Į didžiulį persirengimo kambarį iš koridoriaus, kuriame jau čirškė signaliniai skambučiai, visokiom dingstim kaišiojo galvas smalsuoliai. Buvo matyti iliuzionistai ryškiais chalatais, su čalmom ant galvų, čiuožėjas balta megzta striuke, baltas nuo pudros skaitovas ir grimuotojas.

Visus stulbino atvykusios įžymybės nepaprastai ilgas neregėto kirpimo frakas ir tai, kad jo akis dengė juoda kaukė. Tačiau didžiausią nuostabą kėlė du juodojo mago palydovai:

languotas ilgšis su perskilusia pensnė ir juodas riebus katinas, kuris, įžengęs į persirengimo kambarį ant užpakalinių kojų, kuo ramiausiai išsidrėbė ant sofos, šnairuodamas į atidengtus grimavimosi lampionus.

Rimskis pasistengė nutaisyt i šypseną, nuo to jo veidas dar labiau surūgo ir pasidarė piktas. Finansų direktorius linktelėjo magui, tyliai sėdinčiam šalia katino ant sofos.

Rankų vienas kitam jiedu nepadavė. Užtat languotasis plevėsa pats prisistatė Rimskiui, pasivadinęs „ponulio padėjėju“. Ši aplinkybė nustebino finansų direktorių, nemaloniai nustebino: sutartyje padėjėjas visai nebuvo minimas.

Gana nenatūraliai ir sausai Grigorijus Danilovičius pasiteiravo nežinia iš kur atsidanginusį languotąjį, kur artisto aparatūra.

— Deimantėli skaisčiausias, brangusis pone direktoriau, — blerbiančiu balsu atsakė mago padėjėjas, — mūsų aparatūra visada su mumis. Štai jinai! Ein, cvei, drei! — ir spragtelėjęs palei Rimskio ausį gumbuotais pirštais, staiga ištraukė katinui iš užausio auksinį Rimskio laikrodį, kuris ką tik gulėjo finansų direktoriaus liemenės kišenaitėje po užsegtu švarku su įverta kilputėn grandinėle.

Rimskis nejučia susigriebė už pilvo, žiūrovai aiktelėjo, o pro durų tarpą žvilgčiojęs grimuotojas patenkintas krenkštelėjo.

— Jūsų laikrodėlis? Prašom atsiimti, — familiariai šyptelėjęs tarė languotasis ir atkišo sutrikusiam Rimskiui nešvarų delną su jo nuosavybe.

— Su tokiu į vieną tramvajų geriau nelipti, — linksmai šnibžtelėjo skaitovas grimuotojui.

Bet katinas iškrėtė pokštą, dar įspūdingesnį nei numeris su svet imu laikrodžiu. Ūmai pašokęs nuo sofos, jis ant užpakalinių kojų nuėjo prie grimavimosi staliuko, priekine letena ištraukė kamštį iš grafino, prisipylė stiklinę vandens, atsigėrė, vėl užkimšo grafiną ir ant stalelio numestu skudurėliu nusišluostė ūsus.

Dabar niekas net neaiktelėjo, visi tik išsižiojo, o grimuotojas susižavėjęs pralemeno:

— Klasiška!

Tuo metu trečią sykį neramiai sučerškė skambučiai, ir visi, susijaudinę, nujausdami išvysią įdomų numerį, ėmė virsti lauk iš persirengimo kambario.

Po minutės žiūrovų salėje užgeso lempos, tvykstelėjo rampa, raudona spalva apšviesdama uždangos apačią, ir, praskleidęs audeklą, šviesiame plyšyje priešais publiką pasirodė apkūnus ir linksmas kaip kūdikėlis žmogus skustu veidu, suglamžytu fraku ir ne itin švariais marškiniais. Tai buvo Maskvoje visiems puikiai pažįstamas konferansjė Žoržas Bengalskis. — Na, piliečiai, — kūdikiškai šypsodamasis prašneko Bengalskis, — dabar jūs išvysite… — čia Bengalskis pertraukė pats save ir prašneko kitu tonu: — Matau, kad į trečiąją dalį prisirinko dar daugiau žiūrovų. Šiandien pas mus pusė miesto! Prieš keletą dienų netikėtai susitinku gatvėje bičiulį ir sakau jam: „Kodėl neužsuki pas mus? Vakar pas mus buvo pusė miesto“. O jis man ir sako: „O aš gyvenu kitoj pusėj!“ — Bengalskis padarė pauzę, laukdamas juoko protrūkio, tačiau niekas nenusijuokė, ir jis varė toliau: — Taigi jūs išvysite juodosios magijos seansą, kurį pademonstruos įžymus artistas iš užsienio mosjė Volandas! Na, mes visi puikiai suprantame, — Bengalskis nutaisė gudrią šypsenėlę, — kad jokios magijos pasaulyje nėra ir kad tai tik prietarai, o maestro Volandas paprasčiausiai yra puikiai įsisavinęs iliuzionistų techniką, ir jūs tuo įsitikinsite pamatę pačią įdomiausią dalį, tai yra šios technikos demaskavimą, o kadangi mes visi kaip vienas balsuojame ir už techniką, ir už jos demaskavimą, tai pakviesime scenon poną Volandą!

Šitaip pasvaičiojęs, Bengalskis suglaudė abiejų rankų delnus ir, pakėlęs juos virš galvos, ėmė moti link šviesaus plyšio, ir uždanga tyliai šlamėdama atsiskleidė iki galo.

Mago pasirodymas drauge su ilgšiu padėjėju ir katinu, išėjusiu į sceną ant užpakalinių kojų, labai patiko publikai.

— Krėslą, — negarsiai paliepė Volandas, ir akimoju nežinia kaip ir iš kur scenoje atsirado krėslas, į kurį magas atsisėdo.

— Sakyk, mielasis Fagotai, — kreipėsi Volandas į savo languotąjį juokdarį, turėjusį, be „Korovjovo“, matyt, dar ir kitą vardą, — kaip manai, juk Maskvos gyventojai gerokai pasikeitę?

Magas nužvelgė nuščiuvusią publiką, apstulbintą krėslo atsiradimu iš niekur.

— Tikrai taip, mesire, — negarsiai atsakė Fagotas—Korovjovas.

— Teisybę sakai. Miestiečiai smarkiai pasikeitė iš išorės, beje, kaip ir pats miestas. Apie drabužius nėra ko ir kalbėti, bet štai pasirodė tie… kaip jie… — tramvajai, automobiliai…

— Autobusai, — pagarbiai pasufleravo Fagotas.

Publika įdėmiai klausėsi jų pokalbio, manydama, kad tai yra magijos stebuklų preliudija. Užkulisiuose grūdosi artistai ir scenos darbininkai, tarp jų veidų buvo matyti sunerimęs ir pablyškęs Rimskio veidas.

Scenos pakraštyje stypsančio Bengalskio fizionomijoje pasirodė suglumimas. Jis kilstelėjo antakį ir, pasinaudodamas pauze, prašneko:

— Artistas iš užsienio reiškia savo susižavėjimą Maskva, išaugusia techniniu požiūriu, taip pat ir maskviečiais, — čia Bengalskis porą kartų šyptelėjo, iš pradžių parteriui, o paskui balkonui.

Volandas, Fagotas ir katinas pasuko galvas konferansjė pusėn.

— Argi aš reiškiau susižavėjimą? — paklausė magas Fagotą.

— Ne, mesire, jokio susižavėjimo jūs nereiškėte, — atsakė tasai.

— Tai ką šis žmogus šneka?

— Jis paprasčiausiai meluoja! — skardžiu balsu, girdint visam teatrui, paaiškino languotasis padėjėjas ir, kreipdamasis į Bengalskį, pridūrė: — Sveikinu jus sumelavus, pilieti.

Iš balkono pliūptelėjo juokas, o Bengalskis krūptelėjo ir išsprogino akis.

— Bet mane, žinoma, domina ne tiek autobusai, telefonai ir kitokia…

— Aparatūra! — pasufleravo languotasis.

— Visai teisingai, dėkoju, — dusliu balsu lėtai kalbėjo magas, — o daug kartų svarbesnis klausimas: ar pasikeitė šitų miestiečių vidus? — Taip, tai visų svarbiausias klausimas, pone.

Užkulisiuose susispietę žmonės ėmė žvalgytis ir gūžčioti pečiais. Bengalskis stovėjo išraudęs, o Rimskis perbalęs. Bet čia, tarytum pajutęs bręstantį sąmyšį, magas tarė:

— Brangusis Fagotai, mudu užsiplepėjome, o publika pradeda nuobodžiauti. Parodyk pradžiai jiems kokį paprastą pokštelį.

— Salė su palengvėjimu sušlamėjo. Fagotas ir katinas nuėjo rampos pakraščiu į priešingas puses. Fagotas spragtelėjo pirštais, padaužiškai subliuvo:

— Trys, keturi! — sugavo ore kaladę kortų, supašė ją ir ilga juosta švystelėjo katinui.

Katinas sugriebė tą juostą ir metė atgal. At lasinė gyvatė čirkštelėjo, Fagotas lyg paukštytis išsižiojo ir visą ją, kortą paskui kortą, prarijo.

Tada katinas nusilenkė, brūkštelėjo kairiąja užpakaline letena į grindis ir sukėlė neapsakomus plojimus.

– Šaunu, šaunu! — susižavėję klykė užkulisiai.

O Fagotas dūrė pirštu į parterį ir paskelbė:

— Ta kaladė, gerbiamieji piliečiai, dabartės yra septintoje eilėje pas pilietį Parčevskį, kaip tik tarp trirublės ir šaukimo į teismą dėl alimentų pilietei Zelkovai.

Žmonės parteryje sujudo, ėmė stotis, ir galiausiai kažkoks pilietis, kurio pavardė tikrai buvo Parčevskis, apstulbęs ir paraudęs kaip vėžys, išpešė iš piniginės kaladę ir ėmė mosuoti kortomis, nežinodamas, ką su jomis daryti.

— Pasilikit kaip atminimą! — sušuko Fagotas. — Ne veltui vakar per vakarienę sakėte, kad jūsų gyvenimas Maskvoje būtų nepakeliamas, jeigu ne pokeris.

— Senas triukas, — tarė kažkas balkone, — tasai parteryje iš tos pačios kompanijos.

— Jūs taip manote? — suklykė Fagotas ir prisimerkęs pažvelgė į balkoną. — Tada ir jūs su mumis iš vienos gaujos, nes kaladė jūsų kišenėje!