sėdi… kostiumas… Eėė! — pražiojusi bet kokius bruožus praradusią burną, staugte sustaugė Ana Ričardovna.

Užspringusi nuo verksmo, ji atsikvėpė, tačiau ėmė paistyti kažkokias nebesuprantamas nesąmones.

— Ir vis rašo, rašo, rašo! Iš proto gali išeiti! Telefonu kalba!Kostiumas! Visi išsilakstė kaip kiškiai!

Buhalteris stovėjo ir tirtėjo. Bet likimas jo pasigailėjo. Į sekretorės kambarį ramiu tvirtu žingsniu įžengė dviejų asmenų atstovaujama milicija. Išvydusi ją, gražuolė pravirko dar smarkiau, rodydama ranka į kabineto duris.

— Liaukitės verkti, piliete, — ramiai tarė pirmasis, o buhalteris, pajutęs, kad jis čia visai nereikalingas, spruko pro duris ir po minutės jau buvo lauke. Jo galvoje švilpavo kažkoks skersvėjis, gaudė lyg kamine, ir pro tą gaudesį pasigirsdavo kapeldinerių pasakojimų nuotrupos apie vakarykštį katiną, kuris dalyvavo seanse. „Ehėhė! Ar tik ne mūsiškis katinėlis?“ Nieko nepešęs Komisijoje, sąžiningasis Vasilijus Stepanovičius nutarė užsukti į jos filialą, kuris buvo įsikūręs Vagankovo skersgatvyje. O kad truputį apsiramintų, nuėjo tą kelią pėsčias.

Vaidybinių renginių miesto filialas buvo įsikūręs nuo senatvės apsilaupiusiame name, kuris stovėjo kiemo gilumoje ir garsėjo porfyro kolonomis vestibiulyje.

Bet ne kolonos tą dieną stulbino filialo lankytojus, o tai, kas dėjosi tarp jų.

Keletas lankytojų stovėjo nustėrę ir žvelgė į verkiančią panelę, sėdinčią prie staliuko, ant kurio buvo išdėliota speciali teatrinė literatūra, pardavinėjama panelės. Dabar panelė niekam nesiūlė tos literatūros ir į užuojautos kupinus klausimus tik numodavo ranka, o tuo metu viršuje ir apačioje, visose pusėse, visuose filialo skyriuose čirškė telefonai — mažų mažiausia kokios dvi dešimtys plyšaujančių aparatų.

Paverkusi panelė staiga krūptelėjo, isteriškai suklykė:

–Štai ir vėl! — ir netikėtai uždainavo drebančiu sopranu:

Šniokščia Baikalas lyg jūra šauni…

Ant laiptų pasirodęs kurjeris pagrūmojo kažkam kumščiu ir kartu su panele uždainavo dusliu tyliu baritonu:

Kelia statinę vanduo tarsi laivą…

Prie kurjerio balso prisijungė tolimi balsai, choras darėsi vis galingesnis, ir galiausiai daina sugriaudėjo visose filialo kertėse. Artimiausiame kambaryje Nr. 6, kur buvo apskaitos ir kontrolės skyrius, ypač išsiskyrė kažkieno galinga kimi oktava. Chorui akompanavo vis smarkėjant is telefonų čirškesys.

Ei, barguzine, pajudink vilnis!.. — plyšojo kurjeris ant laiptų.

Mergužėlės veidu tekėjo ašaros, ji bandė sukąsti dant is, tačiau burna žiopčiojo savaime, ir ji dainavo oktava aukščiau už kurjerį:

Neški į krantą keleivį!

Tylinčius filialo lankytojus stebino tai, kad choristai, išsibarstę po visus pašalius, dainavo labai darniai, tarsi visas choras stovėtų, nenuleisdamas akių nuo nematomo dirigento.

Praeiviai Vagankovo skersgatvyje stabtelėdavo palei tvorą, stebėdamiesi linksmybe, viešpataujančia filiale.

Sulig pirmojo kupleto pabaiga daina staiga nutrūko — ir vėl tarsi dirigento lazdelei mostelėjus. Kurjeris patyliukais nusikeikė ir dingo.

Čia atsidarė paradinės durys ir pasirodė pilietis vasariniu paltu, iš po kurio kyšojo balto chalato skvernai, o su juo — milicininkas.

— Daktare, darykite ką nors, maldauju, — isteriškai suriko mergužėlė.

Ant laiptų išpuolė filialo sekretorius ir, matyt, degdamas iš gėdos ir drovumo, prašneko mikčiodamas:

— Matot, daktare, pas mus kažkokios masinės hipnozės atvejis… Taigi būtina… — jis nebaigė frazės, ėmė springti žodžiaisir staiga užplėšė tenoru:

Šilka ir Nerčinskas…

— Kvailys! — spėjo riktelėti mergužėlė, bet nepaaiškino,kam tas žodis skirtas, tik per prievartą išraitė visą ruliadą ir pati uždainavo apie Šilką ir Nerčinską.

— Tvardykitės! Liaukitės dainavęs! — kreipėsi daktaras į sekretorių.

Iš visko buvo matyti, kad sekretorius ir pats kažin ką duotų, kad galėtų liautis, bet kaip tik to jis nepajėgė padaryti ir drauge su visu choru paskelbė apgulusiems tvorą praeiviams, kad tankmėj neprarijo jo piktas žvėris ir greitoji kulka nepavijo!

Vos tik kupletas baigėsi, mergužėlė pirmoji gavo valerijono lašų, o paskui gydytojas puolė įkandin sekretoriaus — girdyti ir kitų.

— Atleiskite, piliete, — staiga kreipėsi Vasilijus Stepanovičius į mergužėlę, — ar juodas katinas pas jus nebuvo apsilankęs?

— Koks katinas? — suriko įtūžusi mergužėlė. — Asilas mūsų filiale sėdi, asilas! — ir, pridūrusi: — Tegul girdi! Aš viskąpapasakosiu, — iš tiesų papasakojo, kas atsitiko.

Paaiškėjo, kad miesto filialo vedėjas, „galutinai sužlugdęs palengvintas pramogas“ (pasak mergužėlės), sirgo manija organizuoti visokiausius būrelius.

— Viršininkams akis dūmė! — šaukė mergužėlė.

Per vienerius metus vedėjas spėjo suorganizuoti Lermontovo kūrybos gerbėjų, šachmatų—šaškių, pingpongo ir jojimo būrelius. Vasarop grasino suorganizuosiąs irklavimo gėluose vandenyse ir alpinizmo būrelius.

Ir štai šiandien per pietų pertrauką įeina valgyklon jisai, vedėjas…

— Ir vedasi už parankės kažkokį pašlemėką, — pasakojo mergužėlė, — nežinia iš kur atsiradusį, languotomis kelnikėmis,perskilusia pensnė ir… snukis siaubingas! Pasak mergužėlės, vedėjas tuoj pat pristatė jį filialo valgykloje pietaujantiems žmonėms kaip žymų choro būrelių organizatorių.

Būsimųjų alpinistų veidai apsiniaukė, tačiau vedėjas beregint paragino visus neprarasti žvalumo, o specialistas pajuokavo, pašmaikštavo ir prisiekė, kad dainavimas atimąs labai nedaug laiko, o naudos iš to dainavimo — devynios galybės.

Na, žinoma, kaip papasakojo mergužėlė, pirmieji nuo kėdžių pašoko Fanovas su Kosarčiuku, didžiausi pataikūnai filiale, ir pareiškė užsirašą į būrelį. Kiti darbuotojai suprato, kad išsisukti nuo dainavimo nepavyks, tad irgi pradėjo rašyt is į tą būrelį. Buvo nuspręsta dainuoti per pietų pertrauką, nes visą kitą laiką užėmė Lermontovas ir šaškės.

Norėdamas parodyti pavyzdį, vedėjas pasiskelbė dainuojąs tenoru, o toliau viskas vyko kaip slogiame sapne. Languotasis chormeisteris subliuvo:

— Do—mi—sol—do! — ištempė iš už spintų pačius droviuosius, kur šie mėgino gelbėtis nuo dainavimo, Kosarčiukui pasakė, kad jo klausa absoliuti, ėmė mykti, rodyti dantis, prašė pagerbti seną regentą dainorių, tvatino kamertonu sau per nagus, maldaudamas užplėšti „Šniokščia Baikalas“.

Užplėšė. Ir šauniai užplėšė. Languotasis tikrai išmanė savo darbą. Sudainavo pirmą kupletą. Čia regentas atsiprašė, tarė: „Tuoj grįšiu!“ — ir… dingo. Visi galvojo, kad jis tikrai tuojau sugrįš. Bet praėjo minutė, praėjo dešimt minučių, o jo nėra. Apsidžiaugė filialo darbuotojai — pabėgo.

Ir staiga kažkaip savaime jie uždainavo antrąjį posmą, pirmu balsu traukė Kosarčiukas, kuris, galimas daiktas, ir neturėjo absoliučios klausos, bet dainavo maloniu aukštu tenoru.

Padainavo. Regento nėra! Išsiskirstė į savo vietas, bet nespėjo susėst i prie stalų, kai prieš savo valią vėl uždainavo. Norėtųsi liautis — kur tau. Tris minutes patyli ir vėl plėšia.

Patyli — plėšia! Tada jau suprato — bėda. Vedėjas iš gėdos užsirakino kabinete.

Mergužėlės pasakojimas nutrūko. Valerijonai nėmaž nepadėjo.

Po ketvirčio valandos Vagankovo skersgatvyje prie tvoros sustojo trys sunkvežimiai, į juos buvo sulaipinti visi filialo tarnautojai su vedėju priešakyje.

Vos pirmasis sunkvežimis, sulingavęs tarpuvartėje, išsuko į skersgatvį, kėbule stovintys ir vieni kitiems į pečius įsikibę tarnautojai prasižiojo, ir visame skersgatvyje nuaidėjo populiari daina. Jai pritarė antrasis sunkvežimis, o paskui ir trečiasis. Taip ir išvažiavo.

Pro šalį savo reikalais skubantys praeiviai tik prabėgomis žvilgteldavo į sunkvežimius, nėmaž nesistebėdami ir manydami, kad tai ekskursija vyksta į užmiestį. Jie iš tikrųjų važiavo į užmiestį, bet ne į ekskursiją, o į profesoriaus Stravinskio kliniką.

Po pusvalandžio visai galvą pametęs buhalteris nusigavo į finansų sektorių, tikėdamasis pagaliau atsikratyti valdiškais pinigais. Patirties pamokytas, jis pirma atsargiai apsidairė po pailgą salę, kur už matinių stiklų su auksiniais užrašais sėdėjo tarnautojai. Jokių nerimo ar netvarkos ženklų buhalteris šičia nepastebėjo. Buvo tylu, kaip ir dera padorioje įstaigoje.