— Valiutininkas! — girdėjosi šūksmai tamsoje. — Per tokius ir mes nekaltai kenčiam!

— Neplūskite jo, — švelniai pasakė konferansjė, — jis dar pasitaisys, — ir, nužvelgęs Nikanorą Ivanovičių mėlynomis, ašarų pilnomis akimis, pridūrė: — Eikite, Nikanorai Ivanovičiau, į savo vietą!

Paskui artistas paskambino varpeliu ir garsiai paskelbė:

— Pertrauka, niekšai!

Sukrėstas Nikanoras Ivanovičius, nelauktai tapęs kažkokios teatro programos dalyviu, vėl atsidūrė savo vietoje ant grindų. Dabar jis susapnavo, kad salė paskendo visiškoje tamsoje, o ant sienų sumirgėjo raudoni šviečiantys žodžiai: „Atiduokite valiutą!“ Paskui vėl prasiskleidė uždanga ir konferansjė pakvietė:

— Prašom į sceną Sergejų Gerardovičių Dunčilį.

Dunčilis pasirodė besąs malonios išvaizdos, bet gerokai apsileidęs kokių penkių dešimčių metų vyras.

— Sergejau Gerardovičiau, — kreipėsi į jį konferansjė, — štai jau pusantro mėnesio jūs sėdite čia ir atkakliai vengiate atiduoti likusią valiutą, nors ji reikalinga šaliai, o jums iš jos nėra jokios naudos, bet jūs vis tiek spyriojatės. Esate inteligentiškas žmogus, puikiai viską suprantate, bet vis dėlto nenorite man padėti.

— Apgailestauju, tačiau padėti negaliu, nes daugiau valiutos nebeturiu, — ramiai atsakė Dunčilis.

— O gal bent deimantų turite? — paklausė artistas.

— Ir deimantų neturiu.

Artistas nukabino galvą ir susimąstė, o paskui suplojo rankomis. Iš užkulisio į sceną įžengė vidutinio amžiaus dama, madingai apsirengusi, tai yra su paltu be apykaklės ir mažyte skrybėlaite. Dama atrodė sunerimusi, o Dunčilis dirstelėjo į ją ir net nemirktelėjo.

— Kas ši dama? — paklausė Dunčilį programos vedėjas.

— Mano žmona, — oriai atsakė Dunčilis ir su pasidygėjimu nužvelgė jos ilgą kaklą.

— Sutrukdėme jus, madam Dunčil, — kreipėsi į damą konferansjė, — štai kokiu reikalu:

norėtume paklaust i, ar jūsų vyras dar turi valiutos?

— Anąsyk jis viską atidavė, — susijaudinusi atsakė madam Dunčil. — Aha, — tarė artistas, — na, ką darysi, jeigu jau taip, tai taip. Jeigu atidavė viską, tai mums reikia nedelsiant skirtis su Sergejum Gerardovičium, ką beveiksi! Jei norite, palikite teatrą, Sergejau Gerardovičiau, — ir artistas karališkai mostelėjo.

Dunčilis ramiai ir oriai pasisuko ir žengė kulisų link.

— Minutėlę! — sustabdė jį konferansjė. — Atsisveikinant leiskite jums parodyti dar vieną mūsų programos numerį, — ir jis vėl suplojo delnais.

Juoda uždanga scenos gilumoje prasiskyrė ir į sceną išėjo jauna gražuolė vakarine suknele, laikydama rankose auksinį padėkliuką, ant kurio gulėjo storas pluoštas, perrištas kaspinėliu nuo saldainių, ir deimantų vėrinys, skleidžias į visas puses žydrus, geltonus ir rausvus spindulius.

Dunčilis žengė atatupstas, jo veidas išblyško. Salė apmirė.

— Aštuoniolika tūkstančių dolerių ir keturiasdešimties tūkstančių aukso rublių vertės vėrinį, — iškilmingai paskelbė artistas, — Sergejus Gerardovičius slėpė Charkove, savo meilužės Idos Gerkulanovnos Vors bute. Ji maloniai sutiko atvykti čionai ir padėjo surasti tas neįkainojamas, bet privačiose rankose bevertes brangenybes. Dėkojame jums, Ida Gerkulanovna.

Gražuolė nusišypsojo, žybtelėjo dantimis, o jos vešlios blakstienos suvirpėjo.

— O po jūsų oria kauke, — pareiškė artistas Dunčiliui, — slepiasi godus voras, kraupus sukčius ir melagis. Per pusantro mėnesio jūs visus nukamavote savo kvailu užsispyrimu.

Dabar keliaukite namo, ir tasai pragaras, kurį namuose suruoš žmona, tebūnie jums bausmė.

Dunčilis susverdėjo ir, rodėsi, buvo begriūvąs, bet kažkieno paslaugios rankos sugriebė jį. Tada nukrito žemyn priekinė uždanga ir paslėpė visus buvusius scenoje.

Audringi aplodismentai taip sudrebino salę, kad Nikanorui Ivanovičiui net pasirodė, jog sietyne ėmė šokinėti šviesos. O kai priekinė uždanga vėl pakilo, scenoje jau nebebuvo nieko, išskyrus vienišą artistą. Jis buvo sutiktas antra plojimų papliūpa, nusilenkė ir prašneko:

– Šito Dunčilio pavidalu jūs išvydote mūsų programoje tipišką asilą. Juk aš turėjau malonumą vakar jums aiškinti, kad slėpti valiutą beprasmiška. Tikėkit manimi, pasinaudoti ja jokiomis aplinkybėmis neįmanoma. Pažvelkim kad ir į šitą Dunčilį. Jis gauna gerą atlyginimą, nieko jam netrūksta. Turi puikų butą, žmoną ir gražuolę meilužę.

Bet ne! Užuot gyvenęs sau ramiai, be jokių nemalonumų, užuot atidavęs valiutą ir brangakmenius, tasai gobšus mulkis tol muistėsi, kol vis dėlto buvo viešai demaskuotas ir desertui gavo baisiausią šeimyninį skandalą. Na, tai kas atiduoda? Nėra norinčių? Tada skelbiu kitą mūsų programos numerį — specialiai pakviestas žinomas scenos talentas, artistas Sava Potapovičius Kurolesovas, paskaitys kelias ištraukas iš poeto Puškino „Šykščiojo riterio“.

Žadėtasis Kurolesovas beregint išdygo scenoje ir pasirodė besąs aukštas, švariai nusiskutęs mėsingo veido vyras su fraku ir baltu kaklaraiščiu.

Be jokių įžangų jis nutaisė niūrų veidą, suraukė antakius ir, šnairuodamas į auksinį varpelį, prabilo nenatūraliu balsu:

— Kaip jaunasai padauža laukia mirksnio, kada jis vėl galės pasimatyti su kokia nors ištvirkėle gudria… Ir Kurolesovas pasipasakojo daug negražių dalykų apie save. Nikanoras Ivanovičius girdėjo Kurolesovą prisipažįstant, kad kažkokia nelaiminga našlė ašarodama klūpėjo prieš jį lietuje, tačiau nesugraudino kietaširdžio artisto.

Iki šio sapno Nikanoras Ivanovičius nebuvo nei skaitęs, nei girdėjęs poeto Puškino kūrinių, tačiau pavardę žinojo puikiai ir kasdien po keletą sykių pažerdavo tokių frazių:

„O už butą Puškinas mokės?“ arba: „Lemputes virš laiptų turbūt Puškinas išsuko?“, „Naftą turbūt Puškinas pirks?“ Dabar, susipažinęs su vienu jo kūrinių, Nikanoras Ivanovičius nusiminė, įsivaizduodamas lietuje klūpančią našlę su našlaičiais ir nejučia pagalvojo: „Na ir tipelis tasai Kurolesovas!“ O šis, vis labiau griaudėdamas, nesiliovė atgailavęs, ir visai sujaukė Nikanorui Ivanovičiui galvą, nes staiga pradėjo kreiptis į kažką, ko scenoje visai nebuvo, o paskui už tą nesantį pats ėmė atsakinėti, vadindamas save čia „valdovu“, čia „baronu“, čia „tėvu“, čia „sūnumi“, tarpais sakydamas „jūs“, o tarpais — „tu“.

Nikanoras Ivanovičius suprato tik tiek, kad artistas mirė baisia mirtimi, surikęs „Raktai!

Mano raktai!“, jis sudribo ant grindų, gargaliuodamas ir atsargiai plėšdamas nuo kaklo kaklaraištį.

Numiręs Kurolesovas atsistojo, nusipurtė nuo frako kelnių dulkes, nusilenkė, šyptelėjęs dirbtine šypsena, ir išėjo lauk, lydimas skystų aplodismentų. O konferansjė taip prabilo:

— Mes girdėjome Savos Potapovičiaus puikiai padeklamuotą „Šykštųjį riterį“. Tasai riteris vylėsi, kad eiklios nimfos sulėks pas jį, kad jis patirs dar daugybę panašių smagybių. Tačiau, kaip matote, to neįvyko, jokios nimfos nesusibėgo būriu džiaugsmingu, ir savo duoklės mūzos neatnešė, ir jokie rūmai, vos tik jam panorėjus, neiškilo, atsitiko priešingai — gavo galą, užvertė kojas nuo širdies smūgio ant savo skrynios, kurioje slėpė valiutą ir brangenybes. Įspėju, kad ir jūsų laukia panašus likimas, gal net dar baisesnis, jeigu neatiduosite valiutos!

Nežinia, kas čia paveikė, ar Puškino poezija, ar konferansjė proza, bet salėje staiga pasigirdo drovus balsas:

— Aš atiduodu valiutą.

— Maloniai prašom į sceną! — mandagiai pakvietė konferansjė, įbedęs žvilgsnį į tamsią salę.

Scenoje pasirodė nedidelio ūgio šviesiaplaukis pilietis, sprendžiant iš veido, nesiskutęs kokias tris savaites.

— Atleiskite, jūsų pavardė? — pasiteiravo konferansjė.

Nikolajus Kanavkinas, — droviai prisistatė pilietis.

— A! Labai malonu, pilieti Kanavkinai, na?

— Atiduodu, — tyliai pasakė Kanavkinas.

— Kiek?

— Tūkstantį dolerių ir dvidešimt auksinių dešimtrublių.

— Bravo! Viską, ką turite?

Programos vedėjas įsistebeilijo Kanavkinui tiesiai į akis, ir Nikanorui Ivanovičiui net pasirodė, kad iš jo akių ištryško spinduliai, kiaurai it rentgenas pervėrę Kanavkiną. Salė sulaikė kvapą.