— Tikiu! — pagaliau šūktelėjo artistas ir nustojo varstęs jį akimis. — Tikiu! Šitos akys nemeluoja. Juk kiek sykių aš jums sakiau, kad pagrindinė klaida yra ta, kad jūs per menkai vertinate žmogaus akis. Supraskite, kad žodžiai gali nuslėpti teisybę, o akys — niekuomet! Išgirdę netikėtą klausimą, jūs nė nekrūptelite, akimirksniu susitvardote ir žinote, ką reikia sakyti, norėdami nuslėpt i teisybę, kalbate gana įtikinamai ir nė viena raukšlelė nesuvirpa jūsų veide, tačiau, deja, netikėto klausimo pabaidyta teisybė iš jūsų sielos gelmių šokteli į akis, ir viskas baigta. Ji pastebėta, ir jūs įkliuvote!

Labai aistringai išdrožęs šią pamokomą kalbą artistas meiliai pasiteiravo Kanavkiną:

— Kur paslėpta?

— Pas tetą Porochovnikovą, Prečistenkoje.

— A! Pala, pala… pas Klavdiją Iljiničną, ar ne?

— Taip.

— Aha, aha! Toks mažas namelis? O priešais darželis? Kaipgi, žinau, žinau! O kur jūs ten viską laikote?

— Rūsyje, „Einemo“ dėžutėje…

Artistas pliaukštelėjo rankomis.

— Kurgi tai matyta? — apmaudžiai sušuko jis. — Bet jie tenai supelis, sušlaps! Na, kas gali tokiems žmonėms patikėti valiutą? A? Kaip maži vaikai, dievaži!

Kanavkinas pats suvokė, kad prasikalto, ir nusvarino savo gauruotą galvą.

— Pinigai, — kalbėjo toliau artistas, — turi būti laikomi valstybiniame banke, specialiose sausose ir gerai saugomose patalpose, bet nieku gyvu ne tetulės rūsyje, kur juos, tarkime, gali ir žiurkės sugraužti! Stačiai gėda, Kanavkinai! Juk esate suaugęs žmogus.

Kanavkinas jau visai nežinojo kur dėtis, tik pirštu rakinėjo švarkelio atlapą.

— Na gerai, — atlyžo artistas, — kas buvo — pražuvo… — ir staiga pridūrė: — Tiesa: vienu sykiu, kad mašinos veltui nereikėtų varinėti… toji tetulė juk irgi turi? A?

Kanavkinas, anaiptol nesitikėjęs tokio posūkio, krūptelėjo, ir teatre stojo tyla.

— Ei, Kanavkinai, — meiliu balsu ėmė priekaištauti konferansjė, — o aš tave gyriau! Še tau, ėmė ir užsispyrė nei iš šio, nei iš to! Paika tatai, Kanavkinai! Juk aš ką tik šnekėjau apie akis. Juk matyti, kad tetulė turi. Na kam jūs mus kamuojat?

— Turi! — šauniai riktelėjo Kanavkinas.

— Bravo! — riktelėjo konferansjė.

— Bravo! — griausmingai suriaumojo salė.

Kai vėl stojo tyla, konferansjė pasveikino Kanavkiną, paspaudė jam ranką, pasiūlė mašiną grįžt i namo į miestą ir liepė kažkam užkulisyje ta pačia mašina užsukti pas tetulę ir pakviesti ją į moterų teatrą pasižiūrėti programos.

— Tiesa, norėjau paklausti, ar teta nesakė, kur slepia savo turtą? — pasidomėjo konferansjė, mandagiai siūlydamas Kanavkinui papirosą ir uždegtą degtuką. Tasai užsirūkė ir kažkaip liūdnai šyptelėjo.

— Tikiu, tikiu, — atsidusęs tarė artistas, — toji sena godišė ne tik sūnėnui, pačiam velniui nepasakys. Ką gi, mėginsime pažadinti jos žmogiškus jausmus. Galbūt dar ne visos stygos surūdijo lupikautojos sieliūkštėje. Viso gero, Kanavkinai!

Ir laimingasis Kanavkinas išvažiavo. Artistas pasidomėjo, ar nėra daugiau norinčių atiduoti valiutą, tačiau jam atsakė tyla.

— Dievaži, keisti žmonės! — gūžtelėjęs pečiais, sumurmėjo artistas, ir uždanga paslėpė jį.

Šviesos užgeso, kurį laiką buvo tamsu, o iš tolybių atskrido nervingas tenoras, dainuojantis:

„Tas auksas mano, jo kalnai man širdį glostys amžinai!“ Vėliau tolybėse dusyk nuaidėjo plojimai. — Moterų teatre kažkokia poniutė atiduoda, — nelauktai prabilo rudabarzdis Nikanoro Ivanovičiaus kaimynas ir atsidusęs pridūrė: — Ak, jeigu ne mano žąsys!.. Aš laikau, mielasis, Lianozove kapotynių žąsis. Bijau, kad be manęs jos nudvės. Paukščiai, skirti kautynėms, lepūs, reikalauja priežiūros… Ak, jeigu ne žąsys! Puškinu manęs nenustebinsi, — ir jis vėl atsiduso.

Salė skaisčiai nušvito, ir Nikanorui Ivanovičiui prisisapnavo, kad pro visas duris vidun subėgo virėjai baltomis kepurėmis, su samčiais rankose. Jauni virėjukai tempte įtempė kubilą sriubos ir geldą suraikytos juodos duonos. Žiūrovai sukruto. Linksmieji virėjai šmirinėjo tarp teatralų, pilstė į dubenėlius sriubą, dalino duoną.

— Valgykit, vaikinai, — ragino virėjai, — ir atiduokit valiutą! Ko jūs čia dykai sėdite? Gal mūsų srėbalo neprisisrėbėt? Važiuotumėt namo, išgertumėt kaip dera, užkąstumėt, smagu būtų!

— Tėvai, o ko tu čia, pavyzdžiui, sėdi? — kreipėsi stačiai į Nikanorą Ivanovičių storas raudonsprandis virėjas, atkišdamas jam dubenėlį, kuriame plūduriavo vienišas kopūstlapis.

— Neturiu! Neturiu! Neturiu aš! — baisiu balsu sušuko Nikanoras Ivanovicius. — Supranti, neturiu!

— Neturi? — rūsčiu balsu sumaurojo virėjas. — Neturi? — meiliu moterišku balsu pakartojo jis, — neturi, neturi, — raminamai sumurmėjo jis, pavirsdamas į felčerę Praskovją Fiodorovną.

Ji švelniai purtė per sapną dejuojančio Nikanoro Ivanovičiaus petį. Tuomet išskydo virėjai ir suguro teatras su uždanga. Pro ašaras Nikanoras Ivanovičius įžiūrėjo ligoninės kambarį ir du žmones baltais chalatais, bet visai ne plevėsas virėjus, kimbančius prie žmonių su savo patarimais, o daktarą ir tą pačią Praskovją Fiodorovną, laikančią rankoje ne dubenėlį, o lėkštutę, užtiestą marle, ant kurios gulėjo švirkštas.

— Kur tai matyta, — sielvartingai šnekėjo Nikanoras Ivanovičius, kol jam leido vaistus, — neturiu aš, neturiu! Tegul Puškinas jiems atiduoda valiutą. Neturiu!

— Neturi, neturi, — guodė jį geraširdė Praskovja Fiodorovna, — neturi ir nereikia.

Suleidus vaistus, Nikanorui Ivanovičiui pasidarė geriau, ir jis užmigo be jokių sapnų.

Tačiau dėl jo šūksnių nerimas prasismelkė į šimtas dvidešimtą kambarį, kur ligonis nubudo ir ėmė ieškoti savo galvos, ir į šimtas aštuonioliktą, kur nežinomas meistras pradėjo ilgesingai grąžyti rankas, žvelgdamas į mėnulį, prisimindamas liūdną paskutinę savo gyvenime rudens naktį, šviesos ruoželį, sklindantį pro pusrūsio durų apačią, ir išsidraikiusius plaukus.

Iš šimtas aštuoniolikto kambario nerimas balkonu nusigavo pas Ivaną, jis nubudo ir pravirko.

Bet gydytojas greitai nuramino visus susigraudenusius sielos kankinius, ir jie ėmė migti. Vėliausiai nurimo Ivanas — tuo metu virš upės jau aušo. Po vaistų, apėmusių visą jo kūną, ramybė užliejo Ivaną nelyginant banga. Jo kūnas pasidarė lengvas, šiltas snaudulio vėjelis glostė smilkinius. Jis užmigo, ir paskutiniai garsai, kuriuos jis dar girdėjo, buvo miško paukščių čiulbesys apyaušriu. Bet paukščiai netrukus nuščiuvo, ir jis susapnavo, kad saulė jau leidosi virš Plynkalnio, ir tas kalnas buvo apjuostas dviguba grandine.

Saulė jau leidosi už Plynkalnio, ir tas kalnas buvo apjuostas dviguba grandine.

Kavaleristų ala, pusiaudienį perkirtusi kelią prokuratoriui, risčia pasiekė Hebrono vartus. Kelias jau buvo palaisvintas. Kapadokiečių kohortos pėstininkai išstumdė į šalis žmonių būrius, mulus ir kupranugarius, ir ala, ligi debesų keldama baltų dulkių stulpus, prijojo kryžkelę, kurioje kirtosi du keliai: pietinis, vedantis į Betliejų, ir šiaurės vakarų — į Jafą. Ala nurūko šiaurės vakarų kryptim. Tie patys kapadokiečiai rikiavosi šalikelėse, iš anksto nuvarydami nuo kelio visus karavanus, skubančius į šventę Jeršalaiman.

Maldininkų minios stovėjo už kapadokiečių, palikusios savo dryžuotas šėtras, išskleistas tiesiai ant žolės. Nulėkusi maždaug kilometrą, ala aplenkė antrąją Žaibasvaidžio legiono kohortą ir, įveikusi dar vieną kilometrą, pirmoji pasiekė Plynkalnio papėdę. Čia raitininkai nušoko nuo žirgų. Vadas padalino alą į būrius, ir kariai apsupo visą neaukštos kalvos papėdę, palikdami laisvą tik vieną tarpą nuo Jafos kelio pusės.

Po kurio laiko kalvą pasiekė antroji kohorta, palypėjo truputį aukščiau ir vainiku apjuosė kalvą.

Pagaliau pasirodė Marko Žiurkiamušio kenturija. Ji žygiavo dviem vorom abipus kelio, o tarp tų vorų, saugomi slaptosios tarnybos sargybinių, vežime važiavo trys nuteistieji su baltomis lentomis ant kaklų, kuriose dviem kalbom — aramėjiškai ir graikiškai — buvo parašyta: „Plėšikas ir maištininkas“.