— Arčibaldai Arčibaldovičiau, arielkėlės būtų neprošal…

Piratas nutaisė užjaučiamą miną, sukuždėjo:

— Suprantu… beregint… — ir mostelėjo oficiantui.

Po penkiolikos minučių Riuchinas vienut vienutėlis kiurksojo susirietęs prie žiobrio, lenkė taurelę po taurelės, suprasdamas ir pripažindamas, kad jo gyvenime nieko nebegalima pataisyti, galima tik pamiršti.

Poetas iššvaistė savo naktį, kol kiti puotavo, ir dabar suprato, kad jos nebesugrąžinsi.

Užteko tik kilstelėti galvą nuo lempos į dangų, kad pamatytum, jog naktis pražuvo amžinai. Oficiantai paskubom plėšė nuo stalų staltieses. Palei verandą šmirinėjantys katinai markstėsi nuo ryto šviesos. Poetą nesulaikomai užgriuvo diena.

Jeigu kitą rytą Stiopai Lichodejevui kas nors būtų pasakęs: „Stiopa! Jei šią minutę neatsikelsi, būsi sušaudytas!“ — Stiopa prislėgtu, vos girdimu balsu būtų atsakęs:

„Šaudykit, darykit su manim, ką norite, aš nesikelsiu“.

Lichodejevui atrodė, kad jis ne tik atsikelti, bet nė akių pramerkti negali, kad, vos pabandžius tai padaryti, tvyksteltų žaibas ir jo galva ištikštų į gabalus. Toje galvoje gaudė didžiulis varpas, tarp akių obuolių ir užmerktų vokų šmėžavo rudos dėmės su raudonai žaliais apvadais, be to, jį dar pykino, ir atrodė, kad tas pykinimas susijęs su kažkokio įkyraus patefono garsais.

Stiopa bandė ką nors prisiminti, tačiau prisiminė tik tiek, kad berods vakar ir nežinia kur jisai stovėjo su servetėle rankoje ir taikėsi pabučiuoti kažkokią damą, žadėdamas jai, jog kitą dieną, lygiai dvyliktą, ateisiąs pas ją į svečius. Dama atsikalbinėjo, sakydama:

„Ne, ne, manęs nebus namie!“ — o Stiopa prisispyręs kartojo: „O aš imsiu ir ateisiu!“ Nei kas toji dama, nei kuri dabar valanda, nei kuri diena, nei koks mėnuo — Stiopa nežinojo ir, kas visų liūdniausia, negalėjo suprasti, kur jis yra. Jis pabandė nors tai išsiaiškinti, tad praplėšė sulipusius kairės akies vokus. Prietemoje kažkas blausiai švytėjo.

Pagaliau Stiopa atpažino triumo ir suprato, kad guli aukštielninkas savo lovoje, kitaip sakant, buvusioje juvelyro našlės lovoje, miegamajame. Čia jam taip suskaudo galvą, kad jis užsimerkė ir suvaitojo.

Paaiškinsime: Stiopa Lichodejevas, Varjetė teatro direktorius, nubudo rytą savo bute, tame pačiame, kurį jie dalinosi perpus su velioniu Berliozu, dideliame šešių aukštų name, atgręžtame į Sodų gatvę.

Reikia pasakyti, kad tasai butas — Nr. 50 — jau senokai pasižymėjo jeigu ne prasta, tai bent keistoka reputacija. Prieš porą metų jį dar valdė juvelyro de Fužerė našlė. Ana Francevna de Fužerė, garbinga ir itin veikli penkiasdešimtmetė dama, tris kambarius iš penkių buvo atidavusi nuomininkams: vienam, kurio pavardė Belomutas, o kitam — su neišlikusią pavarde. Ir štai prieš dvejus metus bute prasidėjo nesuprantami dalykai: žmonės iš to buto pradėjo paslaptingai dingti.

Sykį poilsio dieną į butą atėjo milicininkas, pasivadino į prieškambarį antrąjį gyventoją (kurio pavardė neišliko) ir pasakė, kad šis kviečiamas trumpam užeiti į milicijos skyrių ir kažką pasirašyti. Gyventojas liepė Anfisai, išt ikimai ir senai Anos Francevnos namų darbininkei, sakyti, jeigu kas nors paskambintų, kad jis grįšiąs po dešimties minučių, ir išėjo drauge su mandagiu, baltomis piršt inėmis mūvinčiu milicininku. Tačiau jis negrįžo ne tik po dešimties minučių, o ir apskritai niekada. Užvis keisčiausia tai, kad drauge su nuomininku, atrodo, dingo ir milicininkas.

Dievobaiminga, o atvirai šnekant — prietaringa Anfisa stačiai pareiškė didžiai susikrimtusiai Anai Francevnai, kad čia neapsieita be burtų ir kad ji puikiai žinanti, kas pasiglemžė ir gyventoją, ir milicininką, bet prieš naktį nenorinti apie tai kalbėti.

Na, burtams, kaip žinote, užtenka tik prasidėti, ir jau niekaip jų nebesuturėsi. Antrasis gyventojas dingo, regis, pirmadienį, o trečiadienį skradžiai žemę prasmego Belomutas, nors, tiesa, kitokiomis aplinkybėmis. Rytą jo pasiimti kaip visada atvažiavo mašina ir išvežė jį į tarnybą, tačiau atgal neparvežė ir pati daugiau nebegrįžo.

Neįmanoma apsakyt i madam Belomut sielvarto ir siaubo. Deja, ir viena, ir kita truko neilgai. Tą pačią naktį, sugrįžusi kartu su Anfisa iš vasarnamio, kur kažkodėl skubiai buvo išvykusi, Ana Francevna neberado bute jau ir pilietės Belomut. Tačiau tai dar ne viskas: abiejų kambarių, kuriuos nuomavo Belomutai, durys buvo užantspauduotos!

Šiaip taip praslinko dvi dienos. Trečiąją per visą tą laiką nuo nemigos akių nesudėjusi Ana Francevna vėl skubiai išvažiavo į vasarnamį… Ar bereikia sakyti, kad ji negrįžo!

Likusi viena, Anfisa į valias prisiverkė ir antrą valandą nakties atsigulė. Kas jai nutiko vėliau, nežinoma, tačiau kitų butų gyventojai pasakojo, kad penkiasdešimtajame bute visą naktį kažkas bildėję, o buto languose neva iki pat ryto degusi elektra. Rytmetį paaiškėjo, kad ir Anfisos nebėr!

Apie dingusius žmones ir užkeiktą butą tame name ilgai buvo pasakojamos visokios legendos, sakykim, kad ir tokios: girdi, toji perkarusi ir dievobaiminga Anfisa nešiojusi ant savo išdžiūvusios krūtinės zomšinį maišelį su dvidešimt penkiais stambiais deimantais, priklausančiais Anai Francevnai. Kad, girdi, vasarnamio, į kurį taip skubiai važinėjo Ana Francevna, malkinėje buvo rastos kažkokios nesuskaičiuojamos brangenybės, tarp jų tie patys deimantai ir caro laikų aukso rubliai… Ir panašiai. Na, ko nežinome, dėl to ir galvos neguldome.

Kad ir kaip ten būtų, butas tuščias ir užantspauduotas prasilaikė tik savaitę, o paskui į jį atsikėlė velionis Berliozas su žmona ir štai tasai Stiopa — taip pat su žmona. Savaime aišku, kad, vos įsikrausčius į apsėstąjį butą, jų šeimose irgi prasidėjo velniava. Per vieną mėnesį dingo abi žmonos. Tačiau jų pėdsakai buvo aptikti. Žmonės tauškė regėję Berliozo žmoną Charkove su kažkokiu baletmeisteriu, o Stiopos žmona neva atsidūrusi Božedomkoje, kur, pasak gandų, Varjetė direktorius savo nesuskaičiuojamų pažinčių dėka jai išrūpino kambarį, tačiau su viena sąlyga: kad jos nė kvapo neliktų Sodų gatvėje…

Taigi St iopa suvaitojo. Jis ketino pasišaukt i namų darbininkę Grunią ir pareikalaut i piramidono, tačiau vis dėlto susiprotėjo, kad tai kvailystės, kad jokio piramidono Grunia, žinoma, neturi. Bandė šauktis pagalbon Berliozą, dusyk suvebleno: „Miša… Miša…“, tačiau, kaip patys suprantate, atsakymo neišgirdo. Bute tvyrojo visiška tyla.

Pakrutinęs kojų pirštus, Stiopa susigaudę, kad guli su kojinėmis, tirtančia ranka brūkštelėjo per šlaunį, norėdamas išsiaiškinti, ar su kelnėmis, ar be jų, tačiau nesuprato. Pagaliau pamatęs, kad yra visų apleistas ir vienišas, kad pagalbos nesulauks, jis ryžosi kelt is, nors tam reikėjo tiesiog nežmoniškų pastangų.

Stiopa praplėšė sulipusius vokus ir išvydo savo atspindį veidrodyje — žmogystą stirksančiais į visas šalis plaukais, išpurtusią, juodais šeriais apžėlusia fizionomija, užburkusiomis akimis, murzinais marškiniais su apykakle ir kaklaraiščiu, mūvintį ilgomis apatinėmis kelnėmis ir kojinėmis.

Tokį jis išvydo save veidrodyje, o šalia veidrodžio išvydo juodai apsirengusį nepažįstamą žmogų su juoda berete.

Stiopa atsisėdo lovoje ir kiek įmanydamas išsprogino krauju pasruvusias akis, įsmeigęs jas į nepažįstamąjį.

Tylą sutrikdė nepažįstamasis, žemu sodriu balsu su užsienietišku akcentu ištaręs tokius žodžius:

— Laba diena, malonusis Stepanai Bogdanovičiau!

Stojo pauzė, po kurios, sutelkęs visas jėgas, Stiopa prastenėjo:

— Ko jums reikia? — ir pats nustėro, nepažindamas savo balso. Žodį „ko“ jis pasakė diskantu, „jums“ — bosu, o „reikia“ jam visai nepavyko ištarti.

Nepažįstamasis draugiškai šyptelėjo, išsitraukė didelį auksinį laikrodį, kurio dangtelis buvo papuoštas deimanto trikampiu, paskambino vienuolika kartų ir tarė:

— Vienuolika! Jau visą valandą laukiu, kol jūs pabusit, nes liepėt man ateiti dešimtą.