Nikanorą Ivanovičių nustebino tai, kad visa ši publika buvo vienos lyties — vyriška, ir visa kažkodėl barzdota. Stulbino ir ta aplinkybė, kad teatro salėje nebuvo kėdžių ir visi sėdėjo ant dailiai išblizgintų slidžių grindų.

Nejaukiai pasijutęs dideliame nepažįstamų žmonių būryje, Nikanoras Ivanovičius valandėlę mindžikavo, paskui, nusižiūrėjęs į kitus, atsisėdo ant parketo, turkiškai parietęs kojas. Įsitaisė jis tarp kažkokio rudabarzdžio žaliūko ir išblyškusio itin gauruoto piliečio.

Niekas iš sėdinčiųjų neatkreipė dėmesio į naująjį žiūrovą.

Pasigirdo švelnus varpelio skambesys, šviesa salėje užgeso, uždanga prasiskleidė, pasirodė apšviesta scena su krėslu, staleliu, ant kurio buvo padėtas auksinis varpelis, ir juodu aksominiu atpakaliu gilumoje.

Iš užkulisių pasirodė švariai nusiskutęs jaunas malonių bruožų artistas su smokingu ir sklastymu perskirtais plaukais. Publika salėje subruzdo, visi atsigręžė į sceną. Artistas priėjo prie būdelės ir pasitrynė rankas.

— Sėdite? — paklausė minkštu baritonu ir nusišypsojo salei.

— Sėdim, sėdim, — choru atsiliepė iš salės tenorai ir bosai.

— Hm… — susimąstęs prašneko artistas, — nesuprantu, kaip jums nenusibosta? Visi žmonės kaip žmonės, vaikšto dabar gatvėmis, mėgaujasi pavasario saule ir šiluma, o jūs kiurksote čia ant grindų tvankioje salėje! Nejau programa tokia įdomi? Beje, kam kas patinka, — filosofiškai baigė artistas.

Paskui jis, pakeitęs balso tembrą ir intonaciją, linksmai ir garsiai paskelbė:

— Taigi kitas mūsų programos numeris — Nikanoras Ivanovičius Bosojus, gyventojų komiteto pirmininkas ir dietinės valgyklėlės vedėjas. Kviečiame Nikanorą Ivanovičių!

Gausūs plojimai palydėjo artisto žodžius. Nustebęs Nikanoras Ivanovičius išsprogino akis, o konferansjė, delnu prisidengęs nuo rampos šviesos, žvilgsniu susirado jį tarp sėdinčių ir meiliai pamojo pirštu, kviesdamas į sceną. Ir Nikanoras Ivanovičius nejučia atsirado scenoje. Iš apačios ir iš priekio jam į akis spigino spalvotos lempos, tad salė su visa publika paskendo tamsoje.

— Nagi, Nikanorai Ivanovičiau, parodykit pavyzdį, — įtaigiai prašneko jaunasis artistas, — ir atiduokit valiutą.

Stojo tyla. Nikanoras Ivanovičius atsikvėpė ir tyliai tarė:

— Prisiekiu Viešpačiu, kad…

Bet nespėjo jis ištarti šių žodžių, kai visa salė pratrūko pasipiktinimo šauksmais.

Nikanoras Ivanovičius sutriko ir nut ilo.

— Jeigu aš teisingai supratau, — prašneko programos vedėjas, — jūs norėjote prisiekti Viešpačiu, kad valiutos neturite? — ir jis su užuojauta pažvelgė į Nikanorą Ivanovičių.

— Tikrai taip, neturiu, — atsakė Nikanoras Ivanovičius.

– Šit kaip, — atsiliepė artistas. — Atleiskite už nekuklumą, o iš kur atsirado keturi šimtai dolerių, rasti išvietėje to buto, kuriame jūs gyvenate vienu du su žmona?

— Stebuklingi! — su neslepiama ironija leptelėjo kažkas tamsioje salėje. — Tikrai taip, stebuklingi, — droviai atsakė Nikanoras Ivanovičius nežinia kam, gal artistui, gal tamsiai salei, ir paaiškino: — Nelabasis, languotasis vertėjas pakišo.

Ir vėl pasipiktinusi sugriaudėjo salė. Jai nuščiuvus, artistas tarė:

– Štai tokių Lafonteno pasakėčių man tenka klausytis. Pakišo keturis šimtus dolerių!

Štai jūs visi valiutininkai! Kreipiuosi į jus kaip į specialistus — ar tai įmanoma?

— Mes ne valiutininkai, — pasigirdo pavieniai įsižeidę balsai teatre, — tačiau tai neįmanoma.

— Visiškai jums pritariu, — tvirtai pasakė artistas, — ir klausiu: ką galima pakišti?

— Kūdikį! — riktelėjo kažkas salėje.

— Visai teisingai, — patvirtino programos vedėjas, — kūdikį, anoniminį laišką, proklamaciją, pragaro mašiną, daug ką, bet keturių šimtų dolerių niekas nemėgins pakišti, tokio idioto nerasi pasaulyje.

Ir, atsigręžęs į Nikanorą Ivanovičių, artistas liūdnai ir priekaišt ingai pridūrė:

— Nuvylėt jūs mane, Nikanorai Ivanovičiau! O aš taip tikėjausi. Taigi numeris nepavyko.

Salėje kažkas bandė nušvilpti Nikanorą Ivanovičių.

— Valiutininkas! — girdėjosi šūksmai tamsoje. — Per tokius ir mes nekaltai kenčiam!

— Neplūskite jo, — švelniai pasakė konferansjė, — jis dar pasitaisys, — ir, nužvelgęs Nikanorą Ivanovičių mėlynomis, ašarų pilnomis akimis, pridūrė: — Eikite, Nikanorai Ivanovičiau, į savo vietą!

Paskui artistas paskambino varpeliu ir garsiai paskelbė:

— Pertrauka, niekšai!

Sukrėstas Nikanoras Ivanovičius, nelauktai tapęs kažkokios teatro programos dalyviu, vėl atsidūrė savo vietoje ant grindų. Dabar jis susapnavo, kad salė paskendo visiškoje tamsoje, o ant sienų sumirgėjo raudoni šviečiantys žodžiai: „Atiduokite valiutą!“ Paskui vėl prasiskleidė uždanga ir konferansjė pakvietė:

— Prašom į sceną Sergejų Gerardovičių Dunčilį.

Dunčilis pasirodė besąs malonios išvaizdos, bet gerokai apsileidęs kokių penkių dešimčių metų vyras.

— Sergejau Gerardovičiau, — kreipėsi į jį konferansjė, — štai jau pusantro mėnesio jūs sėdite čia ir atkakliai vengiate atiduoti likusią valiutą, nors ji reikalinga šaliai, o jums iš jos nėra jokios naudos, bet jūs vis tiek spyriojatės. Esate inteligentiškas žmogus, puikiai viską suprantate, bet vis dėlto nenorite man padėti.

— Apgailestauju, tačiau padėti negaliu, nes daugiau valiutos nebeturiu, — ramiai atsakė Dunčilis.

— O gal bent deimantų turite? — paklausė artistas.

— Ir deimantų neturiu.

Artistas nukabino galvą ir susimąstė, o paskui suplojo rankomis. Iš užkulisio į sceną įžengė vidutinio amžiaus dama, madingai apsirengusi, tai yra su paltu be apykaklės ir mažyte skrybėlaite. Dama atrodė sunerimusi, o Dunčilis dirstelėjo į ją ir net nemirktelėjo.

— Kas ši dama? — paklausė Dunčilį programos vedėjas.

— Mano žmona, — oriai atsakė Dunčilis ir su pasidygėjimu nužvelgė jos ilgą kaklą.

— Sutrukdėme jus, madam Dunčil, — kreipėsi į damą konferansjė, — štai kokiu reikalu:

norėtume paklaust i, ar jūsų vyras dar turi valiutos?

— Anąsyk jis viską atidavė, — susijaudinusi atsakė madam Dunčil. — Aha, — tarė artistas, — na, ką darysi, jeigu jau taip, tai taip. Jeigu atidavė viską, tai mums reikia nedelsiant skirtis su Sergejum Gerardovičium, ką beveiksi! Jei norite, palikite teatrą, Sergejau Gerardovičiau, — ir artistas karališkai mostelėjo.

Dunčilis ramiai ir oriai pasisuko ir žengė kulisų link.

— Minutėlę! — sustabdė jį konferansjė. — Atsisveikinant leiskite jums parodyti dar vieną mūsų programos numerį, — ir jis vėl suplojo delnais.

Juoda uždanga scenos gilumoje prasiskyrė ir į sceną išėjo jauna gražuolė vakarine suknele, laikydama rankose auksinį padėkliuką, ant kurio gulėjo storas pluoštas, perrištas kaspinėliu nuo saldainių, ir deimantų vėrinys, skleidžias į visas puses žydrus, geltonus ir rausvus spindulius.

Dunčilis žengė atatupstas, jo veidas išblyško. Salė apmirė.

— Aštuoniolika tūkstančių dolerių ir keturiasdešimties tūkstančių aukso rublių vertės vėrinį, — iškilmingai paskelbė artistas, — Sergejus Gerardovičius slėpė Charkove, savo meilužės Idos Gerkulanovnos Vors bute. Ji maloniai sutiko atvykti čionai ir padėjo surasti tas neįkainojamas, bet privačiose rankose bevertes brangenybes. Dėkojame jums, Ida Gerkulanovna.

Gražuolė nusišypsojo, žybtelėjo dantimis, o jos vešlios blakstienos suvirpėjo.

— O po jūsų oria kauke, — pareiškė artistas Dunčiliui, — slepiasi godus voras, kraupus sukčius ir melagis. Per pusantro mėnesio jūs visus nukamavote savo kvailu užsispyrimu.

Dabar keliaukite namo, ir tasai pragaras, kurį namuose suruoš žmona, tebūnie jums bausmė.

Dunčilis susverdėjo ir, rodėsi, buvo begriūvąs, bet kažkieno paslaugios rankos sugriebė jį. Tada nukrito žemyn priekinė uždanga ir paslėpė visus buvusius scenoje.

Audringi aplodismentai taip sudrebino salę, kad Nikanorui Ivanovičiui net pasirodė, jog sietyne ėmė šokinėti šviesos. O kai priekinė uždanga vėl pakilo, scenoje jau nebebuvo nieko, išskyrus vienišą artistą. Jis buvo sutiktas antra plojimų papliūpa, nusilenkė ir prašneko: