Vasilijus Stepanovičius kyštelėjo galvą pro langelį, virš kurio buvo parašyta: „Pinigų priėmimas“, pasisveikino su kažkokiu nepažįstamu tarnautoju ir mandagiai paprašė įplaukų orderiuko.

— O kam? — paklausė tarnautojas langelyje.Buhalteris nustebo.

— Noriu atiduoti pinigus. Aš iš Varjetė.

— Minutėlę, — atsakė tarnautojas ir akimoju užtraukė tinklelį ant skylės stikle.

„Keista!“ — pagalvojo buhalteris. Jo nuostaba buvo visai natūrali. Pirmą kartą gyvenime jis atsidūrė tokioje situacijoje. Visi žino, kaip sunku pinigus gauti: tam visuomet gali atsirasti kliūčių. Bet per trisdešimt Vasilijaus Stepanovičiaus buhalteriavimo metų nebuvo atvejo, kad kas nors, nesvarbu, ar juridinis, ar privatus asmuo, nenorėtų pinigų priimti.

Pagaliau tinklelis dingo, ir buhalteris vėl pasilenkė prie langelio.

— O daug pinigų? — paklausė tarnautojas.

— Dvidešimt vienas tūkstantis septyni šimtai vienuolikarublių.

— Oho! — kažkodėl su ironija tarė tarnautojas ir padavė buhalteriui žalią lapelį.

Atmintinai žinodamas visas grafas, buhalteris akies mirksniu užpildė lapelį ir ėmė rišti virvutę nuo paketo. Išpakavus savo turtą, akyse jam sumirguliavo, jis kažką skausmingai sumykė.

Prieš akis suribėjo užsienietiški pinigai. Pluoštai Kanados dolerių, angliškų svarų, olandiškų guldenų, latviškų latų, estiškų kronų…

– Štai jis, vienas iš tų Varjetė pokštininkų… — pasigirdo rūstus balsas už pastėrusio buhalterio nugaros. Ir Vasilijus Stepanovičius tuoj pat buvo suimtas.

Tuo metu, kai uolusis buhalteris švilpė taksomotoru ten, kur išvydo popierius pasirašinėjantį kostiumą, iš Maskvon atvykusio Kijevo traukinio minkšto plackartinio vagono Nr. 9 kartu su kitais išlipo padorus keleivis, nešinas nedideliu fibros lagaminėliu.

Tasai keleivis buvo ne kas kitas kaip velionio Berliozo dėdė Maksimilianas Andrejevičius Poplavskis, ekonomistas planuotojas, gyvenantis Kijeve, buvusioje Instituto gatvėje. Maksimiliano Andrejevičiaus atvykimo priežastis buvo užvakar vėlai vakare gauta tokia telegrama:

„Mane ką tik suvažinėjo tramvajus Patriarchuose. Laidotuvės penktadienį trečią valandą. Atvažiuok. Berliozas.“ Maksimilianas Andrejevičius pagrįstai buvo laikomas vienu iš protingiausių žmonių Kijeve. Bet ir patį protingiausią žmogų tokia telegrama gali išmušti iš vėžių. Jeigu žmogus telegrafuoja, kad jį suvažinėjo tramvajus, tai aišku, kad suvažinėjo ne mirtinai.

Bet kodėl tada čia kalbama apie laidotuves? O gal jis labai silpnas ir nujaučia, kad mirs?

Galimas daiktas, tačiau labai jau keistas toksai tikslumas, — kaip jis gali žinoti, kad bus laidojamas penktadienį trečią valandą? Nuostabi telegrama!

Bet protingi žmonės todėl ir protingi, kad geba išnarplioti painiausius reikalus. Viskas labai paprasta. Įvyko klaida, ir tekstas atėjo iškraipytas. Žodis „mane“, be abejonės, pateko čia iš kitos telegramos, vietoj žodžio „Berliozą“, kuris, dabar jau kitu linksniu, atsidūrė telegramos gale. Šitaip perstūmus žodžius, telegramos turinys tampa aiškus, nors, žinoma, tragiškas.

Kai šiek tiek aprimo sielvartas, sukrėtęs Maksimiliano Andrejevičiaus žmoną, pastarasis nedelsdamas suskato ruoštis į Maskvą. Reikia atskleist i vieną Maksimiliano Andrejevičiaus paslaptį. Suprantama, jam buvo gaila žmonos sūnėno, žuvusio pačiame jėgų žydėjime. Bet, būdamas veiklus žmogus, jis, aišku, suprato, kad dalyvauti laidotuvėse jam anaiptol nebūtina. Ir vis dėlto Maksimilianas Andrejevičius skubėjo į Maskvą. Kodėl gi? Priežastis viena — butas. Butas Maskvoje! Rimtas dalykas. Nežinia kodėl, tačiau Kijevas Maksimilianui Andrejevičiui nepatiko, ir mintis apie Maskvą pastaruoju metu jam taip kvaršino galvą, jog jis net naktį užmigt negalėdavo.

Jo nedžiugino pavasariniai Dnepro potvyniai, kai vanduo, apsėmęs salas slėniajame krante, susiliedavo su horizontu. Jo nedžiugino tas stulbinančio grožio reginys, kuris atsiverdavo stovint kunigaikščio Vladimiro paminklo papėdėj. Širdies jam nelinksmino saulės blyksniai, mirguliuojantys pavasarį ant plytomis grįstų Vladimiro kalvos takų.

Nieko daugiau jis netroško, tik persikelti į Maskvą.

Skelbimai laikraščiuose, kad butas Kijeve, Instituto gatvėje, keičiamas į mažesnio ploto butą Maskvoje, nedavė jokių rezultatų. Pageidaujančių keistis neatsirasdavo, o jeigu retsykiais koks ir pasitaikydavo, tai siūlydavo nesąžiningą sandėrį.

Telegrama pritrenkė Maksimilianą Andrejevičių. Nuodėmė būtų pražiopsoti tokį momentą. Veiklūs žmonės žino, kad panašūs momentai nesikartoja.

Žodžiu, nepaisant visų sunkumų, reikėjo kaip nors paveldėti sūnėno butą Sodų gatvėje.

Taip, tatai keblus, labai keblus reikalas, tačiau visus keblumus privalu žūtbūt įveikti. Iš patirties Maksimilianas Andrejevičius žinojo, kad, siekiant šio tikslo, pirmas ir neatidėliotinas žingsnis turi būti toks: reikia trūks plyš nors laikinai prisiregistruoti trijuose mirusio sūnėno kambariuose.

Penktadienio priešpietę Maksimilianas Andrejevičius įžengė pro duris į kambarį, kuriame glaudėsi Sodų gatvės namo Nr. 302 bis valdyba.

Ankštame kambarėlyje ant sienos kabojo senas plakatas, keliais paveikslėliais vaizduojantis įvairius skenduolių gaivinimo būdus, o prie medinio stalo vienut vienas sėdėjo pusamžis nesiskutęs vyriškis nerimo kupinomis akimis.

— Ar galėčiau pasikalbėti su valdybos pirmininku? — nusiimdamas skrybėlę ir dėdamas ant tuščios kėdės savo lagaminėlį, mandagiai pasiteiravo ekonomistas planuotojas.

Šitas, regis, visai paprastas klausimas kažkodėl taip sutrikdė sėdintį žmogų, kad net jo veidas persimainė. Neramiai šnairuodamas, jis puse lūpų burbtelėjo, kad pirmininko nėra.

— Gal jis namie? — paklausė Poplavskis. — Turiu į jį labai skubų reikalą.

Sėdintysis vėl kažką neaiškiai numykė. Bet vis dėlto galima buvo atspėti, kad pirmininko nėra ir namie.

— O kada bus?

Sėdintysis nieko nebeatsakė ir kažkaip liūdnai pažvelgė pro langą.

„Aha!“ — tarė pats sau protingasis Poplavskis ir paklausė, kur sekretorius.

Keistasis žmogus už stalo nuo įtampos net paraudo ir vėl neaiškiai sumurmėjo, kad sekretoriaus irgi nėra… nežinia, kada ateis ir… kad sekretorius serga…

„Aha!“ — tarė pats sau Poplavskis. — Bet kas nors iš valdybos narių yra?

Aš, — silpnu balsu atsiliepė žmogus.

— Matote, — įtaigiai prašneko Poplavskis, — aš esu vienintelis velionio Berliozo įpėdinis.

Mano sūnėnas, kaip žinote, žuvo prie Patriarcho tvenkinių, ir pagal įstatymą aš privalau perimti palikimą, esantį mūsų bute numeris penkiasdešimt…

— Aš nieko nežinau, drauge, — liūdnai pertraukė jį žmogus. — Bet atleiskite, — skambiu balsu rėžė Poplavskis, — jūs esate valdybos narys ir privalote…

Tuo laiku į kambarį įėjo kažkoks pilietis. Išvydęs jį, žmogus už stalo išblyško.

— Valdybos narys Piatnažko? — paklausė atėjęs sėdintįjį.

— Aš, — vos girdimu balsu atsiliepė šis.

Atvykėlis kažką pakuždėjo sėdinčiajam, šis visiškai sutrikęs pakilo nuo kėdės, ir po kelių sekundžių Poplavskis liko vienas tuščiame valdybos kambaryje.

„Ak, kaip negerai! Ir atsitik tu man taip, kad visus iš karto…“ — apmaudžiai galvojo Poplavskis, per asfaltuotą kiemą skubėdamas į butą Nr. 50.

Ekonomistui planuotojui paskambinus, durys kaipmat atsidarė, ir Maksimilianas Andrejevičius pateko į tamsoką prieškambarį. Jį truputėlį nustebino ta aplinkybė, kad buvo neaišku, kas tas duris atidarė: prieškambaryje nieko nebuvo, tik milžiniškas juodas katinas tupėjo ant kėdės.

Maksimilianas Andrejevičius kostelėjo, sutrepsėjo, o tuomet atsidarė kabineto durys, ir prieškambarin išėjo Korovjovas. Maksimilianas Andrejevičius mandagiai, bet oriai jam nusilenkė ir tarė:

— Mano pavardė Poplavskis. Aš esu velionio…

Jam nespėjus baigti, Korovjovas akimirksniu išsitraukė iš kišenės nosinę, įsikniaubė į ją ir pravirko.