Štai ir aš!

Stiopa apgraibomis susirado kelnes, numestas ant kėdės šalia lovos, suvapėjo:

„Atleiskite…“, apsimovė jas ir kimiu balsu ištarė:

— Prašom pasisakyti savo pavardę.

Jam buvo sunku kalbėti. Sulig kiekvienu žodžiu kažkokia adata badė jam smegenis, keldama pragarišką skausmą.

— Ką? Jūs ir mano pavardę pamiršote? — nepažįstamasis nusišypsojo.

— Atsiprašau… — sušvokštė Stiopa, pajutęs, kad pagirios krečia naują išdaigą: jam pasirodė, kad grindys palei lovą prasmego ir jis beregint nulėks žemyn galva po velnių, į patį pragarą.

— Brangusis Stepanai Bogdanovičiau, — prašneko svečias, įžvalgiai šypsodamasis, — joks piramidonas jums nepadės. Pasikliaukite sena išmintim — nuo ko susirgai, tuo ir gydykis. Vienintelis daiktas, kuris gali grąžinti jums sveikatą — pora taurelių degtinės su aštriu ir karštu užkandžiu.

Stiopa buvo gudrus žmogus ir net šitaip negaluodamas suvokė, kad, užkluptam tokioje būklėje, reikia prisipažinti visas kaltes.

— Atvirai šnekant, — pradėjo jis, vos apversdamas liežuvį, — vakar aš mažumėlę…

— Daugiau nė žodžio! — pertraukė jį lankytojas ir pavažiavo su kėde į šalį.

Stiopa, išpūtęs akis, išvydo, kad ant mažo staliuko stovi padėklas, ant kurio guli baltos duonos riekės, indelis su ikrais, lėkštelė marinuotų grybų, kažkoks puodukas, o galų gale — talpi juvelyro našlės ropinukė su degtine. Stiopą ypač apstulbino tai, kad ropinukė išrasojusi nuo šalčio. Beje, nieko čia stebėtino nebuvo — ropinė stovėjo dubenyje tarp ledų. Žodžiu, viskas buvo patiekta gražiai, su išmanymu.

Nepažįstamasis neleido Stiopos nuostabai pereiti į šoką ir mikliai pripylė pusę taurelės degtinės.

— O jūs? — cyptelėjo Stiopa.

— Su malonumu! Drebančia ranka Stiopa prinešė taurelę prie lūpų, o nepažįstamasis vienu mauku prarijo savo taurelės turinį. Čiaumodamas gabalą ikrų, Stiopa su didžiausiu vargu išstenėjo:

— O jūs… neužkandat?

— Dėkoju, aš niekada neužkandu, — atsakė nepažįstamasis ir įpylė po antrą. Atidengė puodą — jame buvo dešrelės su pomidorų padažu.

Ir štai išsisklaidė prieš akis nelaboji žaluma, liežuvis nebekliuvo, o svarbiausia — Stiopa šį tą prisiminė. Prisiminė, kad vakar buvo ūžauta Schodnioje, skečų autoriaus Chustovo vasarnamyje, kur tasai Chustovas ir buvo nudanginęs Stiopą taksomotoru. Jis net prisiminė, kaip jie samdėsi tą taksomotorą prie „Metropolio“, drauge dar buvo kažkoks aktorius ne aktorius… su patefonu lagaminėlyje. Taip, taip, taip, viskas vyko vasarnamyje! Nuo tos patefono muzikos, beje, stūgavo šunys. Štai tik kas toji dama, kurią Stiopa mėgino pabučiuoti, taip ir neaišku… Velniai žino, kas ji tokia… berods radijuj dirba, o gal ir ne.

Taigi vakarykštė diena po truputėlį ėmė ryškėti, tačiau dabar Stiopą kur kas labiau domino ši diena ir ypač nepažįstamojo žmogaus, atnešusio degtinės ir užkandžių, pasirodymas miegamajame. Štai ką ne pro šalį būtų išsiaiškinti!

— Na, dabar, tikiuosi, jūs jau prisiminėte mano pavardę?

Tačiau Stiopa tik droviai nusišypsojo ir skėstelėjo rankomis.

— Nejaugi! Įtariu, kad po degtinės jus dar gėrėt portveino! Bet klausykit, kas gi taip daro!

— Norėčiau paprašyti, kad visa tai liktų tarp mūsų, — meilikaujamai tarė Stiopa.

— O, žinoma, žinoma! Tačiau už Chustovą aš, savaime suprantama, galvos neguldau.

— Jūs pažįstate Chustovą?

— Vakar jūsų kabinete prabėgomis mačiau tą individą, tačiau užtenka bent viena akim dirstelėti į jo veidą, kad suprastum, jog jis — niekšas, intrigantas, prisitaikėlis ir palaižūnas.

„Gryna teisybė!“ — pamanė Stiopa, apstulbintas tokios teisingos, tikslios ir trumpos Chustovo charakteristikos.

Taigi vakarykštė diena palengva lipdėsi iš gabalėlių, bet nerimas vis dėlto nepaliko Varjetė direktoriaus. Mat toje vakarykštėje dienoje žiojėjo didžiulė juoda skylė. Sakykit, ką norit, bet štai šito nepažįstamo žmogaus su berete Stiopa vakar savo kabinete tikrai nematė.

— Juodosios magijos profesorius Volandas, — oriai prisistatė svečias, regėdamas St iopos kančias, ir išdėstė viską paeiliui.

Vakar jis atvyko iš užsienio į Maskvą, tuoj pat užėjo pas Stiopą ir pasiūlė savo paslaugas Varjetė teatrui. Stiopa paskambino į Maskvos srities scenos renginių komisiją ir šį reikalą suderino (Stiopa išbalo ir sumirksėjo), pasirašė su profesorium Volandu sutartį septyniems pasirodymams (Stiopa išsižiojo), pasikvietė Volandą pas save šiandien dešimtą valandą ryto susitarti dėl smulkesnių detalių… Štai Volandas ir atėjo. Jį įleido namų darbininkė Grunia, paaiškinusi, kad pati ką tik atėjo, kad apskritai esanti ateinanti darbininkė, kad Berliozo nėra namie, o jeigu svečias geidžiąs pasimatyti su Stepanu Bogdanovičium, tegul pats einąs pas jį į miegamąjį. Stepanas Bogdanovičius taip giliai įmigęs, jog ji nesiimanti jo žadinti. Išvydęs, kaip atrodo Stepanas Bogdanovičius, artistas pasiuntė Grunią į gastronomą degtinės ir užkandžio, į vaistinę ledo ir…

— Leiskite jums atsilyginti, — suinkštė priblokštas Stiopa ir ėmė ieškoti piniginės.

— O, vieni niekai! — atšovė gastrolierius ir pareiškė apie tai nenorįs nė girdėti. Taigi paaiškėjo, iš kur atsirado degtinė ir užkandis, bet į Stiopą vis dėlto buvo gaila žiūrėti: jis ničnieko neprisiminė apie sutartį ir, nors užmušk, vakar nebuvo matęs šito Volando. Taip, Chustovas buvo, o Volando — ne.

— Gal galėčiau žvilgtelėti į sutartį, — tyliai paprašė Stiopa.

— Prašom, prašom…

Stiopa žvilgtelėjo į popierių ir nustėro. Viskas buvo kaip reikiant. Pirmiausia paties Stepano ranka šauniai suriestas parašas! Kampe įstrižai — finansų direktoriaus Rimskio rezoliucija, leidžianti išduoti artistui Volandui dešimt tūkstančių rublių iš jam už septynis būsimus pasirodymus priklausančios trisdešimt penkių tūkstančių rublių sumos. Be to, šalia dar ir Volando parašas, kad jis tuos dešimt tūkstančių jau gavo!

„Tokios tokelės! — pagalvojo nelaimingasis Stiopa, ir jam ėmė suktis galva. — Prasideda kraupūs atminties aptemimai?!“ Savaime aišku, dabar, tam Volandui pateikus sutartį, toliau rodyti nuostabą būtų buvę tiesiog nepadoru. Stiopa atsiprašė svečią minutėlę pasišalinsiąs ir vienomis kojinėmis išpuolė į prieškambarį prie telefono. Bėgdamas šūktelėjo virtuvės pusėn:

— Grunia!

Tačiau niekas neatsiliepė. Jis žvilgtelėjo į Berliozo kabineto duris, kurios buvo šalia prieškambario, ir čia, kaip sakoma, sustingo it stabo ištiktas. Ant durų rankenos Stiopa pastebėjo virvelę su smalkos antspaudu. „Še tau, kad nori! — krioktelėjo kažkas Stiopos galvoje. — Tik to dar trūko!“ — ir čia Stiopos mintys nuskriejo jau dvejais bėgiais, tačiau, kaip visada būna per katastrofą, viena kryptimi ir apskritai velniaižin kur. Sunku apsakyti sumaištį, kilusią Stiopos galvoje. Šalia šitos velniavos su juoda berete, šalta degtine ir neįtikėtina sutartim — prašom, dar ir antspaudas ant durų! Juk gali sakyti kam nori, kad Berliozas kažką iškrėtė — niekas nepatikės, dievaži, nepatikės! Ir vis dėlto — antspaudas!

Taigi…

Tą akimirką Stiopos galvoje ėmė kirbėti it in nemalonios mintelės apie straipsnį, kurį, kaip tyčia, jis neseniai įbruko Michailui Aleksandrovičiui atspausdinti žurnale. O straipsnelis, tarp mūsų šnekant, paikas! Ir niekam tikęs, ir pinigai menki…

Prisiminęs straipsnį, Stiopa tuoj pat prisiminė ir vieną įtartiną pokalbį, kuris, regis, vyko balandžio dvidešimt ketvirtos vakare šičia, valgomajame, jiedviem vakarieniaujant su Michailu Aleksandrovičium. Žinoma, įtartinu tikrąja to žodžio prasme pokalbio vadinti negalima (į tokį pokalbį Stiopa nebūtų leidęsis), tačiau šnekama buvo apie kažkokius nereikalingus dalykus. Tokių šnekų, gerbiamieji piliečiai, verčiau nė nepradėti.

Ligi antspaudo tas šnekas, be abejonės, galėjai laikyti niekais, o štai atsiradus antspaudui…

„Ak, Berliozai, Berliozai! — kunkuliavo mintys Stiopos galvoje. — Stačiai galvon netelpa!“ Bet nebuvo kada liūdėt i, ir Stiopa surinko Varjetė finansų direktoriaus Rimskio numerį.

Stiopos padėtis buvo kebli: visų pirma užsienietis galėjo įsižeisti, kad Stiopa nepasitiki juo net parodžius sutartį, o ir finansų direktoriui nežinia buvo ką sakyti. Juk nepaklausi jo: „Sakykit, ar aš vakar pasirašiau sutartį trisdešimt penkiems tūkstančiams rublių?“ Šitaip klausti nedera!