Jiedu liuoktelėjo į konjaką, bet tuo metu Korovjovas sugriebė Margaritą už parankės, ir jie paliko maudynių mėgėjus.

Margaritai pasirodė, kad praskriedama ji kažkur matė akmeniniuose tvenkiniuose stūksančius kalnus austrių. Paskui ji skraidė virš stiklinių grindų, po kuriomis pleškėjo pragaro ugnys, o tarp jų blaškėsi baltašvarkiai velniški virėjai. Paskui kažkur, jau praradusi bet kokią nuovoką, ji regėjo tamsius rūsius, kur degė kažkokie šviestuvai, kur merginos dalino svečiams ant anglių iščirškintą mėsą, o šie iš didelių bokalų gėrė į jos sveikatą. Paskui ji regėjo baltąsias meškas, tampančias armonikas ir šokančias estradoje kamarinskį. Fokusininką—salamandrą, nedegantį židinyje… Ir antrąsyk jos jėgos ėmė sekti.

— Paskutinis pasirodymas, — susirūpinusiu balsu sušnibždėjo Korovjovas, — ir būsim laisvi.

Lydima Korovjovo, ji vėl atsidūrė iškilmių salėje, bet dabar čia niekas nešoko, nesuskaitoma svečių minia spietėsi tarp kolonų, palikusi laisvą visą salės vidurį.

Margarita neįsiminė, kas padėjo jai užlipt i ant pakylos, atsiradusios šio ištuštėjusio rato vidury. Užkopusi ant jos, Margarita, be galo nustebusi, išgirdo, kaip kažkur laikrodis muša vidurnaktį, kuris, jos manymu, jau seniai buvo praėjęs. Sulig paskutiniu nežinia kur skambančio laikrodžio dūžiu svečių minią apgaubė tyla.

Tuomet Margarita vėl išvydo Volandą. Jis ėjo lydimas Abadonos, Azazelo ir dar kelių, panašių į Abadoną, juodų ir jaunų. Dabar Margarita pastebėjo, kad priešais jos pakylą buvo paruoštas kitas paaukštinimas Volandui. Tačiau šis juo nepasinaudojo. Margaritą apstulbino tai, kad Volandas per šį iškilmingą paskutinį pasirodymą išėjo pas svečius apsirengęs tais pačiais apdarais, kuriais vilkėjo miegamajame. Jam ant pečių kabojo tie patys nešvarūs sulopyti marškiniai, o kojas jis buvo įsispyręs į nušleivotas kambarines šlepetes. Volandas nešėsi apnuogintą špagą, tačiau ėjo pasiramsčiuodamas ja kaip lazda.

Volandas atšlubčiojo ir sustojo šalia savosios pakylos, ir tučtuojau priešais jį išdygo Azazelas su dubeniu rankose. O tame dubenyje Margarita išvydo nupjautą žmogaus galvą su išmuštais priekiniais dantimis. Tebetvyrojo visiška tyla, kurią tik vienąsyk sutrikdė kažkur toli čirkštelėjęs lyg ir durų skambutis, niekaip nepritampąs prie visos aplinkos.

— Michailai Aleksandravičiau, — negarsiai kreipėsi Volandas į galvą, ir tuomet žuvusiojo vokai kilstelėjo aukštyn, o negyvame veide Margarita krūptelėjusi išvydo gyvas, minties ir kančios kupinas akis. — Viskas išsipildė, ar ne? — toliau kalbėjo Volandas, žiūrėdamas galvai į akis, — galvą nupjovė moteris, posėdis neįvyko, o aš gyvenu jūsų bute. Faktas. O faktas — labiausiai nepaneigiamas dalykas pasaulyje. Tačiau dabar mus domina tolesnė eiga, o ne šitas įvykęs faktas. Jūs visuomet karštai propagavote teoriją, kad, nupjovus galvą, žmogaus gyvenimas baigiasi, jis virsta pelenais ir išeina į nebūtį. Nors mano svečiai gali būt i visai kitos teorijos įrodymu, man malonu jų akivaizdoje jums pranešti, kad jūsų teorija ir solidi, ir sąmojinga. Beje, juk visos teorijos vertos viena kitos. Tarp jų yra ir tokia, kuri tvirtina, kad kiekvienas gaus tai, kuo tikėjo.

Tebūnie taip! Jūs išeinat į nebūtį, o man bus smagu iš taurės, kuria jūs pavirsite, išgerti už būtį!

Volandas iškėlė aukštyn špagą. Beregint galvos dangalai pajuodo ir susitraukė, paskui kesulais atšoko nuo kaulų, akys dingo, ir netrukus Margarita išvydo dubenyje ant auksinės kojelės stovinčią gelsvą kaukolę su smaragdo akimis ir perlų dantimis. Kaukolės dangtis atsivožė.

— Tučtuojau, mesire, — pastebėjęs klausiamą Volando žvilgsnį, tarė Korovjovas, — jis stos prieš jus. Šioje kapų tyloje aš girdžiu, kaip girgžda jo lakuoti batai ir kaip skamba taurė, kurią jis pastatė ant stalo, paskutinį kartą šiame gyvenime išgėręs šampano. Štai ir jis.

Salėje pasirodė naujas vienišas svečias, jis žengė tiesiai prie Volando. Savo išvaizda jis niekuo nesiskyrė nuo galybės kitų čia esančių vyrų, išskyrus vieną aplinkybę: net iš tolo buvo matyti, kad svečias tiesiog svirduliuoja iš susijaudinimo. Jo skruostai buvo išmušti dėmių, nerimo pilnos akys lakstė į šalis. Svečias buvo sukrėstas, ir tai buvo visai suprantama: jį stulbino viskas, o labiausiai, žinoma, Volandas.

Tačiau svečias buvo sutiktas itin maloniai.

— O, brangusis baronas Maigelis, — meiliai šypsodamasis kreipėsi Volandas į svečią, kuriam akys iššoko ant kaktos, — džiaugiuosi, galėdamas jums pristatyti, — Volandas atsisuko į svečius, — didžiai gerbiamą baroną Maigelį, vaidybinių renginių komisijos tarnautoją, kurio pareiga supažindinti užsieniečius su sostinės įžymybėmis.

Margarita nustėro, nes ūmai atpažino tą Maigelį. Ji keletą sykių buvo mačiusi jį Maskvos teatruose ir restoranuose. „Pala… — pamanė Margarita. — Tai ką, vadinasi, jis irgi miręs?“ Bet viskas kaipmat išaiškėjo.

— Brangusis baronas, — smagiai šypsodamasis kalbėjo Volandas, — sužinojęs apie mano atvykimą Maskvon, buvo toks malonus, kad tučtuojau paskambino man, siūlydamas pagal savo profesiją supažindinti mane su sostine. Savaime aišku, kad aš su džiaugsmu pasikviečiau jį pas save.

Margarita tuo metu pastebėjo, kad Azazelas perdavė dubenį su kaukole Korovjovui.

— Beje, barone, — staiga intymiai prislopintu balsu prašneko Volandas, — pasklido gandai apie nepaprastą jūsų smalsumą. Žmonės šneka, kad tasai jūsų smalsumas sykiu su nemenkiau išsivysčiusiu plepumu jau pradėjo kreipti į save visų akis. Be to, pikti liežuviai jau prasitarė, kad esate skundikas ir šnipas. Ir dar spėjama, jog visa tai jums maždaug po mėnesio liūdnai baigsis. Taigi, norėdami jus išvaduoti nuo tokio kamavimosi ir laukimo, mes nusprendėme jums pagelbėti, pasinaudodami ta aplinkybe, kad jūs įsipiršote pas mane į svečius, kaip tik siekdamas iššniukštinėti viską, kas tik bus įmanoma.

Baronas pasidarė baltesnis už Abadoną, kuris iš prigimtie buvo nepaprastai išblyškęs, o paskui nutiko keistas dalykas. Abadona atsidūrė prieš baroną ir sekundei nusiėmė akinius. Tą akimirką kažkas žybtelėjo Azazelo rankoje, kažkas negarsiai pliaukštelėjo, lyg suplojus delnais, baronas ėmė griūti aukštielninkas, iš jo krūtinės čiurkšle trykštelėjo kraujas, užliedamas krakmolytus marškinius ir liemenę. Korovjovas pakišo po čiurkšle taurę, o kai ši prisipildė, padavė ją Volandui. Negyvas barono kūnas tuo metu jau gulėjo ant grindų.

— Geriu į jūsų sveikatą, ponai, — negarsiai tarė Volandas ir, pakėlęs taurę, prisilietė prie jos lūpomis.

Tada įvyko metamorfozė. Dingo sulopyti marškiniai ir nušleivotos šlepetės. Volandas stovėjo apsisiautęs kažkokia juoda chlamide, prie šono kabojo plieninė špaga. Jis greitu žingsniu prisiartino prie Margaritos, atkišo jai taurę ir įsakmiai tarė:

— Gerk!

Margaritai apsisuko galva, ji susverdėjo, bet taurė jau buvo prie lūpų, ir kažkieno balsai, o kieno — ji nesuprato, sukuždėjo jai į abi ausis:

— Nebijokit, karaliene… Nebijokit, karaliene, kraujas seniai susigėrė į žemę. Ir ten, kur jis buvo pralietas, jau auga vynuogės.

Margarita neatsimerkdama gurkštelėjo, ir saldi srovė nubėgo jos gyslomis, ausyse pasigirdo kažkoks skambesys. Jai pasirodė, kad kurtinamai gieda gaidžiai, kad kažkur trenkia maršas. Svečių minia ėmė tirpti. Ir frakuoti vyrai, ir moterys suguro į dulkes.

Margaritos akyse visa salė ėmė dūlėti, pasklido kapinių rūsio dvokas. Kolonos subyrėjo, šviesos užgeso, viskas susitraukė ir nebeliko nei fontanų, nei tulpių su kamelijomis.

Paprasčiausiai pasidarė kaip buvę — kukli juvelyro našlės svetainė, į kurią pro pravertas duris krito šviesos ruoželis. Pro tas pravertas duris Margarita ir įėjo.

Volando miegamajame viskas buvo taip kaip ir prieš pokylį. Volandas vienais marškiniais sėdėjo ant lovos, ir tik Hela, pirma trynusi jo koją, šįsyk dengė vakarienei stalą, ant kurio iš pradžių buvo žaidžiama šachmatais. Užstalėje nusivilkę frakus sėdėjo Korovjovas ir Azazelas, o greta jų, suprantama, tupėjo katinas, nepanoręs skirtis su savo peteliške, nors ši buvo pavirtusi į paprasčiausią nešvarų skudurą. Margarita svirduliuodama pasiekė stalą ir atsirėmė į jį. Tuomet Volandas mostu, kaip ir anąsyk, pasikvietė ją artyn ir liepė sėstis greta.