Iš rusų kalbos vertė Algimantas Mikuta

Leidykla „Trigrama“, 2004

Karštą pavasario pavakarę prie Patriarcho tvenkinių pasirodė du piliečiai. Pirmasis, — maždaug keturiasdešimtmetis, apsivilkęs pilka vasarine eilute, — buvo mažo ūgio, juodbruvas, gerai įmitęs, praplikęs, savo dailią laiveliu suplotą skrybėlę nešėsi rankoje, o jo švariai nuskustą veidą dengė neapsakomai dideli akiniai juodais rago rėmais. Antrasis — pečiuitas, rusvaplaukis jaunas garbanius nusmaukta ant pakaušio languota kepurike — vilkėjo margais marškiniais, baltomis suglamžytomis kelnėmis, avėjo juodais bateliais.

Pirmasis buvo ne kas kitas, kaip Michailas Aleksandrovičius Berliozas, storo literatūros žurnalo redaktorius ir vienos iš stambiausių Maskvos literatūrinių asociacijų, sutrumpintai vadinamos MASSOLIT’u, valdybos pirmininkas, o jaunasis jo palydovas — poetas Ivanas Nikolajevičius Ponyrevas, pasirašinėjantis Benamio slapyvardžiu.

Pasiekę vos sužaliavusių liepų pavėsį, rašytojai pirmiausia puolė prie margai dažytos būdelės su užrašu „Alus ir vanduo“.

Taigi reikia paminėti pirmą šio baisaus gegužės vakaro keistenybę. Ne tik palei būdelę, bet ir visoje alėjoje, nusidriekusioje lygiagrečiai su Malaja Bronaja gatve, nebuvo nė vieno žmogaus. Tuo metu, kai, rodės, nebėr kuo nė kvėpuoti, kai saulė, įkait inusi Maskvą, smigo pro sausas miglas kažkur už Sodų žiedo — niekas nesiglaudė po liepomis, niekas nesėdėjo ant suolelių, alėja buvo tuščia.

— Duokit narzano, — paprašė Berliozas.

— Narzano nėra, — atsakė moteris būdelėje ir kažkodėl įsižeidė.

— O alaus? — kimiu balsu pasiteiravo Benamis.

— Alaus atveš pavakare, — atsakė moteris — O ko turit? — paklausė Berliozas.

— Abrikosų gėrimo, tik jis šiltas, — tarė moteris.

— Na duokit, duokit, duokit!.. Abrikosų gėrimas suputojo geltona puta, ir oras pakvipo kirpykla. Literatai atsigėrę tučtuojau ėmė žagsėti, užsimokėjo ir susėdo ant suolelio veidais į tvenkinį ir nugaromis į Bronaja gatvę.

Tada atsitiko antrasis keistas dalykas, liečiantis vien Berliozą. Jis ūmai nustojo žagsėjęs, jo širdis dunkstelėjo ir akimirksnį kažkur prasmego, paskui grįžo į vietą, tačiau su įbesta buka adata. Sykiu Berliozą be jokios priežasties apėmė tokia smarki baimė, jog jis panūdo bėgti iš čia neatsigręždamas.

Berliozas gailiai apsižvalgė, nesuprasdamas, kas jį išgąsdino. Jis išblyško, nosine nusišluostė kaktą, pagalvojo: „Kas čia man daros? Šitaip niekada nėra buvę… širdelė kliba… pervargau. Matyt, reikia viską mest i velniop ir dumt į Kislovodską…“ Ir čia įkaitęs oras sutirštėjo prieš jį, ir iš to oro susiformavo be galo keistos išvaizdos permatomas pilietis. Ant mažos galvutės žokėjiška kepurėlė, striukas languotas švarkelis iš oro… Piliet is gal sieksnio didumo, bet siaurų pečių, neapsakomai liesas, o fizionomija, prašom įsidėmėti, pašaipi.

Berliozo gyvenimas klostėsi taip, kad jis nebuvo įpratęs prie neįtikėtinų reiškinių. Dar labiau išblyškęs jis išpūtė akis ir suglumęs pagalvojo: „To negali būti!..“ Deja, tatai buvo, ir ilgasis kiaurai permatomas piliet is, neliesdamas žemės, sūpavosi prieš jį kairėn dešinėn.

Berliozą suėmė toks siaubas, kad jis užsimerkė. O kai atsimerkė, išvydo, kad viskas baigėsi, reginys išsisklaidė, languotasis pilietis dingo, o kartu ir buka adata iššoko iš širdies.

— Velniai rautų! — šūktelėjo redaktorius, — žinai, Ivanai, nuo karščio manęs ką tik vos apopleksija netrenkė! Mačiau net kažką panašaus į haliucinaciją… — jis pabandė šyptelėti, bet akyse tebetvyksčiojo išgąstis, rankos virpėjo. Tačiau pamažu jis nusiramino, pasivėdavo nosine ir, gana žvaliai ištaręs: „Taigi…“ — pratęsė kalbą, kuri buvo nutrūkusi, gaivinantis abrikosų gėrimu.

O kalbama buvo, kaip vėliau sužinota, apie Jėzų Kristų. Mat redaktorius buvo prašęs poetą parašyti eiliniam žurnalo numeriui didelę antireliginę poemą. Ivanas Nikolajevičius tokią poemą parašė, ir itin greitai, deja, redaktorius anaiptol nebuvo ja patenkintas.

Pagrindinį savo poemos veikėją, tai yra Jėzų, Benamis nupiešė labai tamsiomis spalvomis, ir vis dėlto, redaktoriaus nuomone, visą poemą reikėjo rašyti iš naujo. Ir štai dabar redaktorius skaitė poetui lyg ir paskaitą apie Jėzų, norėdamas atskleisti pagrindinę poeto klaidą.

Sunku pasakyti, kas konkrečiai pakišo koją Ivanui Nikolajevičiui — ar jo talento galia, ar visiškas neišmanymas dalyko, apie kurį rašė — tačiau jo Jėzus išėjo stačiai kaip gyvas, kažkada gyvenęs Jėzus, tik, tiesa, visais neigiamais bruožais apsagstytas.

O Berliozas norėjo įrodyti poetui, kad svarbiausia ne tai, koks buvo Jėzus, ar geras, ar blogas, o tai, kad tasai Jėzus, kaip asmuo, niekada neegzistavo pasaulyje ir kad visi pasakojimai apie jį — gryniausia išmonė, paprastų paprasčiausias mitas.

Būtina pabrėžti, kad redaktorius buvo apsiskaitęs žmogus ir savo kalboje labai sumaniai rėmėsi senovės istorikais, pavyzdžiui, žymiuoju Filonu Aleksandriečiu ir didžiai mokytu Juozapu Flavijum, kurie niekada, nė vienu žodžiu, neužsiminė apie Jėzaus buvimą.

Demonstruodamas solidžią erudiciją, Michailas Aleksandrovičius išdėstė poetui, beje, ir tai, kad pastraipa garsiųjų Tacito „Analų“ penkioliktoje knygoje, 44–me skyriuje, kur kalbama apie Jėzaus nukryžiavimą, — ne kas kita, kaip suklastotas vėlesnis intarpas. Poetas, kuriam viskas, ką pasakojo redaktorius, buvo naujiena, įdėmiai klausėsi Michailo Aleksandrovičiaus, įbedęs į jį savo žvitrias žalias akis, ir tik retkarčiais žagtelėdavo, pašnibždomis keikdamas abrikosų gėrimą.

— Nėra nė vienos rytų religijos, — kalbėjo Berliozas, — kurioje, kaip įprasta, nekalta mergelė nepagimdytų pasauliui dievo. Nesugalvodami nieko naujo, krikščionys lygiai taip pat susikūrė savo Jėzų, kurio iš tikrųjų niekada nėra buvę. Štai čia reikėtų ieškoti atspirties taško…

Skardus Berliozo tenoras sklido tuščioje alėjoje, ir juo giliau Michailas Aleksandrovičius brovėsi į tankmę, kurion, nebijodamas nusisukti sprando, gali brautis tik labai išsilavinęs žmogus, juo daugiau įdomių ir naudingų dalykų sužinojo poetas ir apie egiptiečių Ozirį, maloningąjį dievą, Dangaus ir Žemės sūnų, ir apie finikiečių dievą Tamuzą, ir apie Marduką, ir net apie mažiau žinomą rūstųjį dievą Viclipuclį, kurį kitados garbino actekai Meksikoje.

Ir štai kaip tik tuo metu, kai Michailas Aleksandrovičius pasakojo poetui apie tai, kaip actekai lipdė iš tešlos Viclipuclio figūrėlę, alėjoje pasirodė pirmas žmogus.

Vėliau, kai, atvirai šnekant, jau buvo per vėlu, įvairios žinybos pateikė savo suvestines su šio žmogaus aprašymu. Jas gretindamas, negali atsistebėti. Štai vienoje iš jų sakoma, kad tas žmogus buvo žemo ūgio, auksiniais dantimis ir šlubčiojo dešine koja. Antroje — kad žmogaus būta milžino, jo dantų karūnėlės buvusios iš platinos, o šlubčiojęs jis kaire koja. Trečioji lakoniškai praneša, kad ypatingų žymių žmogus neturėjo.

Tenka pripažinti, kad visos tos suvestinės nieko vertos.

Pirmiausia: jokia koja aprašytasis nešlubčiojo, ir buvo nei mažo, nei milžiniško ūgio, o paprasčiausiai aukštas. Jei kalbėsime apie dant is, tai kairėje pusėje karūnėlės buvo platininės, o dešinėje — auksinės. Jis vilkėjo brangia pilka eilute, avėjo užsienietiškais eilutės spalvos pusbačiais. Pilką beretę buvo šauniai nusismaukęs ant ausies, po pažastimi nešėsi lazdą, kurios juodoje buoželėje buvo išdrožta pudelio galva. Iš pažiūros — keturiasdešimt su viršum metų. Burna kažkokia kreiva. Švariai nusiskutęs. Brunetas.