— …Berliozo dėdė…

— Kaipgi, kaipgi, — pertarė jį Korovjovas, atitraukdamasnosinę nuo veido. — Vos žvilgtelėjau į jus, išsyk supratau,kad čia jūs! — jis vėl apsipylė ašaromis, ėmė kūkčioti ir aimanuoti: — Tai bėda, a? Kur tai matyta? A?

— Tramvajus suvažinėjo?:— pašnibždomis paklausė Poplavskis.

— Gatavai, — riktelėjo Korovjovas, ir ašaros upeliais pasruvo iš po jo pensnė, — gatavai!

Pats mačiau. Įsivaizduojat — žybt! Galva — čekšt! Dešinė koja — triokšt, pusiau! Kairė — triokšt, pusiau! Va ko tie tramvajai pridaro! — ir, matyt, nebepajėgdamas susitvardyti, Korovjovas įsirėmė nosim į sieną palei veidrodį ir sukrūpčiojo nuo raudos.

Berliozo dėdę nuoširdžiai pribloškė nepažįstamojo elgesys. „O dar sako, kad šiais laikais nebūna geros širdies žmonių!“ — pagalvojo jis, jausdamas, kad ir jam akyse pradeda perštėti. Bet sykiu jo sielą aptemdė ir nemalonus debesėlis, o galvon lyg gyvačiukė įsirangė mintis, ar tik tas geros širdies žmogus nebus jau prisiregistravęs velionio bute, nes ir tokių atvejų gyvenime būta.

— Atleiskite, jūs buvote mano žuvusio Mišos draugas? — paklausė jis, rankove šluostydamasis kairę sausą akį, o dešine stebėdamas sielvarto priblokštą Korovjovą.

Tačiau šis taip sriūbavo, jog nieko daugiau negalėjai suprasti, tik tuos vis kartojamus žodžius „triokšt — ir pusiau!“ Į valias prisiverkęs, Korovjovas pagaliau atšlijo nuo sienos ir pralemeno:

— Ne, nebegaliu! Einu, išgersiu tris šimtus valerijonų lašų! — ir, atsukęs į Poplavskį baisiai užverktą veidą, pridūrė: — Štai kokie tie tramvajai!

— Atleiskite, ar jūs pasiuntėte man telegramą? — paklausėMaksimilianas Andrejevičius, iš visų jėgų sukdamas galvą, kasgalėtų būti šitas keistasis verksnys.

— Jis! — atsakė Korovjovas ir parodė pirštu į katiną. Poplavskis išpūtė akis, manydamas, kad gerai nenugirdo. — Ne, nebėr sveikatos, nebegaliu, — šniurkščiodamas nosimi, kalbėjo Korovjovas, — taip ir matau: ratas per koją… o juk vien ratas dešimt pūdų sveria… Triokšt! Einu, atsigulsiu, nusnūsiu, gal skausmas atlėgs, — ir jis dingo iš prieškambario.

O katinas sukrutėjo, nušoko nuo kėdės, atsistojo ant užpakalinių kojų, įsisprendė į šonus, pražiojo nasrus ir pasakė:

— Na, aš pasiunčiau telegramą. Kas toliau?

Maksimilianui Andrejevičiui išsyk apsisuko galva, rankos ir kojos nutirpo, jis paleido iš rankų lagaminą ir klestelėjo ant kėdės priešais katiną.

— Aš berods rusiškai klausiu, — rūsčiai tarė katinas, — kas toliau?

Bet Poplavskis neatsiliepė.

— Pasą! — vamptelėjo katinas ir ištiesė putlią leteną. Nieko nebenutuokdamas ir matydamas tik dvi kibirkštis, žybsinčias katino akyse, Poplavskis išsitraukė iš kišenės pasą lyg durklą. Katinas pasiėmė nuo stalelio po veidrodžiu akinius plačiais juodais rėmais, užsidėjo juos ant snukio, dėl to pasidarydamas dar įspūdingesnis, ir ištraukė iš drebančių Poplavskio rankų pasą.

„Įdomu: ar aš apalpsiu, ar ne?“ — toptelėjo Poplavskiui. Iš tolo girdėjosi Korovjovo kūkčiojimas, prieškambaryje pasklido eterio, valerijonų ir dar kažkokios šleikščios bjaurasties kvapas.

— Koks skyrius išdavė dokumentą? — paklausė katinas, įsistebeilydamas į puslapį.

Atsakymo nesulaukė.

— Keturi šimtai dvyliktas, — pats sau atsakė katinas, letena vedžiodamas po pasą, kurį laikė aukštyn kojomis, — na, aišku! Žinau aš tą skyrių! Tenai bet kam pasus išduoda! O aš, pavyzdžiui, tokiam kaip jūs neišduočiau! Nieku gyvu neišduočiau! Tik pažvelgčiau į veidą ir išsyk atsakyčiau! — katinas taip įširdo, jog sviedė pasą ant grindų. — Jūsų dalyvavimas laidotuvėse atšaukiamas, — toliau kalbėjo katinas oficialiu tonu, — prašom vykti į nuolatinę gyvenamąją vietą, — ir suriaumojo durų link, — Azazelai!

Jo pašauktas, prieškambarin išbėgo mažas, šlubčiojant is, juodu triko apsitempęs rudis su geltona iltimi ir valkiu aptraukta kaire akim.

Poplavskis pajuto, kad jam trūksta kvapo, pakilo nuo kėdės, žengė atatupstas, susigriebė už širdies.

— Azazelai, palydėk! — įsakė kat inas ir išėjo iš prieškambario.

— Poplavski, — tyliu balsu sniaukrodamas tarė rudis, — tikiuosi, jau viskas aišku?

Poplavskis linktelėjo galva.

— Nedelsiant grįžk į Kijevą, — toliau kalbėjo Azazelas, — tupėk ten tyliai kaip pelė po šluota ir apie jokius butus Maskvoje nesvajok, aišku?

Tasai mažaūgis rudis, mirtinai pergąsdinęs Poplavskį savo iltimi, peiliu ir žvaira akimi, siekė ekonomistui t ik iki peties, tačiau darbavosi energingai, mikliai ir tvarkingai.

Pirmiausiai jis pakėlė nuo žemės pasą ir padavė Maksimilianui Andrejevičiui, o šis paėmė knygelę pastėrusia ranka. Paskui pavadintasis Azazelu viena ranka čiupo lagaminą, kita atlapojo duris ir, pastvėręs Berliozo dėdę už parankės, išvedė jį į laiptų aikštelę. Poplavskis prisišliejo prie sienos. Be jokio rakto Azazelas atidarė lagaminą, ištraukė iš jo didžiulę keptą vištą be vienos kojos, suvyniotą į riebaluotą laikraštį, ir padėjo ją ant grindų. Tada išėmė dvi poras balt inių, diržą skustuvui galąsti, kažkokią knygelę, dėkliuką ir viską paspyrė koja žemyn į kiaurymę tarp laiptų. Pasiliko tik vištą. Žemyn nuskrido ir tuščias lagaminas. Buvo girdėti, kaip jis dunkstelėjo apačioje, sprendžiant iš garso, nulėkė jo dangtis.

Paskui rudasis plėšikas čiupo už kojos vištą ir tąja višta taip smarkiai ir baisiai trenkė Poplavskiui per sprandą, kad pati višta nutrūko, o koja liko Azazelo rankoje. Viskas susimaišė Oblonskių namuose, kaip teisingai yra pasakęs įžymus rašytojas LevasTolstojus. Lygiai tą patį jis būtų pasakęs ir šįsyk. Taip! Viskas susimaišė Poplavskio akyse. Prieš jas praskriejo ilgą uodegą palikusi kibirkštis, paskui pavirtusi kažkokiu gedulingu zigzagu,kuris akimirksniu užtemdė gegužės dieną, — ir Poplavskis nubildėjo laiptais žemyn, laikydamas rankoje pasą. Nubildėjęs iki posūkio, jis koja išdaužė apatinės aikštelės lango stiklą ir klestelėjo ant laiptuko. Pro šalį pasišokinėdama nulėkė bekojė višta irnugarmėjo į tarpulaiptę. Viršuje likęs Azazelas akimoju apgraužė vištos koją, kaulą įsikišo į šoninę triko kišenaitę, grįžo į butąir užsitrenkė duris.

Tuo metu apačioje pasigirdo atsargūs aukštyn kopiančio žmogaus žingsniai.

Nusileidęs dar vienais laiptais, Poplavskis atsisėdo ant medinio suoliuko aikštelėje ir atsipūtė.

Kažkoks mažutis senyvas žmogelis be galo liūdnu veidu, su senovišku česučios kostiumu ir kieta šiaudine skrybėle, apjuosta žalia juosta, stabtelėjo prie Poplavskio.

— Malonėkite pasakyt, pilieti, — liūdnu balsu pasiteiravo žmogelis, — kur čia butas numeris penkiasdešimt?

— Aukščiau! — trumpai atšovė Poplavskis.

– Širdingiausiai dėkoju, pilieti, — tuo pačiu liūdnu balsupasakė žmogelis ir leidosi kopti aukštyn, o Poplavskis pašoko ir nuskuodė žemyn.

Kyla klausimas, ar tik ne į miliciją skubėjo Maksimilianas Andrejevičius, ar tik neketino jis apskųsti plėšikų, kurie vidur šviesios dienos panaudojo prieš jį baisų smurtą?

Ne, nieku gyvu, dėl to galima garantuoti. Nueiti į miliciją ir pareikšti, kad štai, girdi, akiniuotas katinas ką tik skaitė mano pasą, o paskui žmogus su triko ir peiliu… ne, piliečiai, Maksimilianas Andrejevičius tikrai buvo protingas žmogus!

Jis spėjo nusileisti apačion ir šalia laukujų durų pastebėjo kažkokio sandėliuko duris.

Šitų durų stiklas buvo išdaužtas. Poplavskis įsikišo pasą į kišenę, apsižvalgė, tikėdamasis pamatyti nukritusius savo daiktus. Bet jų nebuvo nė ženklo. Poplavskis net pats nusistebėjo, kad jam dėl to nei šilta, nei šalta. Jam kilo kita įdomi ir gundanti mintis — pasižiūrėti, kaip seksis žmogeliui tame prakeiktame bute. Aišku kaip dieną: jeigu jis klausė, kur tasai butas, vadinasi, ėjo ten pirmą sykį. Taigi jis beregint paklius stačiai į nagus šutvei, įsitaisiusiai bute Nr. 50. Nuojauta sakė Poplavskiui, kad žmogelis labai greitai išeis iš to buto. Į jokias sūnėno laidotuves Maksimilianas Andrejevičius, suprantama, eiti nebesirengė, o iki Kijevo traukinio buvo pakankamai laiko. Ekonomistas apsižvalgė ir smuko į sandėliuką.