Balkone kilo bruzdesys, ir pasigirdo džiaugsmingas balsas:

— Tikrai! Jo kišenėje! Štai, štai… Stop! Bet čia červoncai!

Parteryje sėdintys žiūrovai atsigręžė atgal. Balkone kažkoks sutrikęs pilietis rado savo kišenėje perjuostą, lyg tiesiai iš banko, pluoštelį su užrašu: „Vienas tūkstantis rublių“.

Kaimynai užgulė jį, o jis apstulbęs krapštė nagu juostelę, bandydamas susivokti, ar červoncai tikri, ar kažkokie užburti.

— Dievaži, tikrų tikriausi! Červoncai! — džiaugsmingai šūkavo žmonės balkone.

— Ir su manim suloškit tokiomis kortomis, — linksmai paprašė kažkoks storulis parterio viduryje.

— Avėk plezir! — atsiliepė Fagotas. — Bet kodėl tiktai su tamsta? Visi mielai dalyvaus žaidime! — ir sukomandavo: — Prašom žiūrėti aukštyn!.. Vienas! — jo rankoje atsirado pistoletas, jis sušuko: — Du! — pistoletas nukrypo aukštyn. Jis su šuko: — Trys! — žybtelėjo liepsna, driokstelėjo šūvis, ir tuoj pat iš po kupolo, sklandydami tarp trapecijų, į salę ėmė kristi balti popierėliai.

Jie sukosi ore, pleveno į šalis, pluoštais leidosi į balkoną, orkestrą ir sceną. Po kelių sekundžių vis gausėjantis pinigų lietus pasiekė kėdes, ir žiūrovai ėmė gaudyti popierėlius.

Į viršų kilo šimtai rankų, žiūrovai žvelgė pro popierėlius į apšviestą sceną ir matė tikrų tikriausius ryškiai regimus vandens ženklus. Jokių dvejonių nekėlė ir kvapas: tai buvo didžiai malonus, su niekuo nepalyginamas ką tik išspausdintų pinigų kvapas. Iš pradžių linksmybė, o paskui apstulbimas apėmė visą teatrą. Visur aidėjo žodis „červoncai“, buvo girdėti krykštaujant „ak, ak!“ ir linksmai kikenant. Daugelis, sustoję ant kėdžių, gaudė vinklius, įnoringus popierėlius. Milicininkų veidai pamažėle pradėjo tįsti, o artistai be ceremonijų ėmė landžioti iš užkulisių.

Pirmojo aukšto ložėje pasigirdo balsas: „Ko griebi! Čia mano! Virš manęs leidosi!“ ir kitas balsas: „O tu nesistumdyk, nes aš tave kad stumtelsiu!“ Ir staiga nuaidėjo antausis.

Kaipmat ložėje pasirodė milicininko šalmas, kažkas buvo išvestas iš ložės.

Apskritai sujudimas didėjo, ir nežinia į ką visai tai būtų pavirtę, jeigu Fagotas nebūtų staiga pūstelėjęs aukštyn ir sustabdęs pinigų lietaus.

Du jaunuoliai, linksmai ir reikšmingai susižvalgę, pakilo iš vietų ir tiesutėliai patraukė į bufetą. Teatras gaudė, visų žiūrovų akys blizgėjo iš susijaudinimo. Taip, taip, nežinia į ką visa tai būtų pavirtę, jeigu Bengalskis nebūtų sukaupęs paskutinių jėgų ir sukrutėjęs.

Stengdamasis kaip nors valdytis jis iš įpratimo patrynė rankas ir skambiu balsu šitaip prašneko:

— Taigi, piliečiai, mes su jumis matėme vadinamą masinės hipnozės atvejį. Grynai mokslinis eksperimentas, puikiai įrodantis, kad jokių stebuklų ir jokios magijos nėra. Tad paprašysime maestro Volandą demaskuoti šį eksperimentą. Tuojau jūs, piliečiai, išvysite, kaip šitie tariami pinigai dings lygiai taip pat ūmai, kaip ir atsirado.

Jis ėmė ploti, tačiau plojo vienut vienas, jo veide tuo metu žaidė pasitikėjimo kupina šypsena, tačiau akyse to pasitikėjimo nesimatė, jos veikiau maldaute maldavo.

Publikai Bengalskio kalba nepatiko. Stojo visiška tyla, kurią sutrikdė languotasis Fagotas.

— O čia vėlei vadinamojo melo atvejis, — pareiškė jis skardžiu ožio tenoriuku, — pinigėliai, piliečiai, tikri!

— Bravo! — kažkur aukštai krioktelėjo bosas.

— Beje, šitas tipas, — Fagotas parodė į Bengalskį, — man įgriso. Visą laiką kaišioja savo dvylekį kur nereikia, trukdo melagingom šnekom seansą! Ką čia jam padarius?

— Galvą nusukti! — tarė kažkas rūsčiai balkone.

— Ką jūs pasakėte? A? — Fagotas beregint pasigavo tą kvailą pasiūlymą. — Galvą nusukti? Idėja! Begemotai! — suriko jis katinui. — Pirmyn! Ein, cvei, drei!!

Ir įvyko neregėtas dalykas. Juodi katino plaukai pasišiaušė, jis klaikiai sukniaukė.

Paskui susirietė į kamuoliuką ir kaip pantera šoko Bengalskiui tiesiai ant krūtinės, o nuo krūtinės — ant galvos. Urgzdamas katinas putniomis letenomis įsikibo į retoką konferansjė ševeliūrą ir šiurpiai sustaugęs dviem trūktelėjimais nurovė galvą nuo storo sprando.

Pustrečio tūkstančio žiūrovų suriko kaip vienas. Kraujas iš nutrauktų arterijų fontanu ūžtelėjo aukštyn ir apliejo antkrūtį ir fraką. Begalvis kūnas kažkaip nerangiai sutabalavo kojomis ir atsisėdo ant grindų. Salėje pasigirdo isteriški moterų klyksmai. Katinas padavė galvą Fagotui, tas iškėlė ją už plaukų ir parodė publikai, o galva širdį veriančiu balsu suriko ant viso teatro:

— Daktarą!

— Ar tu dar tauzysi visokius niekus? — rūsčiai paklausė Fagotas raudančią galvą.

— Daugiau taip nedarysiu! — sugargė galva.

— Dėl Dievo meilės, nekankinkite jo! — staiga pro triukšmą ir gaudesį pasigirdo moteriškas balsas iš ložės, ir magas atsisuko to balso pusėn.

— Tai kaip, piliečiai, gal dovanot jam, ar ką jau? — paklausė Fagotas, kreipdamasis į salę. — Dovanoti! Dovanoti! — pasigirdo iš pradžių paskiri ir daugiausiai moteriški balsai, o paskui jie susiliejo į vieną chorą su vyriškais.

— Ką įsakysite, mesire? — paklausė Fagotas kaukėtąjį magą.

— Ką gi, — susimąstęs prašneko tasai, — žmonės kaip žmonės. Mėgsta pinigus, tačiau taip visada buvo… Žmonija mėgsta pinigus, nesvarbu iš ko jie padaryti — iš odos, iš popieriaus, iš aukso ar bronzos. Na, lengvabūdžiai… ką darysi… ir gailestingumas retsykiais pasibeldžia į jų širdis… paprasti žmonės… Po teisybei, panašūs į ankstesnius…

tik butų problema juos pagadino… — ir garsiai įsakė: — Uždėkite galvą.

Katinas, kruopščiai prisitaikęs, užvožė galvą ant sprando, ir ji išsyk atsidūrė savo vietoje, tarytum nė nebūtų buvusi iš ten pajudinta. O svarbiausia, ant sprando neliko nė menkiausio rando. Katinas brūkštelėjo letenomis per Bengalskio fraką ir plastroną, ir dingo kraujo pėdsakai. Fagotas pastatė sudribusį Bengalskį ant kojų, įgrūdo į frako kišenę pakelį červoncų ir išstūmė jį iš scenos, palydėdamas žodžiais:

— Dinkit iš čia! Be jūsų bus linksmiau!

Pastėrusiu žvilgsniu dairydamasis į šalis ir šlitinėdamas, konferansjė nusliūkino tik ligi ugniagesių posto, ir ten jam pasidarė bloga. Jis gailiai suspigo.

— Mano galva, mano galva!

Kartu su kitais prie jo puolė Rimskis. Konferansjė verkė, rankomis kažką gaudė ore, murmėjo:

— Atiduokit man galvą! Atiduokit galvą! Pasiimkit butą, pasiimkit paveikslus, tik atiduokit galvą!

Kurjeris nubėgo ieškoti gydytojo. Buvo bandyta Bengalskį paguldyti persirengimo kambaryje ant sofos, tačiau jisai nesidavė, ėmė blaškytis. Teko iškviesti greitąją. Kai nelaimingasis konferansjė buvo išvežtas, Rimskis nudūmė atgal į sceną ir išvydo, kad ten vyksta nauji stebuklai. Beje, gal tuo metu, o gal truputėlį anksčiau magas su savo nudryžusiu krėslu pradingo nuo scenos, ir, reikia pasakyti, kad publika to visai nepastebėjo, nes buvo suviliota nepaprastų dalykų, kuriuos scenoje demonstravo Fagotas.

O Fagotas, išvijęs nukentėjus} konferansjė, paskelbė:

— Dabartės, kai išgujome tą niektauzą, atidarysime parduotuvę damoms!

Ir beregint scenos grindis nuklojo persiški kilimai, atsirado didžiuliai veidrodžiai, iš šonų apšviesti žalsvais vamzdeliais, o tarp veidrodžių — vitrinos, kuriose smagiai nustebinti žiūrovai išvydo įvairiausių spalvų ir fasonų paryžietiškas sukneles. Vienose vitrinose buvo drabužiai, o kitose kūpsojo šimtai moteriškų skrybėlaičių, su plunksnomis ir be plunksnų, su sagėmis ir be sagių, šimtai batelių — juodų, baltų, geltonų, odinių, atlasinių, zomšinių, su dirželiais, su blizgučiais. Tarp batelių gulėjo fut liarai kvepalų, kalnai rankinukų iš antilopės odos, iš zomšos, iš šilko, o tarp jų — didžiausios krūvos pailgų auksinių dėžučių, kuriose paprastai laikomi lūpų dažai.

Velniai žino iš kur išdygusi rudaplaukė mergina juoda vakarine suknele, visai daili mergina, jei ne kaklą bjaurojantis keistas randas, išniro tarp vitrinų ir šeimininkiškai nusišypsojo.

Fagotas su saldžia šypsenėle pranešė, kad firma absoliučiai nemokamai keičia senus moteriškus drabužius ir avalynę į paryžietiškas sukneles ir batelius. Tą patį pasakė ir apie rankinukus, kvepalus bei visa kita.