Ivanas darbavosi atsidėjęs, braukė savo rašinį, įterpdamas naujus žodžius, net pamėgino nupiešti Poncijų Pilotą, o paskui ir katiną, stovintį ant užpakalinių kojų. Tačiau net piešiniai negelbėjo, ir juo toliau, juo labiau poeto pareiškimas darėsi painus ir nesuprantamas.

Tuo metu, kai tolumoje pasirodęs bauginantis debesis padūmavusiais kraštais užklojo šilą ir pūstelėjo vėjas, Ivanas pasijuto netekęs jėgų, suprato, kad pareiškimo neparašys, ir nepuolė rinkti išlakiojusių lapelių, tik tyliai ir graudžiai pravirko.

Geraširdė felčerė Praskovja Fiodorovna, užėjus audrai, aplankė poetą, susigraudino, išvydusi jį verkiant, užtraukė užuolaidą, kad žaibai negąsdintų ligonio, surinko nuo grindų lapelius ir nešina jais išbėgo ieškoti gydytojo.

Gydytojas atėjo, suleido Ivanui į ranką vaistų, įtikinėdamas, kad šis tuojau liausis verkęs, kad viskas kaipmat praeis, viskas pasikeis ir užsimirš. Gydytojas pasirodė teisus. Netrukus užupio šilas vėl pasidaro koks buvęs. Nuskaidrėjęs ir toks pat kaip prieš audrą žydras dangus išryškino visus iki vieno šilo medžius, o upė nurimo. Liūdesys apleido Ivaną išsyk po injekcijos, ir poetas dabar gulėjo nurimęs ir žvelgė į vaivorykštę, išsirietusią per visą dangų.

Taip truko ligi pat vakaro, ir jis net nepastebėjo, kaip išt irpo vaivorykštė, kaip nubluko ir papilkėjo dangus, kaip pajuodo šilas.

Atsigėręs karšto pieno, Ivanas vėl atsigulė, net pats stebėdamasis, kaip pasikeitė jo mintys. Kažkaip išbluko atmintyje prakeiktas nelabasis katinas, jo nebegąsdino nupjauta galva, ir, atsikratęs šita mintim, Ivanas ėmė galvoti, kad, tiesą sakant, klinikoje visai nebloga gyventi, kad Stravinskis išmintingas ir garsus žmogus ir kad su juo kalbėtis be galo malonu. Be to, vakaro oras po audros ir gaivus, ir tyras.

Sielvarto namai migo. Tyliuose koridoriuose užgeso matinės baltos lempos, ir vietoj jų, pagal čionykštę tvarką, įsižiebė blausios naktinės lemputės, ir vis rečiau už durų buvo girdėti atsargūs žingsniai felčerių, vaikštančių guminiais koridorių kilimėliais.

Ivanas gulėjo, apimtas saldaus svaigulio, ir žvilgčiojo čia į lemputę po gaubtu, liejančią iš palubės švelnią šviesą, čia į mėnulį, tekantį anapus juodo šilo, ir šnekėjosi pats su savim.

— Kodėl, tiesą sakant, aš taip susijaudinau dėl to, kad Berliozas pakliuvo po tramvajum?

— svarstė poetas. — Galų gale, bala jo nematė! Dievaži, kas aš jam — kūmas ar brolis?

Jeigu gerai išgvildensime šį klausimą, pamatysim, kad velionio aš dorai nė nepažinau. Na ką aš apie jį žinojau? Ničnieko, tik tiek, kad jis nuplikęs ir baisiausiai iškalbus. O paskui, piliečiai, — varė savo kalbą Ivanas, kreipdamasis į nematomą klausytoją, — išsiaiškinsim dar štai ką: kodėl aš, prašom pasakyti, taip įširdau ant to paslaptingo konsultanto, mago ir profesoriaus su tuščia juoda akim? Kurių galų taip kvailai vaikiausi jį vienom apatinėm su žvake rankoje, o paskui pripaikiojau restorane?

— Na na na, — ūmai kažkur lyg viduje, lyg palei ausį rūsčiu balsu tarė ankstesnysis Ivanas naujajam Ivanui, — juk tai, kad Berliozui nupjaus galvą, jis vis dėlto žinojo iš anksto? Kaip gi čia nesusijaudinsi?

— Nėra ko nė šnekėti, draugai! — atkirto naujasis Ivanas ankstesniajam Ivanui. — Net vaikui aišku, kad čia nešvari istorija. Konsultantas neeilinė ir visu šimtu procentų paslaptinga asmenybė. Bet juk tai ir yra įdomiausia! Žmogus pats pažinojo Poncijų Pilotą, kas dar gali būti įdomiau? Ir užuot kėlus kvailą sąmyšį prie Patriarcho tvenkinių, ar ne protingiau būtų buvę mandagiai išklausinėti jį, kas vėliau nutiko Pilotui ir tam suimtajam Ha—Nocri? O aš velniaižin ko prikrėčiau! Tik pamanykit, baisus čia daiktas — žuvo žurnalo redaktorius! Gal dėl to nustos ėjęs žurnalas? Na, ką darysi? Žmogus mirtingas ir, kaip teisingai buvo pasakyta, jis miršta ūmai. Na, Dieve duok jam dangaus karatystę! Na, atsiras kitas redaktorius, gal net iškalbingesnis už buvusį.

Valandikę snūstelėjęs, naujasis Ivanas su pašaipa paklausė senąjį Ivaną:

— Tai kas aš esu tokiu atveju?

— Kvailys! — kažkur netoliese aiškiai ištarė balsas, nepriklausantis nė vienam iš Ivanų ir labai panašus į konsultanto bosą.

Nė trupučio neįsižeidęs už žodį „kvailys“, net maloniai jo nustebintas, Ivanas šyptelėjo ir vėl ėmė snūduriuoti. Miegas sėlino prie Ivano, jam jau pasivaideno ir drambliakojė palmė, ir katinas pražingsniavo pro šalį — ne baisus, o linksmas, žodžiu sakant, miegas jau buvo besukaustąs Ivaną, bet staiga grotos be garso nušliuožė į šalį, ir balkone išdygo paslaptinga figūra, besislepianti nuo mėnesienos, ir pirštu pagrasė Ivanui. Ivanas visai neišsigandęs pasikėlė lovoje ir išvydo, kad balkone stovi vyras. Ir tas vyras, prispaudęs pirštą prie lūpų, sušnibždėjo:

— Tsss!

Mažas žmogutis geltonu skylėtu katiliuku, melsva kriaušės pavidalo nosim, languotom kelnėm ir lakuotais pusbačiais įvažiavo į Varjetė sceną paprastu dviračiu. Aidint fokstrotui, jis apsuko ratą, o paskui pergalingai suspigo, nuo ko jo dviratis atsistojo piestu. Mažumėlę pasivažinėjęs ant užpakalinio rato, žmogutis persivertė aukštyn kojom, kažkaip prisitaikė nesustodamas nusukti priekinį ratą ir paridenti jį užkulisin, o paskui leidosi važinėti toliau, rankomis sukdamas pedalus.

Ant vienračio su aukšta metaline kartim ir balneliu viršuje įvažiavo apkūni blondinė, apsirengusi triko ir sidabrinėmis žvaigždutėmis papuoštu sijonėliu, ir ėmė važinėtis ratu.

Jiems susitikus, žmogutis sveikindamasis plyšojo ir koja kilnojo nuo galvos katiliuką.

Pagaliau mažyčiu dviratuku įriedėjo kokių aštuonerių metų mažylis seneliuko veidu ir ėmė nardyti tarp suaugusių. Prie jo dviratuko buvo pritvirtintas didžiulis automobilio signalas.

Sumezgusi kelias kilpas, visa kompanija, neramiai tratant būgnui, atlėkė prie pat scenos krašto, žiūrovai pirmose eilėse net aiktelėjo ir atšlijo atgal, nes publikai pasirodė, kad trijulė su savo dviračiais tuoj nubildės į orkestro duobę.

Tačiau dviratininkai sustojo kaip sykis tą akimirksnį, kai priekiniai ratai jau buvo beslystą ant muzikantų galvų. Garsiai šūktelėję „op!“, dviratininkai nušoko nuo dviračių ir ėmė lankstytis, blondinė siuntė publikai oro bučinius, o mažylis juokingai sutrimitavo savo signalu.

Pastatą sudrebino plojimai, iš abiejų šonų ėmė slinkti melsva uždanga, greit paslėpusi dviratininkus, užgeso palei duris žaliai švietę užrašai „Išėjimas“, o po kupolu trapecijų raizgalynėje nelyginant saulės užsidegė balti rutuliai. Stojo pertrauka prieš paskutinę dalį.

Vienintelis žmogus, kurio visiškai nedomino Džiuli šeimos dviračių meno stebuklai, buvo Grigorijus Danilovičius Rimskis. Jis vienui vienas sėdėjo savo kabinete, kramtė plonas lūpas, o jo veidu kartkartėm perbėgdavo traukuliai. Taip nepaprastai dingus Lichodejevui, dabar netikėtai dingo ir administratorius Varenucha.

Rimskis žinojo, kur Varenucha išėjo, tačiau jis išėjo… ir nesugrįžo! Rimskis traukė pečiais ir patyliukais šnibždėjo:

— Bet už ką?!

Keistas dalykas: toks veiklus žmogus kaip finansų direktorius, žinia, galėjo, nesukdamas sau galvos, paskambinti tenai, kur iškeliavo Varenucha, ir paklausti, kas jam atsitiko, tačiau ligi pat dešimtos valandos vakaro jis negalėjo prisiversti šitaip padaryti.

Dešimtą valandą, verste prisivertęs, Rimskis pakėlė telefono ragelį ir tuoj pat įsitikino, kad jo telefonas tyli. Kurjeris pranešė, kad sugedo ir visi kiti telefonai pastate. Šis, aišku, nemalonus, tačiau ne antgamtinis įvykis finansų direktorių kažkodėl galutinai prislėgė, tačiau sykiu ir nudžiugino: nebereikėjo skambint i.

Tuo metu, kai virš finansų direktoriaus galvos užsidegė ir sumirksėjo raudona lemputė, signalizuojanti, kad prasidėjo pertrauka, įėjo kurjeris ir pranešė, kad atvyko svetimšalis artistas. Finansų direktorius kažkodėl visas sutirtėjo ir rūškanas it debesis nuėjo į užkulisius sutikti gastrolieriaus, nes daugiau nebuvo kam jo sutikti.