Poplavskis pajuto, kad jam trūksta kvapo, pakilo nuo kėdės, žengė atatupstas, susigriebė už širdies.

— Azazelai, palydėk! — įsakė kat inas ir išėjo iš prieškambario.

— Poplavski, — tyliu balsu sniaukrodamas tarė rudis, — tikiuosi, jau viskas aišku?

Poplavskis linktelėjo galva.

— Nedelsiant grįžk į Kijevą, — toliau kalbėjo Azazelas, — tupėk ten tyliai kaip pelė po šluota ir apie jokius butus Maskvoje nesvajok, aišku?

Tasai mažaūgis rudis, mirtinai pergąsdinęs Poplavskį savo iltimi, peiliu ir žvaira akimi, siekė ekonomistui t ik iki peties, tačiau darbavosi energingai, mikliai ir tvarkingai.

Pirmiausiai jis pakėlė nuo žemės pasą ir padavė Maksimilianui Andrejevičiui, o šis paėmė knygelę pastėrusia ranka. Paskui pavadintasis Azazelu viena ranka čiupo lagaminą, kita atlapojo duris ir, pastvėręs Berliozo dėdę už parankės, išvedė jį į laiptų aikštelę. Poplavskis prisišliejo prie sienos. Be jokio rakto Azazelas atidarė lagaminą, ištraukė iš jo didžiulę keptą vištą be vienos kojos, suvyniotą į riebaluotą laikraštį, ir padėjo ją ant grindų. Tada išėmė dvi poras balt inių, diržą skustuvui galąsti, kažkokią knygelę, dėkliuką ir viską paspyrė koja žemyn į kiaurymę tarp laiptų. Pasiliko tik vištą. Žemyn nuskrido ir tuščias lagaminas. Buvo girdėti, kaip jis dunkstelėjo apačioje, sprendžiant iš garso, nulėkė jo dangtis.

Paskui rudasis plėšikas čiupo už kojos vištą ir tąja višta taip smarkiai ir baisiai trenkė Poplavskiui per sprandą, kad pati višta nutrūko, o koja liko Azazelo rankoje. Viskas susimaišė Oblonskių namuose, kaip teisingai yra pasakęs įžymus rašytojas LevasTolstojus. Lygiai tą patį jis būtų pasakęs ir šįsyk. Taip! Viskas susimaišė Poplavskio akyse. Prieš jas praskriejo ilgą uodegą palikusi kibirkštis, paskui pavirtusi kažkokiu gedulingu zigzagu,kuris akimirksniu užtemdė gegužės dieną, — ir Poplavskis nubildėjo laiptais žemyn, laikydamas rankoje pasą. Nubildėjęs iki posūkio, jis koja išdaužė apatinės aikštelės lango stiklą ir klestelėjo ant laiptuko. Pro šalį pasišokinėdama nulėkė bekojė višta irnugarmėjo į tarpulaiptę. Viršuje likęs Azazelas akimoju apgraužė vištos koją, kaulą įsikišo į šoninę triko kišenaitę, grįžo į butąir užsitrenkė duris.

Tuo metu apačioje pasigirdo atsargūs aukštyn kopiančio žmogaus žingsniai.

Nusileidęs dar vienais laiptais, Poplavskis atsisėdo ant medinio suoliuko aikštelėje ir atsipūtė.

Kažkoks mažutis senyvas žmogelis be galo liūdnu veidu, su senovišku česučios kostiumu ir kieta šiaudine skrybėle, apjuosta žalia juosta, stabtelėjo prie Poplavskio.

— Malonėkite pasakyt, pilieti, — liūdnu balsu pasiteiravo žmogelis, — kur čia butas numeris penkiasdešimt?

— Aukščiau! — trumpai atšovė Poplavskis.

– Širdingiausiai dėkoju, pilieti, — tuo pačiu liūdnu balsupasakė žmogelis ir leidosi kopti aukštyn, o Poplavskis pašoko ir nuskuodė žemyn.

Kyla klausimas, ar tik ne į miliciją skubėjo Maksimilianas Andrejevičius, ar tik neketino jis apskųsti plėšikų, kurie vidur šviesios dienos panaudojo prieš jį baisų smurtą?

Ne, nieku gyvu, dėl to galima garantuoti. Nueiti į miliciją ir pareikšti, kad štai, girdi, akiniuotas katinas ką tik skaitė mano pasą, o paskui žmogus su triko ir peiliu… ne, piliečiai, Maksimilianas Andrejevičius tikrai buvo protingas žmogus!

Jis spėjo nusileisti apačion ir šalia laukujų durų pastebėjo kažkokio sandėliuko duris.

Šitų durų stiklas buvo išdaužtas. Poplavskis įsikišo pasą į kišenę, apsižvalgė, tikėdamasis pamatyti nukritusius savo daiktus. Bet jų nebuvo nė ženklo. Poplavskis net pats nusistebėjo, kad jam dėl to nei šilta, nei šalta. Jam kilo kita įdomi ir gundanti mintis — pasižiūrėti, kaip seksis žmogeliui tame prakeiktame bute. Aišku kaip dieną: jeigu jis klausė, kur tasai butas, vadinasi, ėjo ten pirmą sykį. Taigi jis beregint paklius stačiai į nagus šutvei, įsitaisiusiai bute Nr. 50. Nuojauta sakė Poplavskiui, kad žmogelis labai greitai išeis iš to buto. Į jokias sūnėno laidotuves Maksimilianas Andrejevičius, suprantama, eiti nebesirengė, o iki Kijevo traukinio buvo pakankamai laiko. Ekonomistas apsižvalgė ir smuko į sandėliuką.

Tuo metu kažkur viršuje dunkstelėjo durys. „Jis įėjo vidun!“ — stingstančia širdim pagalvojo Poplavskis. Sandėliuke buvo vėsoka, trenkė pelėmis ir batais. Maksimilianas Andrejevičius atsisėdo ant kažkokios medinės trinkos ir nusprendė palaukti. Pozicija buvo patogi, tiesiai pro sandėliuko langą galėjai matyti šeštos laiptinės laukujes duris.

Tačiau laukti teko ilgiau, negu manė kijeviet is. Laipt inė kažkodėl visąlaik buvo tuščia.

Viską galėjai puikiai girdėti, pagaliau penktame aukšte trinktelėjo durys. Poplavskis apmirė. Taip, jo žingsneliai. „Lipa žemyn“. Vienu aukštu žemiau atsidarė durys.

Žingsneliai nutilo. Moteriškas balsas. Liūdnojo žmogelio balsas… taip, tai jo balsas…

Pasakė kažką panašaus į „atstok, dėl Dievo meilės“… Poplavskio ausis stirksojo išdaužtame lange. Ta ausis pagavo moters juoką. Greiti ir mitrūs žingsniai žemyn; ir štai šmėstelėjo moters nugara. Toji moteris, nešina žaliu ceratiniu krepšeliu, išėjo pro laukujės duris į kiemą. O ano žmogelio žingsneliai vėl pasigirdo. „Keista, jis grįžta atgal į butą. Štai vėl viršuje atsidarė durys. Ką gi, dar luktelėsim“.

Šįsyk laukti teko neilgai. Durys dunkst. Žingsneliai. Žingsneliai nuščiuvo. Siaubingas riksmas. Katės kniaukimas. Greiti, smulkūs žingsneliai, žemyn, žemyn, žemyn!

Poplavskis sulaukė. Žegnodamasis ir kažką murmėdamas praskuodė liūdnasis žmogus, be skrybėlės, visai paklaikusiu veidu, subraižyta plike ir šlaput šlaputėlėmis kelnėmis. Jis puolė tampyt i laukujų durų rankeną, iš baimės nebesuvokdamas, kurion pusėn tos durys atsidaro — ar į lauką, ar į vidų, — galiausiai įveikė jas ir išpuolė į saulėtą kiemą.

Butas buvo patikrintas, nebekvaršindamas sau galvos nei dėl mirusio sūnėno, nei dėl buto, krūpčiodamas vien nuo minties apie tą pavojų, kuris jam grėsė, Maksimilianas Andrejevičius, šnibždėdamas tik du žodžius: „Viskas aišku! Viskas aišku!“, išbėgo į kiemą. Po kelių minučių troleibusas lakino ekonomistą planuotoją Kijevo stoties link.

Kol ekonomistas lindėjo sandėliuke, mažajam žmogeliui nutiko be galo nemaloni istorija. Žmogelis buvo Varjetė bufetininkas Andrejus Fokičius Sokovas. Kol tardytojai apklausinėjo Varjetė tarnautojus, Andrejus Fokičius laikėsi nuošalyje, ir buvo pastebėta tik tiek, kad jis pasidarė dar liūdnesnis nei visada, be to, kad teiravosi kurjerį Karpovą, kur apsigyveno atvykęs magas.

Taigi, prasilenkęs laiptų aikštelėje su ekonomistu, bufetininkas užkopė į penktą aukštą ir paskambino į buto Nr. 50 duris.

Durys atsidarė nedelsiant, tačiau bufetininkas krūptelėjo, žengė atatupstas ir ne iš karto įėjo vidun. Duris atidarė visai nuoga mergina, pasirišusi tik koketišką nėriniuotą prijuostėlę ir prisisegusi ant galvos baltą kykutį. Tiesa, ji avėjo auksinėmis kurpaitėmis.

Merginos kūnas buvo nepriekaištingai sudėtas, ir vieninteliu jos išvaizdos trūkumu galėjai laikyti tik tamsiai raudoną randą ant kaklo.

— Ką gi, užeikit, jei skambinot! — tarė mergina, įsmeigusi į bufetininką žalias ištvirkėlės akis.

Andrejus Fokičius aiktelėjo, sumirksėjo ir, keldamas nuo galvos skrybėlę, žengė į prieškambarį. Kaip tik tuo metu prieškambaryje suskambo telefonas. Besarmatė kambarinė, vieną koją pastačiusi ant kėdės, nukėlė ragelį ir tarė į jį:

— Alio!

Bufetininkas nežinojo, kur dėti akis, mindžikavo vietoje ir mintijo: „Tai bent užsieniečio kambarinė! Tfu, kokia šlykštynė!“ Ir, gelbėdamasis nuo tos šlykštynės, ėmė žvalgytis į šalis.

Didelis apytamsis prieškambaris buvo užgriozdintas neįprastais daiktais ir drabužiais.

Štai ant kėdės atkaltės kabojo gedulingas apsiaustas ugnies spalvos pamušalu, ant stalelio po veidrodžiu gulėjo ilga špaga su spindinčia auksine rankena. Trys špagos sidabrinėmis rankenomis paprasčiausiai stovėjo kampe tarsi kokie skėčiai ar lazdos. O ant elnio ragų kabojo beretės, papuoštos erelio plunksnomis.