Šilka ir Nerčinskas…

— Kvailys! — spėjo riktelėti mergužėlė, bet nepaaiškino,kam tas žodis skirtas, tik per prievartą išraitė visą ruliadą ir pati uždainavo apie Šilką ir Nerčinską.

— Tvardykitės! Liaukitės dainavęs! — kreipėsi daktaras į sekretorių.

Iš visko buvo matyti, kad sekretorius ir pats kažin ką duotų, kad galėtų liautis, bet kaip tik to jis nepajėgė padaryti ir drauge su visu choru paskelbė apgulusiems tvorą praeiviams, kad tankmėj neprarijo jo piktas žvėris ir greitoji kulka nepavijo!

Vos tik kupletas baigėsi, mergužėlė pirmoji gavo valerijono lašų, o paskui gydytojas puolė įkandin sekretoriaus — girdyti ir kitų.

— Atleiskite, piliete, — staiga kreipėsi Vasilijus Stepanovičius į mergužėlę, — ar juodas katinas pas jus nebuvo apsilankęs?

— Koks katinas? — suriko įtūžusi mergužėlė. — Asilas mūsų filiale sėdi, asilas! — ir, pridūrusi: — Tegul girdi! Aš viskąpapasakosiu, — iš tiesų papasakojo, kas atsitiko.

Paaiškėjo, kad miesto filialo vedėjas, „galutinai sužlugdęs palengvintas pramogas“ (pasak mergužėlės), sirgo manija organizuoti visokiausius būrelius.

— Viršininkams akis dūmė! — šaukė mergužėlė.

Per vienerius metus vedėjas spėjo suorganizuoti Lermontovo kūrybos gerbėjų, šachmatų—šaškių, pingpongo ir jojimo būrelius. Vasarop grasino suorganizuosiąs irklavimo gėluose vandenyse ir alpinizmo būrelius.

Ir štai šiandien per pietų pertrauką įeina valgyklon jisai, vedėjas…

— Ir vedasi už parankės kažkokį pašlemėką, — pasakojo mergužėlė, — nežinia iš kur atsiradusį, languotomis kelnikėmis,perskilusia pensnė ir… snukis siaubingas! Pasak mergužėlės, vedėjas tuoj pat pristatė jį filialo valgykloje pietaujantiems žmonėms kaip žymų choro būrelių organizatorių.

Būsimųjų alpinistų veidai apsiniaukė, tačiau vedėjas beregint paragino visus neprarasti žvalumo, o specialistas pajuokavo, pašmaikštavo ir prisiekė, kad dainavimas atimąs labai nedaug laiko, o naudos iš to dainavimo — devynios galybės.

Na, žinoma, kaip papasakojo mergužėlė, pirmieji nuo kėdžių pašoko Fanovas su Kosarčiuku, didžiausi pataikūnai filiale, ir pareiškė užsirašą į būrelį. Kiti darbuotojai suprato, kad išsisukti nuo dainavimo nepavyks, tad irgi pradėjo rašyt is į tą būrelį. Buvo nuspręsta dainuoti per pietų pertrauką, nes visą kitą laiką užėmė Lermontovas ir šaškės.

Norėdamas parodyti pavyzdį, vedėjas pasiskelbė dainuojąs tenoru, o toliau viskas vyko kaip slogiame sapne. Languotasis chormeisteris subliuvo:

— Do—mi—sol—do! — ištempė iš už spintų pačius droviuosius, kur šie mėgino gelbėtis nuo dainavimo, Kosarčiukui pasakė, kad jo klausa absoliuti, ėmė mykti, rodyti dantis, prašė pagerbti seną regentą dainorių, tvatino kamertonu sau per nagus, maldaudamas užplėšti „Šniokščia Baikalas“.

Užplėšė. Ir šauniai užplėšė. Languotasis tikrai išmanė savo darbą. Sudainavo pirmą kupletą. Čia regentas atsiprašė, tarė: „Tuoj grįšiu!“ — ir… dingo. Visi galvojo, kad jis tikrai tuojau sugrįš. Bet praėjo minutė, praėjo dešimt minučių, o jo nėra. Apsidžiaugė filialo darbuotojai — pabėgo.

Ir staiga kažkaip savaime jie uždainavo antrąjį posmą, pirmu balsu traukė Kosarčiukas, kuris, galimas daiktas, ir neturėjo absoliučios klausos, bet dainavo maloniu aukštu tenoru.

Padainavo. Regento nėra! Išsiskirstė į savo vietas, bet nespėjo susėst i prie stalų, kai prieš savo valią vėl uždainavo. Norėtųsi liautis — kur tau. Tris minutes patyli ir vėl plėšia.

Patyli — plėšia! Tada jau suprato — bėda. Vedėjas iš gėdos užsirakino kabinete.

Mergužėlės pasakojimas nutrūko. Valerijonai nėmaž nepadėjo.

Po ketvirčio valandos Vagankovo skersgatvyje prie tvoros sustojo trys sunkvežimiai, į juos buvo sulaipinti visi filialo tarnautojai su vedėju priešakyje.

Vos pirmasis sunkvežimis, sulingavęs tarpuvartėje, išsuko į skersgatvį, kėbule stovintys ir vieni kitiems į pečius įsikibę tarnautojai prasižiojo, ir visame skersgatvyje nuaidėjo populiari daina. Jai pritarė antrasis sunkvežimis, o paskui ir trečiasis. Taip ir išvažiavo.

Pro šalį savo reikalais skubantys praeiviai tik prabėgomis žvilgteldavo į sunkvežimius, nėmaž nesistebėdami ir manydami, kad tai ekskursija vyksta į užmiestį. Jie iš tikrųjų važiavo į užmiestį, bet ne į ekskursiją, o į profesoriaus Stravinskio kliniką.

Po pusvalandžio visai galvą pametęs buhalteris nusigavo į finansų sektorių, tikėdamasis pagaliau atsikratyti valdiškais pinigais. Patirties pamokytas, jis pirma atsargiai apsidairė po pailgą salę, kur už matinių stiklų su auksiniais užrašais sėdėjo tarnautojai. Jokių nerimo ar netvarkos ženklų buhalteris šičia nepastebėjo. Buvo tylu, kaip ir dera padorioje įstaigoje.

Vasilijus Stepanovičius kyštelėjo galvą pro langelį, virš kurio buvo parašyta: „Pinigų priėmimas“, pasisveikino su kažkokiu nepažįstamu tarnautoju ir mandagiai paprašė įplaukų orderiuko.

— O kam? — paklausė tarnautojas langelyje.Buhalteris nustebo.

— Noriu atiduoti pinigus. Aš iš Varjetė.

— Minutėlę, — atsakė tarnautojas ir akimoju užtraukė tinklelį ant skylės stikle.

„Keista!“ — pagalvojo buhalteris. Jo nuostaba buvo visai natūrali. Pirmą kartą gyvenime jis atsidūrė tokioje situacijoje. Visi žino, kaip sunku pinigus gauti: tam visuomet gali atsirasti kliūčių. Bet per trisdešimt Vasilijaus Stepanovičiaus buhalteriavimo metų nebuvo atvejo, kad kas nors, nesvarbu, ar juridinis, ar privatus asmuo, nenorėtų pinigų priimti.

Pagaliau tinklelis dingo, ir buhalteris vėl pasilenkė prie langelio.

— O daug pinigų? — paklausė tarnautojas.

— Dvidešimt vienas tūkstantis septyni šimtai vienuolikarublių.

— Oho! — kažkodėl su ironija tarė tarnautojas ir padavė buhalteriui žalią lapelį.

Atmintinai žinodamas visas grafas, buhalteris akies mirksniu užpildė lapelį ir ėmė rišti virvutę nuo paketo. Išpakavus savo turtą, akyse jam sumirguliavo, jis kažką skausmingai sumykė.

Prieš akis suribėjo užsienietiški pinigai. Pluoštai Kanados dolerių, angliškų svarų, olandiškų guldenų, latviškų latų, estiškų kronų…

– Štai jis, vienas iš tų Varjetė pokštininkų… — pasigirdo rūstus balsas už pastėrusio buhalterio nugaros. Ir Vasilijus Stepanovičius tuoj pat buvo suimtas.

Tuo metu, kai uolusis buhalteris švilpė taksomotoru ten, kur išvydo popierius pasirašinėjantį kostiumą, iš Maskvon atvykusio Kijevo traukinio minkšto plackartinio vagono Nr. 9 kartu su kitais išlipo padorus keleivis, nešinas nedideliu fibros lagaminėliu.

Tasai keleivis buvo ne kas kitas kaip velionio Berliozo dėdė Maksimilianas Andrejevičius Poplavskis, ekonomistas planuotojas, gyvenantis Kijeve, buvusioje Instituto gatvėje. Maksimiliano Andrejevičiaus atvykimo priežastis buvo užvakar vėlai vakare gauta tokia telegrama:

„Mane ką tik suvažinėjo tramvajus Patriarchuose. Laidotuvės penktadienį trečią valandą. Atvažiuok. Berliozas.“ Maksimilianas Andrejevičius pagrįstai buvo laikomas vienu iš protingiausių žmonių Kijeve. Bet ir patį protingiausią žmogų tokia telegrama gali išmušti iš vėžių. Jeigu žmogus telegrafuoja, kad jį suvažinėjo tramvajus, tai aišku, kad suvažinėjo ne mirtinai.

Bet kodėl tada čia kalbama apie laidotuves? O gal jis labai silpnas ir nujaučia, kad mirs?

Galimas daiktas, tačiau labai jau keistas toksai tikslumas, — kaip jis gali žinoti, kad bus laidojamas penktadienį trečią valandą? Nuostabi telegrama!

Bet protingi žmonės todėl ir protingi, kad geba išnarplioti painiausius reikalus. Viskas labai paprasta. Įvyko klaida, ir tekstas atėjo iškraipytas. Žodis „mane“, be abejonės, pateko čia iš kitos telegramos, vietoj žodžio „Berliozą“, kuris, dabar jau kitu linksniu, atsidūrė telegramos gale. Šitaip perstūmus žodžius, telegramos turinys tampa aiškus, nors, žinoma, tragiškas.

Kai šiek tiek aprimo sielvartas, sukrėtęs Maksimiliano Andrejevičiaus žmoną, pastarasis nedelsdamas suskato ruoštis į Maskvą. Reikia atskleist i vieną Maksimiliano Andrejevičiaus paslaptį. Suprantama, jam buvo gaila žmonos sūnėno, žuvusio pačiame jėgų žydėjime. Bet, būdamas veiklus žmogus, jis, aišku, suprato, kad dalyvauti laidotuvėse jam anaiptol nebūtina. Ir vis dėlto Maksimilianas Andrejevičius skubėjo į Maskvą. Kodėl gi? Priežastis viena — butas. Butas Maskvoje! Rimtas dalykas. Nežinia kodėl, tačiau Kijevas Maksimilianui Andrejevičiui nepatiko, ir mintis apie Maskvą pastaruoju metu jam taip kvaršino galvą, jog jis net naktį užmigt negalėdavo.