visi, tarp jų ir katinas, liko sveikutėliai. Kažkuris gaudytojas, norėdamas galutinai pasitikrinti, paleido iš eilės penketą šūvių šitam velnio gyvuliui į galvą, o katinas atsakė, ištuštindamas visą apkabą. Rezultatas buvo tas pats — šūviai niekam nieko blogo nepadarė. Katinas, kažkodėl vis pūsčiodamas į vamzdį ir spjaudydamasis leteną, suposi ant sietyno, kuris siūbavo vis lėčiau. Stovintys apačioje tylėjo, jų veidai atrodė visiškai suglumę. Tai buvo vienintelis atvejis, kai šaudymas nedavė jokios naudos. Žinoma, galima buvo tarti, kad katino brauningas koks nors žaislinis, bet apie gaudytojų mauzerius šito nieku gyvu nebūtum pasakęs. Be abejonės, ir pirmoji katino žaizda, ir benzino gėrimas buvo grynas triukas, kiauliška apgavystė.

Vyrai dar sykį pamėgino sugauti katiną. Metė kilpavirvę, ji apsisuko apie vieną žvakę, sietynas nukrito žemėn. Atrodė, kad smūgis sudrebino visą pastatą, tačiau ir tai nieko nepadėjo. Ant gaudytojų galvų pasipylė šukės, o katinas liuoktelėjo ir atsitūpė pačioje palubėje ant veidrodžio paauksuotais rėmais, kabojusio viršum židinio. Jis nesirengė sprukti, net priešingai, palyginti saugiai įsitaisęs, drožė dar vieną kalbą.

— Visai nesuprantu, — kalbėjo jis palubėje, — kodėl su manimi taip žiauriai elgiamasi…

Bet čia vos pradėtą jo kalbą pertraukė nežinia iš kur pasigirdęs duslus žemas balsas:

— Kas čia darosi? Man trukdote dirbti.

Kitas balsas, nemalonus ir sniaukrojantis, atsakė:

— Na, aišku, Begemotas dūksta, velniai jį griebtų!

Trečiasis, blerbiantis, balsas tarė:

— Mesire! Šeštadienis. Saulė leidžiasi. Mums metas.

— Atleiskite, nebegaliu ilgiau šnekučiuotis, — pasakė katinas ant veidrodžio, — mums metas.

Jis švystelėjo savo brauningą ir išdaužė abu lango stiklus. Tada šliūkštelėjo žemėn benzino, ir tas benzinas savaime užsidegė, liepsna pliūptelėjo ligi pat lubų.

Butas užsiliepsnojo nepaprastai greitai ir smarkiai, taip nebūna net užsidegus benzinui.

Tučtuojau pradėjo rūkti apmušalai, ant grindų užsidegė nuplėšta užuolaida, ėmė rusenti išdaužytų langų rėmai. Katinas susirietė į kamuoliuką, sukniaukė, šoko nuo veidrodžio ant palangės ir dingo su visu savo primusu. Lauke pasigirdo šūviai. Žmogus, įsitaisęs ant geležinių priešgaisrinių kopėčių juvelyro našlės langų aukštyje, apšaudė katiną, kai šis liuoksėjo nuo palangės ant palangės link vandens laštako pačiame namo kampe. Tuo vamzdžiu katinas užsiropštė ant stogo. Tenai jį apšaudė, deja, vėl nesėkmingai, sargybiniai, saugantys kaminus, ir katinas pradingo miestą užliejusio saulėlydžio gaisuose.

Tuo metu po atvykėlių kojomis suliepsnojo parketas, ir toje vietoje, kur voliojosi apsimetėlis katinas, ugnyje pasirodė vis tamsėjantis buvusio barono Maigelio lavonas su aukštyn užverstu smakru ir stiklinėm akim. Ištraukti jį iš ugnies jau nebuvo įmanoma.

Šokinėdami degančiomis parketo lentelėmis, plekšnodami sau per rusenančius pečius ir krūtines, vyrai iš svetainės traukėsi į kabinetą ir prieškambarį. Tie, kurie laukė valgomajame ir miegamajame, išpuolė į koridorių. Atbėgo ir likusieji iš virtuvės, šoko į prieškambarį. Svetainė jau skendėjo ugnyje ir dūmuose. Kažkas paskubomis spėjo surinkti gaisrininkų dalinio numerį ir šūktelėti į ragelį:

— Sodų trys šimtai du bis!

Nebuvo kada gaišti. Liepsna išsiveržė į prieškambarį. Pasidarė sunku alsuoti.

Vos tik pro išdaužtus užburto buto langus išvirto pirmieji dūmų tumulai, kieme pasigirdo išgąstingi žmonių riksmai.

— Gaisras, gaisras, degam!

Žmonės visuose butuose ėmė klykti į ragelius:

— Sodų! Sodų, trys šimtai du bis!

Kai Sodų gatvėje pasigirdo širdį veriantys iš visų miesto pa kraščių lekiančių ilgų raudonų mašinų varpai, kieme besiblaškantys žmonės regėjo, kaip pro penktojo aukšto langus drauge su dūmais išskrido trys tamsūs berods vyrų siluetai ir vienas nuogos moters siluetas.

Ar šitie siluetai tikrai išskrido, ar jie tik pasivaideno siaubo apimtiems nelaimingojo Sodų gatvės namo gyventojams, suprantama, tiksliai pasakyti negalima. Jeigu jie ir išskrido, tai kur pasuko, irgi niekas nežino. Mes negalime nė pasakyti, kur jie išsiskyrė, tačiau žinome, kad, praėjus maždaug penkiolikai minučių nuo gaisro Sodų gatvėje pradžios, Smolensko turgaus aikštėje prie veidrodinių Prekybos namų durų pasirodė ilgšis languotu kostiumu, o su juo — stambus juodas katinas.

Mikliai prasibrovęs tarp praeivių, ilgasis pilietis atidarė laukujes parduotuvės duris.

Tačiau čia mažutis, prakaulus, be galo rūstaus veido šveicorius pastojo jam kelią ir irzliu balsu pareiškė:

— Su katinais negalima.

— Atsiprašau, — sublerbė ilgšis ir lyg priekurtis prisikišo gyslotą ranką prie ausies, — sakote, su katinais? O kur jūs matote katiną?

Šveicorius išpūtė akis, ir buvo ko jas išpūsti: jokio katino palei piliečio kojas jau nebebuvo, o jam per petį kaišiojo galvą ir veržėsi į parduotuvę storulis sudriskusia kepure, iš snukio tikrai truputėlį panašus į katiną. Storulis nešėsi primusą.

Šita porelė kažkodėl nepatiko mizantropui šveicoriui.

— Pas mus tik už valiutą, — sugergždė jis, piktai žvelgdamas iš po gauruotų, tarsi kandžių išėstų, širmų antakių.

— Branguti mano, — sublerbė ilgšis, žybčiodamas akimi už įskilusio pensnė stiklo, — o iš kur jūs žinote, kad aš jos neturiu? Pagal kostiumą sprendžiate? Niekuomet to nedarykite, mieliausias sargybini! Jūs galite apsirikti, ir gana smarkiai. Dar kartą perskaitykite kad ir garsiojo kalifo Haruno—al—Rašido istoriją. Tačiau šį sykį, atidėjęs šią garsią istoriją į šalį, noriu jums pasakyti, kad apskųsiu jus vedėjui ir papasakosiu jam tokių dalykėlių, jog jums teks palikti savo postą prie tviskančių veidrodinių durų. — Galbūt mano primusas pilnas valiutos, — ūmai įkišo savo trigrašį ir katinsnukis storulis, visaip bandantis prasisprausti į parduotuvę.

Jiems už nugarų jau spietėsi įpykusi publika. Dvejodamas ir su neapykanta žvelgdamas į keistą porelę, šveicorius pasitraukė iš kelio, ir mūsų pažįstami, Korovjovas ir Begemotas, atsidūrė parduotuvėje.

Čia jie pirmiausiai apsižvalgė, o paskui Korovjovas skardžiu balsu, girdimu visose parduotuvės kertėse, pareiškė:

— Nuostabi parduotuvė! Labai gera parduotuvė!

Pirkėjai, stovėję prie prekystalių, atsigręžė ir kažkodėl nustebę pažvelgė į taip prabilusį žmogų, nors šis visai pagrįstai gyrė parduotuvę.

Lentynose gulėjo šimtai riet imų margų margiausio kartūno. Už jų kūpsojo stirtos mitkalio ir šifono audinių, gelumbės kaugės. Eilių eilėmis rikiavosi rietuvės dėžučių su avalyne, ir kelios pilietės sėdėjo ant žemų kėdučių, dešinę koją apsiavusios senu suklypusiu bateliu, o kairę — nauju tviskančiu laiveliu, kuriuo jos susirūpinusios trepsėjo į kilimėlį. Kažkur parduotuvės gelmėse grojo ir dainavo patefonai.

Tačiau, aplenkę visas šias grožybes, Korovjovas ir Begemotas pasuko tiesiai prie gastronomijos ir konditerijos skyrių sandūros. Šičia buvo labai erdvu, pilietės su skarelėmis ir beretėmis nesistumdė prie prekystalių kaip kartūno skyriuje.

Žemaūgis, kvadratinis žmogėnas, ligi mėlynumo nugremžtais skruostais, su akiniais raginiais rėmeliais, su naujutėlaite skrybėle, nesumaigyta ir be dėmių ant juostelės, su violetiniu paltu ir rusvomis laikos pirštinėmis, stovėjo prie prekystalio ir įsakmiai kažką mykė. Pardavėjas švariu baltu chalatu ir mėlyna kepuraite aptarnavo violetinį pirkėją.

Aštriu peiliu, labai panašiu į Levio Mato pavogtąjį, jis lupo nuo riebios rasotos rausvos lašišos sidabrinę odą, panašią į gyvatės išnarą.

— Ir šis skyrius puikus, — iškilmingai pripažino Korovjovas, — ir užsienietis simpatiškas, — jis prielankiai dūrė pirštu į violetinę nugarą.

— Ne, Fagotai, ne, — susimąstęs atsakė Begemotas, — apsirinki, drauguži. Man regisi, kad violetinio džentelmeno veidui kažko stinga.