— Venera! Venera! — pergalingai sušuko Nataša, viena ranka įsisprendusi į šoną, o kitą iškėlusi į mėnulį. — Margarita! Karaliene! Užtarkit mane, paprašykit, kad leistų man likti ragana. Jums niekas neatsakys, jums valdžia duota!

Ir Margarita atsiliepė:

— Gerai, prižadu!

— Ačiū! — sušuko Nataša ir ūmai šaižiai ir kažkaip liūdnai riktelėjo: — Ei! Ei! Greičiau!

Greičiau! Judinkis, judinkis!

Ji suspaudė kulnais nuo beprotiško šuoliavimo įkritusius meitėlio šonus, ir šis taip trūktelėjo, jog vėl ėmė skroste skrosti orą, ir netrukus Nataša sujuodavo tolumoje kaip mažas taškelis, o paskui ir visai pradingo, ir nutilo jos skrydžio sukeltas triukšmas.

Margarita, kaip ir pirma, skrido iš lėto, vietovė buvo nyki ir nepažįstama, kalvų šlaituose tarp milžiniškų pušų vienur kitur stūksojo rieduliai. Margarita skrido ir galvojo apie tai, kad dabar turbūt atsidūrė labai toli nuo Maskvos. Šepetys lėkė jau ne virš pušų viršūnių, o tarp jų kamienų, iš vienos pusės pasidabruotų mėnesienos. Lengvutis skraiduolės šešėlis slydo žeme pirm jos — mėnulis dabar švietė Margaritai į nugarą.

Margarita jautė artėjantį vandenį ir suprato, kad tikslas nebetoli. Pušys prasiskyrė, ir Margarita pamažu nusklendė oru prie klintingo skardžio. Skardžio papėdėje tyvuliavo šešėlio gaubiama upė. Apačioje tvyrojo rūkas, apkibęs krūmus vertikalaus skardžio apačioje, o kitas krantas buvo lėkštas, slėnus. Aname krante, po vienišu kažkokių plačiašakių medžių guoteliu, blaškėsi laužo ugnelė ir buvo matyt i judančios figūros.

Margaritai pasirodė, kad ten dūzgia kažkokia linksma muzikėlė. Tolumoje, kiek tik aprėpė žvilgsnis, tįsojo sidabrinė lyguma, nesimatė jokio žmonių palikto pėdsako, jokio būsto.

Margarita šoko nuo skardžio žemyn ir greit nusileido prie vandens. Vanduo ją viliojo po smarkaus skrydžio. Metusi šalin šepetį, ji įsibėgėjo ir stačia galva nėrė į vandenį. Jos lengvas kūnas it strėlė įsmigo į vandenį, ir purslai tykštelėjo kone iki pat mėnulio.

Vanduo pasirodė besąs šiltas lyg pirtyje, ir Margarita vienut viena plaukiojo naktį šioje upėje, kiek tik širdis geidžia. Šalia Margaritos buvo tuščia, tačiau tolėliau už krūmų girdėjosi teškenimas ir prunkštimas, tenai taip pat kažkas maudėsi.

Margarita išpuolė į krantą. Jos kūnas degte degė po maudynių. Ji nejautė jokio nuovargio ir smagiai šokinėjo ant drėgnos žolės. Ūmai liovėsi šokti ir sukluso.

Prunkštimas ėmė artėti, ir iš karklyno išlindo kažkoks nuogas storulis su juodu šilkiniu cilindru, nusmauktu ant pakaušio. Jo pėdos buvo dumblinos, ir atrodė, kad maudyklių mėgėjas avi juodais bateliais. Jis šniokštavo ir žagsėjo, matyt, buvo smarkiai įkaušęs.

Beje, patvirtindama tai, upė staiga pakvipo konjaku.

Pamatęs Margaritą, storulis įsistebeilijo į ją, o paskui džiaugsmingai subliuvo:

— Ką aš matau? Taigi čia tu, Klodina, neliūstanti našlele! Ir tu čionai? — jis jau lindo sveikintis.

Margarita žengė atatupsta ir išdidžiai atšovė:

— Nešdinkis po velnių. Kokia aš tau Klodina? Žiūrėk, su kuo kalbi, — ir, akimirksnį pagalvojusi, prie savo žodžių pridūrė ilgą necenzūrinį keiksmą. Lengvapėdį storulį visa tai gerokai prablaivė.

— Ai! — tyliai šūktelėjo jis krūpteldamas. — Malonėkit atleisti, šviesioji karaliene Margo!

Apsirikau. O kalčiausias konjakas, kad jį kur plynios! — storulis priklaupė ant vieno kelio, plačiu mostu nusivožė cilindrą, nusilenkė ir, maišydamas rusiškus sakinius su prancūziškais, ėmė kažką vapalioti apie savo bičiulio kruvinas vestuves Paryžiuje, apie konjaką ir apie tai, kad esąs didžiai susikrimtęs dėl apgailėtinos klaidos.

— Bent kelnes apsimautum, šunsnuki, — atlyžusi tarė Margarita.

Matydamas, kad Margarita nepyksta, storulis linksmai išsišiepė ir džiugiai pranešė, jog be kelnių tą akimirką esąs tik todėl, kad per išsiblaškymą užmiršęs jas prie Jenisejaus upės, kurioje ką tik maudėsi, bet tuoj pat skrendąs tenai, nes čia esą visai arti, o paskui, pareiškęs pagarbą ir viltį neprarasti palankumo, ėmė trauktis atatupstas ir traukėsi tol, kol paslydo ir nugriuvo aukštielninkas į vandenį. Bet ir griūnant nedidukėmis žandenomis aprėmintame jo veide išliko susižavėjimo ir atsidavimo kupina šypsena.

O Margarita šaižiai sušvilpė ir, apsižergusi atskridusi šepetį, perlėkė per upę į kitą krantą. Klintingojo skardžio šešėlis šičia nesiekė, ir krantas skendėjo mėnesienoje.

Vos tik Margarita žengė ant drėgnos žolės, muzika po gluosniais trenkė smarkiau, kibirkščių spiečius linksmiau pakilo virš laužo. Po gluosnių šakomis, aplipusiomis mėnesienoje gerai matomais švelniais pūkuotais žirginėliais, dviem eilėm tupėjo storažandės varlės ir išsipūsdamos tartum guminės birbynėmis grojo trankų maršą.

Priešais muzikantes ant karklo šakelių, apšviesdami gaidas, kabojo puvėkliai, ant varlių žabtų blaškėsi laužo atšvaitai.

Maršą varlės grojo Margaritos garbei. Ji buvo sutikta be galo iškilmingai. Permatomos undinės, kurios sukosi rateliu viršum upės, sustojo ir ėmė moti dumbliais Margaritai, tuščia žalsva pakrante lyg aimana toli nuaidėjo jų sveikinimai. Susibėgusios iš už medžių nuogos raganos išsirikiavo ir ėmė tūpčioti ir lankstytis kaip damos karaliaus rūmuose.

Kažkoks ožiakojis vyras prišoko, puolė bučiuoti Margaritai ranką, patiesė ant žolės šilkinį audeklą, pasiteiravo, ar karalienei patiko maudynės, pasiūlė atsigulti ir pailsėti.

Margarita taip ir padarė. Ožiakojis padavė jai taurę šampano, ji išgėrė, ir širdis jai kaipmat sušilo. Pasidomėjusi, kur yra Nataša, ji išgirdo atsakymą, kad Nataša jau išsimaudžiusi ir išskridusi ant savojo meitėlio pirm jos į Maskvą įspėti laukiančių, jog Margarita greit pasirodys, ir padėti suruošti jai apdarus. Per tą trumpą poilsį po gluosniais Margaritą pralinksmino dar vienas nutikimas. Ore pasigirdo švilpesys, ir juodas kūnas, be abejonės, prašovęs pro šalį, pūkštelėjo į vandenį.

Netrukus priešais Margaritą išdygo tas pats storulis su žandenomis, kuris taip nesėkmingai prisistatė aname krante. Jis, matyt, spėjo sulakstyt i prie Jenisejaus, nes buvo su fraku, tačiau šlapias nuo galvos iki kojų. Konjakas suvedžiojo jį antrą kartą:

leisdamasis jis vis dėlto pataikė į vandenį. Tačiau savo šypsenos neprarado net šioje liūdnoje situacijoje, ir Margarita juokdamasi atkišo jam ranką.

Paskui visi ėmė ruoštis išvykti. Undinės baigė savąjį šokį mėnesienoje ir išt irpo joje.

Ožiakojis pagarbiai pasiteiravo Margaritos, kaip ji atkeliavo prie upės; sužinojęs, kad ji atskrido raita ant šepečio, pasakė:

— Kam gi taip, juk nepatogu, — ir, bemat iš dviejų vytelių pasidirbęs kažkokį įtartiną telefoną, pareikalavo iš kažkieno šią pat minutę atsiųsti mašiną, ir tas įsakymas iš tikrųjų buvo įvykdytas per vieną minutę. Į salą ūžte atūžė juoda atvira mašina, tik prie vairo sėdėjo ne įprastos išvaizdos šoferis, o juodas ilgasnapis kovarnis su ceratine kepurėle ir ilgomis pirštinėmis. Salelė ištuštėjo. Mėnesienos švitesy sutirpo išskridusios raganos.

Laužas vos degė, anglys baigė apsinešt i žilomis plėnimis.

Vyriškis su žandenomis ir ožiakojis padėjo Margaritai įlipti į mašiną, ir ji įsitaisė ant plačios užpakalinės sėdynės. Mašina sukriokė, liuoktelėjo aukštyn ir pakilo mažne ligi mėnulio, dingo sala, dingo upė, Margarita nuskriejo į Maskvą.

Monotoniškas aukštai virš žemės skrendančios mašinos ūžimas migdė Margaritą, o mėnulio šviesa maloniai šildė. Ji užsimerkė, atstatė veidą prieš vėją ir su kažkokiu liūdesiu galvojo apie paliktą nežinomos upės pakrantę, į kurią, kaip jautė, daugiau niekuomet nebegrįš. Po visų šio vakaro stebuklų ir kerų ji nujautė, pas ką važiuoja į svečius, tačiau tai jos nebaugino. Viltis, kad tenai pasiseks susigrąžinti savąją laimę, suteikė jai drąsos. Beje, ilgai svajot i apie tą laimę mašinoje neteko. Gal kovarnis puikiai dirbo savo darbą, gal mašina buvo gera, bet netrukus Margarita atsimerkusi pamatė apačioje ne tamsius miškus, o mirguliuojantį Maskvos žiburių ežerą. Juodasis paukštis— šoferis dar ore nusuko priekinį dešinį ratą, o paskui nutupdė mašiną kažkokiose tuščiose kapinaitėse Dorogomilovo rajone. Išlaipinęs ničnieko neklausinėjancią Margaritą su jos šepečiu prie vieno antkapio, kovarnis užvedė mašiną ir paleido ją tiesiai į griovį, dūluojantį už kapinaičių. Mašina su trenksmu nugarmėjo žemyn ir sudužo. Kovarnis atidavė pagarbą, apsižergė ratą ir nuskrido.