Patriarcho skersgatvį — ir ne vienas. Labiau negu įtartinas regentas spėjo prisidėt i prie jo. Tačiau dar ne viskas: trečiasis šioje kompanijoje buvo nežinia iš kur išdygęs katinas, didelis kaip paršas, juodas kaip suodžiai ar kovarnis, su milžiniškais kavaleristo ūsais. Trijulė žengė į Patriarcho skersgatvį, katinas, beje, žingsniavo stačias ant užpakalinių kojų.

Ivanas puolė paskui piktadarius ir tučtuojau suprato, kad pavyti juos bus labai sunku.

Trijulė akimoju perkirto skersgatvį ir atsidūrė Spiridonijaus gatvėje. Nors Ivanas kiek galėdamas spartino žingsnį, atstumas tarp jo ir bėglių nė trupučio nemažėjo. Ir nespėjo poetas nė atsikvošėti, o iš tylios Spiridonijaus gatvelės atsidūrė prie Nikitos vartų, kur jo padėtis gerokai pablogėjo. Čia jau buvo spūstis, Ivanas užkliudė vieną kitą praeivį, gavo bart i. Beje, piktadarių šutvė čia nutarė pasinaudoti visų banditų pamėgtu metodu — ėmė skirstytis kas sau.