Ivano Nikolajevičiaus baimė pasirodė visai pagrįsta: praeiviai net atsigręždami dirsčiojo į jį. Dėl tos priežasties jis nusprendė vengti didžiųjų gatvių ir slinkt i skersgatvėliais, kur praeiviai ne tokie įkyrūs ir basam žmogui daug mažiau pavojų, kad jie ims kabinėt is ir kamant inėti dėl apatinių kelnių, kurios nieku gyvu nenorėjo būti panašios į vasarines.

Ivanas taip ir pasielgė — įsmuko į slėpiningą Arbato skersgatvių raizginį ir ėmė sliūkinti pasieniais, išgąstingai žvairuodamas, nuolatos gręžiodamasis, tarpais sprukdamas į tarpuvartes ir aplenkdamas sankryžas su šviesoforais ir prašmatnias pasiuntinybių duris.

O visame tame sunkiame kelyje jį kažkodėl kankino visur esantis orkestras, kuriam akompanuojant duslus bosas dainavo apie savo meilę Tatjanai.

Senoviškas dviejų aukštų šviesiai rudas pastatas stovėjo bulvarų žiede, gilumoje nugeibusio sodo, kurį nuo šaligatvio skyrė ažūrinė ketaus tvora. Nedidelė aikštelė priešais namą buvo išasfaltuota; žiemą joje kėpsojo sniego pusnis su įsmeigtu kastuvu, o vasarą ji pavirsdavo nuostabiausia vasaros restorano dalimi po drobiniu tentu.

Pastatas buvo vadinamas „Gribojedovo namais“ dėl to, kad jis kažkada neva priklausęs rašytojo Aleksandro Sergejevičiaus Gribojedovo tetai. Priklausė ar nepriklausė — šito mes tiksliai nežinome. Berods, Gribojedovas apskritai neturėjo tetos—namų savininkės. Tačiau namai taip buvo vadinami. Vienas Maskvos pramaniūgas net pasakojo, kad antrame aukšte, apvalioje salėje su kolonomis, įžymusis rašytojas neva skaitęs ištraukas iš „Vargo dėl proto“ minėtai tetulei, drybsančiai ant sofos. Beje, velniai nematė, gal ir skaitė, tai nesvarbu!

O svarbu tai, kad šiuo metu namai priklausė tam pačiam MASSOLIT’ui, kuriam iki šio vakaro įvykių prie Patriarcho tvenkinių vadovavo nelaimingasis Michailas Aleksandrovičius Berliozas.

MASSOLIT’o nariams lengva ranka patrumpinus namų pavadinimą, niekas jų nevadino „Gribojedovo namais“, visi sakydavo paprasčiausiai — „Gribojedovas“: „Aš vakar porą valandų prasistumdžiau pas Gribojedovą.“ — „Na ir kaip?“ — „Mėnesį Jalton išlupau.“ — „Šaunuolis!“ Arba: „Eik pas Berliozą, jis šiandien nuo ketvirtos ligi penktos priima Gribojedove…“ ir panašiai.

MASSOLIT’as Gribojedove įsikūrė taip, jog geriau ir patogiau nesugalvotum.

Kiekvienas, atėjęs į Gribojedovą, visų pirma norom nenorom išvysdavo įvairiausių sporto būrelių skelbimus, taip pat nuotraukas — grupinius ir individualius portretus MASSOLIT’o narių, kuriais (portretais) buvo nukabinėtos sienos palei laiptus, vedančius į antrą aukštą.

Ant pačių pirmųjų durų antrame aukšte stambiomis raidėmis buvo užrašyta: „Žūklės— vasarnamių sekcija“. Šalia buvo nupieštas karosas, pakliuvęs ant meškerės.

Ant kambario Nr. 2 durų buvo nelabai suprantamas užrašas: „Vienos dienos kūrybinė komandiruotė. Kreiptis į M. V. Podložnają“.

Gretimas duris puošė trumpas, tačiau visai neaiškus užrašas: „Perelyginas“. O paskui atsitiktiniam Gribojedovo svečiui akys imdavo raibti nuo užrašų, mirguliuojančių ant riešutinių tetulės durų: „Eilė popieriui gauti. Užsirašyti pas Pokliovkiną“, „Kasa.

Asmeninės skečistų sąskaitos“…

Prasmukus pro ilgiausią eilę, nusitęsusią žemyn ligi pat šveicoriaus posto, buvo galima išvysti užrašą ant durų, į kurias kas akimirką laužėsi žmonės: „Butų klausimas“.

Už butų klausimo švietė puošnus plakatas, vaizduojantis uolą, kurios ketera jojo raitelis su burka ir šautuvu už nugaros. Žemėliau — palmės ir balkonas, o balkone — kuoduotas jaunikaitis, sėdįs su amžinąja plunksna rankoje ir žvelgiąs į aukštybes itin guviomis akimis. Parašas: „Pilnos apimties kūrybinės atostogos: nuo dviejų savaičių (novelė— apsakymas) iki vienerių metų (romanas, trilogija). Jalta, Suuk—Su, Borovojė, Cichidziris, Mahindžauris, Leningradas (Žiemos rūmai)“. Prie šitų durų taip pat stovėjo eilė, bet ne itin didelė, maždaug pusantro šimto žmonių. Toliau, palei įnoringai išsiraičiusius, aukštyn žemyn einančius Gribojedovo namų koridorius, rikiavosi „MASSOLIT’o valdyba“, „Kasos Nr. 2, 3, 4, 5“, „Redakcinė kolegija“, „MASSOLIT’o pirmininkas“, „Biliardinė“, visokios pagalbinės įstaigos ir pagaliau toji salė su kolonomis, kur tetulė susižavėjusi klausėsi genialaus sūnėno komedijos.

Kiekvienas lankytojas, jeigu tik jis, žinoma, nebuvo visai bukagalvis, pakliuvęs į Gribojedovą, beregint suvokdavo, kaip šauniai gyvena tie laimės kūdikiai — MASSOLIT’o nariai, ir tučtuojau jį imdavo graužti siaubingas pavydas. Ir tučtuojau jis puldavo priekaištauti dangui, kad šis gimstant neapdovanojo jo literato talentu, be kurio, savaime suprantama, neverta nė svajoti apie MASSOLIT’o nario bilietą, rudą, kvepiantį brangia oda, su plačiais auksiniais apvadais, — visoje Maskvoje žinomą bilietą.

Kas imtųsi teisinti pavydą? Tasai jausmas menkavertis, tačiau vis dėlto reikia suprast i ir svečią. Juk tai, ką šis matė antrame aukšte, buvo dar ne viskas, anaiptol ne viskas. Visą apatinį tetulės namų aukštą užėmė restoranas, ir dar koks! Jis pagrįstai buvo laikomas pačiu geriausiu Maskvoje. Ir ne vien todėl, kad turėjo dvi dideles sales su skliautuotomis lubomis, išmargintomis alyviniais žirgais su asiriškais karčiais, ne vien todėl, kad ant kiekvieno staliuko stovėjo lempa su medžiaginiu gaubtu, ne vien todėl, kad čionai negalėjo patekti bet koks žmogus iš gatvės, o dar ir todėl, kad savo patiekalų kokybe Gribojedovas pranoko bet kurį Maskvos restoraną ir kad tuos patiekalus čia pardavinėdavo visai prieinama, nesunkiai įkandama kaina.

Todėl neturėtų stebinti kad ir toks pokalbis, kurį šių didžiai teisingų eilučių autorius kartą nugirdo palei metalinę Gribojedovo tvorą:

— Kur šiandien vakarieniausi, Ambrosijau?

— Koks klausimas, suprantama, šičia, mielasis Foka! Arčibaldas Arčibaldovičius man šiandien šnibžtelėjo, kad bus sterkiukų a natiurel. Burnoje tirpsta!

— Moki tu gyventi, Ambrosijau! — atsidusęs tarė sulysęs, aptriušęs, su piktvote ant sprando Foka rausvalūpiui milžinui, auksaplaukiui pūstažandžiui poetui Ambrosijui.

— Jokio mokslo čia nereikia, — atrėžė Ambrosįjus, — aš paprasčiausiai noriu žmoniškai gyventi. Gal tu pasakysi, kad sterko galima gauti ir „Koliziejuje“. Bet „Koliziejuje“ sterko porcija kainuoja trylika rublių penkiolika kapeikų, o pas mus — penki penkiasdešimt! Be to, „Koliziejuje“ sterkas užvakarykštis, ir dar nėra garantijos, kad „Koliziejuje“ koks nors atsitiktinis jaunikaitis, įsiveržęs iš Teatro skersgatvio, neužbrauks tau vynuogių keke per snukį. Ne, aš kategoriškai nusistatęs prieš „Koliziejų“, — griaudėjo, perrėkdamas bulvaro triukšmą, gurmanas Ambrosįjus. — Neįkalbinėk manęs, Foka!

— Aš tavęs neįkalbinėju, Ambrosijau, — cypsėjo Foka. — Galima ir namie pavalgyti.

— Meldžiamasis, — dundėjo Ambrosįjus. — Įsivaizduoju tavo žmoną, bandančią bendroje virtuvėje puode paruošti sterkiuką a natiurel! Chi chi chi!.. Orevuar, Foka! — ir Ambrosijus niūniuodamas pasuko link tentu dengtos verandos.

Ak, ak!.. Oi būdavo, būdavo!.. Senieji maskviečiai dar mena įžymųjį Gribojedovą!

Tuščia jų, tų virtų sterkiukų! Menkniekis visa tai, mielasis Ambrosijau! O sterlė, sterlė sidabruotame prikaistuvyje, sterlės gabalėliai tarp vėžių kaklelių, pabarstyti šviežiais ikrais? O kiaušiniai kokot su pievagrybių padažu mažuose dubenėliuose? O strazdo nugarytė jūsų negundė? Su triufeliais? O genujietiška putpelė? Dešimt su puse! O kur dar džiazas, kur mandagus aptarnavimas! O liepos mėnesį, kai visa šeima vasarnamyje, o jums svarbūs literatūriniai reikalai neleidžia išvykti iš miesto, — verandoje, vynuogienojų pavėsyje, ant švarutėlės staltiesės auksu spindinti lėkštutė sriubos prentanjer? Prisimenate, Ambrosijau! Et, kam klausinėti! Iš lūpų matau, kad prisimenate. Ko verti jūsų sykai ir sterkai! O stulgiai, o oželiai nykštukai, o perkūno oželiai, o slankos — vis pagal sezoną? O putpelės, o tilvikai? O gerklę kutenantis narzanas?! Bet gana, skaitytojau, tu nukrypai į šalį! Paskui mane!..