Kurjeris Karpovas pranešė, kad tasai magas berods apsigyvenęs Lichodejevo bute.

Suprantama, bute tarnautojai bemat apsilankė. Jokio mago tenai nerado. Lichodejevo irgi nėra. Namų darbininkės Grunios nėra, o kur ji pradingus, niekas nežino. Valdybos pirmininko Nikanoro Ivanovičiaus nėra! Proležniovo nėra!

Kažkoks klaikus absurdas: dingo visa administracijos viršūnė, vakar įvyko keistas skandalingas seansas, o kas jo įkvėpėjas, kas kaltininkas — neaišku.

Tuo tarpu artėjo vidurdienis, kai turėjo būti atidaryta kasa. Bet apie tai, aišku, nebuvo nė kalbos! Ant Varjetė durų buvo iškabintas didžiulis kartono lapas su užrašu: „Šiandien spektaklis neįvyks“. Eilė sujudo, pirmiausiai subruzdo priekiniai, tačiau šiek tiek pašurmuliavę žmonės vis dėlto pradėjo skirstyt is, ir po valandos Sodų gatvėje iš eilės neliko nė kvapo. Tardymo grupė išvyko toliau dirbti savo darbo kitoje vietoje, tarnautojai buvo paleisti namo, teatre liko tiktai budėtojai, ir Varjetė durys buvo užrakintos.

Buhalteris Vasilijus Stepanovičius privalėjo skubiai atlikti du darbus. Pirma, nuvažiuoti į Vaidybinių renginių ir palengvinto pobūdžio pramogų komisiją ir referuoti apie vakarykščius įvykius, o antra, užsukti į finansų sektorių ir atiduoti vakarykštes pajamas — 21711 rublių.

Kruopštus ir pareigingas Vasilijus Stepanovičius susivyniojo pinigus į laikraštį, perrišo paketą virvele, įsikišo į portfelį ir, gerai žinodamas instrukcijas, patraukė, aišku, ne į autobusą ar tramvajų, o į taksomotorų stotelę.

Trijų mašinų šoferiai, vos išvydę artyn skubantį keleivį su išsipūtusiu portfeliu, nuvažiavo jam iš panosės tušti, kažkodėl dar ir piktai į jį šnairuodami.

Šitokio elgesio suglumintas, buhalteris ilgokai stypsojo lyg įbestas ir svarstė, ką visa tai galėtų reikšt i.

Po kokių trijų minučių atriedėjo tuščia mašina, ir šoferio veidas, vos išvydus keleivį, išsyk persikreipė.

— Laisva mašina? — kostelėjęs iš nustebimo, paklausė Vasilijus Stepanovičius.

— Parodykit pinigus, — piktai atšovė šoferis, nežiūrėdamas į keleivį.

Dar labiau suglumęs, buhalteris, spausdamas po pažasčia vertingąjį portfelį, išsitraukė iš piniginės červoncą ir parodė jį šoferiui.

— Nevešiu! — trumpai tarė šis.

Atleiskite… — pradėjo buhalteris, bet šoferis pertraukė jį:

— Trirublių turite?

Visiškai išmuštas iš vėžių buhalteris išsiėmė iš piniginės dvi trirubles ir parodė šoferiui.

— Sėskitės, — riktelėjo šis ir taip plojo per skait iklį, kad vos jo nesulaužė. — Važiuojam.

— Grąžos neturite? — nedrąsiai pasidomėjo buhalteris.

— Pilnos kišenės grąžos! — užbliovė šoferis, o veidrodėlyje žybtelėjo krauju pasruvusios jo akys. — Šiandien man trečias atvejis. O ir kitiems panašiai atsitiko. Kažkoks šunsnukis kiša man červoncą, o aš jam grąžą — keturis penkiasdešimt… Išlipo, bjaurybė! Po penkių minučių žiūriu: vietoj červonco popiergalis nuo narzano butelio! — čia šoferis paleido keletą necenzūrinių žodžių. — Kitas — Zubovo gatvėje. Červoncą. Duodu grąžos tris rublius. Nuėjo! Aš kyšt ranką į piniginę, o ten bitė — cvakt į pirštą! Ak tu!.. — šoferis vėl įterpė necenzūrinių žodžių. — O červonco nėra. Vakar šitam Varjetė teatre (necenzūriniai žodžiai) kažkoks nevidonas fokusininkas paleido netikrus červoncus (necenzūriniai žodžiai).

Buhalteris apmirė, susigūžė ir nutaisė tokią miną, tarytum apskritai pirmą sykį būtų išgirdęs žodį „Varjetė“, o pats pagalvojo: „Tokios tokelės!..“ Nuvažiavęs, kur jam reikia, sėkmingai užsimokėjęs, buhalteris įėjo į pastatą ir nuskubėjo koridorium ten, kur buvo vedėjo kabinetas, bet jau eidamas suprato, kad užsuko čia ne laiku. Vaidybinių renginių komisijos kanceliarijoje viešpatavo kažkoks sąmyšis. Pro šalį praskuodė kurjerė išsprogusiomis akimis ir nusmukusia ant pakaušio skarele.

— Nėra, nėra, nėra, mielieji mano! — šaukė ji nežinia kam. — Švarkas ir kelnės yra, o švarke nieko nėra!

Ji smuko į kažkurias duris, ir jai įkandin pasigirdo dūžtančių indų žvangesys. Iš sekretorės kambario išpuolė buhalterio pažįstamas komisijos pirmojo sektoriaus vedėjas, tačiau jis buvo toks paklaikęs, kad buhalterio nepažino ir dingo be pėdsakų. Visų šių dalykų priblokštas, buhalteris nusigavo ligi sekretorės kambario, iš kurio buvo galima patekti į komisijos pirmininko kabinetą, ir čia galutinai suglumo.

Pro uždaras kabineto duris sklido griausmingas balsas, be abejonės, priklausąs Prochorui Petrovičiui — komisijos pirmininkui. „Trenka kam nors galvą?“ — pamanė sutrikęs buhalteris ir apsidairęs išvydo kitą vaizdą: odiniame krėsle, atlošusi galvą, nenumaldomai raudodama, su šlapia nosine rankoje, beveik ligi kambario vidurio ištiesusi kojas gulėjo Prochoro Petrovičiaus asmeninė sekretorė — gražuolė Ana Ričardovna.

Visas Anos Ričardovnos smakras buvo ištepliotas lūpų pomada, o persikų spalvos skruostais tekėjo juodi išt irpę blakstienų dažai.

Išvydusi, kad kažkas įėjo, Ana Ričardovna pašoko, puolė prie buhalterio, įsikibo į švarko atlapus, ėmė jį purtyti ir rėkti:

— Ačiū Dievui! Atsirado bent vienas drąsus žmogus! Visi išbėgiojo, visi išdavė! Eime, eime pas jį, aš nežinau, ką daryti! — ir, vis nenustodama raudoti, ji nutempė buhalterį į kabinetą.

Patekęs į kabinetą, buhalteris visų pirma paleido iš rankų portfelį, ir visos mintys jo galvoje apsivertė aukštyn kojomis. Ir reikia pasakyti, kad buvo dėl ko.

Už didžiulio rašomojo stalo, ant kurio stūksojo masyvi rašalinė, sėdėjo tuščias kostiumas ir nepadažyta į rašalą sausa plunksna kažką vedžiojo popieriuje. Kost iumas buvo su kaklaraiščiu, švarko kišenėje stirksojo automatinis plunksnakotis, tačiau virš apykaklės nebuvo nei kaklo, nei galvos, o iš rankogalių nekyšojo plaštakos. Kostiumas buvo įnikęs į darbą ir visai nekreipė dėmesio į aplink kilusį sambrūzdį. Išgirdęs, kad kažkas įėjo, kostiumas atsilošė krėsle, ir viršum apykaklės pasigirdo buhalteriui gerai pažįstamas Prochoro Petrovičiaus balsas:

— Ko reikia? Juk ant durų parašyta, kad aš nepriimu.

Gražuolė sekretorė suspigo ir, grąžydama rankas, riktelėjo:

— Ar matot? Matot?! Nėra jo! Nėra! Sugrąžinkit jį, sugrą—žinkit!

Kažkas įkišo į kabinetą galvą, aiktelėjo ir išlėkė laukan. Buhalteris pajuto, kad jo kojos tirta, ir tūptelėjo ant kėdės kraštelio, bet nepamiršo pakelti nuo žemės portfelio. Ana Ričardovna šokinėjo aplink buhalterį, tąsydama jį už švarko, ir šūkavo:

Aš visuomet, visuomet drausdavau jam velniuotis. Štai ir prisivelniavo, — gražuolė pribėgo prie rašomojo stalo ir švelniu muzikaliu balsu, truputėlį sniaukrodama nuo ašarų, pašaukė: — Proša! Kur jūs!

Kas čia jums „Proša“? — išdidžiai pasidomėjo kostiumas,dar labiau atsidrėbdamas krėsle.

— Nepažįsta! Manęs nepažįsta! Suprantat? — pravirko sekretorė.

— Prašom kabinete neverkti! — jau širsdamas tarė ūmusis kostiumas siaurais dryželiais ir rankove prisitraukė pluoštą popierių, ketindamas užrašyti ant jų rezoliucijas.

— Ne, negaliu šito regėti, ne, negaliu! — suriko Ana Ričardovna ir išbėgo į savo kabinetėlį, o paskui ją kaip kulka išlėkėir buhalteris.

– Įsivaizduokit sau, sėdžiu, — virpėdama iš susijaudinimo pasakojo Ana Ričardovna, vėl įsitvėrusi buhalteriui į rankovę, — ir įeina katinas. Juodas, didžiulis kaip begemotas. Aš, žinoma, šaukiu jam „škac!“ Jis — lauk, o vietoj jo įeina storulis, iš snukio irgi panašus į katiną, ir sako: „Kodėl gi jūs, piliete, lankytojams „škac“ šaukiate?“ Ir šmurkšt tiesiai pas Prochorą Petrovičių, aš, žinoma, jam iš paskos, šaukiu: „Jūs iš proto išsikraustėte?“ O tasai akiplėša žengia stačiai prie Prochoro Petrovičiaus ir sėdasi priešais jį ant kėdės! Na, šis… jis — geriausios širdies žmogus,tik nervingas. Pasikarščiavo! Nieko nesakau. Nervai pairę, pluša kaip juodas jautis, — pasikarščiavo. „Ko jūs braunatės, sako,be leidimo?“ O tasai chamas, įsivaizduokit, išsidrėbė krėsle ir sako su šypsena: „O aš pas jus, sako, su reikalu užsukau, pasišnekėti noriu“. Prochoras Petrovičius vėl pasikarščiavo: „Aš užsiėmęs!“ O tasai, tik pamanykit, drožia: „Visai jūs neužsiėmęs“. A? Na, čia, aišku, Prochoro Petrovičiaus kantrybė trūko, jis kad suriks: „Kas čia dabar? Išveskite jį lauk, velniai mane griebtų!“ O tasai, įsivaizduokit, nusišypsojo ir sako: „Velniai griebtų? O ką, galima pamėginti!“ Tik bumbt, aš nė riktelt nespėjau, žiūriu: nebėra to katinsnukio ir sė…