— Nėra, nėra, nėra, mielieji mano! — šaukė ji nežinia kam. — Švarkas ir kelnės yra, o švarke nieko nėra!

Ji smuko į kažkurias duris, ir jai įkandin pasigirdo dūžtančių indų žvangesys. Iš sekretorės kambario išpuolė buhalterio pažįstamas komisijos pirmojo sektoriaus vedėjas, tačiau jis buvo toks paklaikęs, kad buhalterio nepažino ir dingo be pėdsakų. Visų šių dalykų priblokštas, buhalteris nusigavo ligi sekretorės kambario, iš kurio buvo galima patekti į komisijos pirmininko kabinetą, ir čia galutinai suglumo.

Pro uždaras kabineto duris sklido griausmingas balsas, be abejonės, priklausąs Prochorui Petrovičiui — komisijos pirmininkui. „Trenka kam nors galvą?“ — pamanė sutrikęs buhalteris ir apsidairęs išvydo kitą vaizdą: odiniame krėsle, atlošusi galvą, nenumaldomai raudodama, su šlapia nosine rankoje, beveik ligi kambario vidurio ištiesusi kojas gulėjo Prochoro Petrovičiaus asmeninė sekretorė — gražuolė Ana Ričardovna.

Visas Anos Ričardovnos smakras buvo ištepliotas lūpų pomada, o persikų spalvos skruostais tekėjo juodi išt irpę blakstienų dažai.

Išvydusi, kad kažkas įėjo, Ana Ričardovna pašoko, puolė prie buhalterio, įsikibo į švarko atlapus, ėmė jį purtyti ir rėkti:

— Ačiū Dievui! Atsirado bent vienas drąsus žmogus! Visi išbėgiojo, visi išdavė! Eime, eime pas jį, aš nežinau, ką daryti! — ir, vis nenustodama raudoti, ji nutempė buhalterį į kabinetą.

Patekęs į kabinetą, buhalteris visų pirma paleido iš rankų portfelį, ir visos mintys jo galvoje apsivertė aukštyn kojomis. Ir reikia pasakyti, kad buvo dėl ko.

Už didžiulio rašomojo stalo, ant kurio stūksojo masyvi rašalinė, sėdėjo tuščias kostiumas ir nepadažyta į rašalą sausa plunksna kažką vedžiojo popieriuje. Kost iumas buvo su kaklaraiščiu, švarko kišenėje stirksojo automatinis plunksnakotis, tačiau virš apykaklės nebuvo nei kaklo, nei galvos, o iš rankogalių nekyšojo plaštakos. Kostiumas buvo įnikęs į darbą ir visai nekreipė dėmesio į aplink kilusį sambrūzdį. Išgirdęs, kad kažkas įėjo, kostiumas atsilošė krėsle, ir viršum apykaklės pasigirdo buhalteriui gerai pažįstamas Prochoro Petrovičiaus balsas:

— Ko reikia? Juk ant durų parašyta, kad aš nepriimu.

Gražuolė sekretorė suspigo ir, grąžydama rankas, riktelėjo:

— Ar matot? Matot?! Nėra jo! Nėra! Sugrąžinkit jį, sugrą—žinkit!

Kažkas įkišo į kabinetą galvą, aiktelėjo ir išlėkė laukan. Buhalteris pajuto, kad jo kojos tirta, ir tūptelėjo ant kėdės kraštelio, bet nepamiršo pakelti nuo žemės portfelio. Ana Ričardovna šokinėjo aplink buhalterį, tąsydama jį už švarko, ir šūkavo:

Aš visuomet, visuomet drausdavau jam velniuotis. Štai ir prisivelniavo, — gražuolė pribėgo prie rašomojo stalo ir švelniu muzikaliu balsu, truputėlį sniaukrodama nuo ašarų, pašaukė: — Proša! Kur jūs!

Kas čia jums „Proša“? — išdidžiai pasidomėjo kostiumas,dar labiau atsidrėbdamas krėsle.

— Nepažįsta! Manęs nepažįsta! Suprantat? — pravirko sekretorė.

— Prašom kabinete neverkti! — jau širsdamas tarė ūmusis kostiumas siaurais dryželiais ir rankove prisitraukė pluoštą popierių, ketindamas užrašyti ant jų rezoliucijas.

— Ne, negaliu šito regėti, ne, negaliu! — suriko Ana Ričardovna ir išbėgo į savo kabinetėlį, o paskui ją kaip kulka išlėkėir buhalteris.

– Įsivaizduokit sau, sėdžiu, — virpėdama iš susijaudinimo pasakojo Ana Ričardovna, vėl įsitvėrusi buhalteriui į rankovę, — ir įeina katinas. Juodas, didžiulis kaip begemotas. Aš, žinoma, šaukiu jam „škac!“ Jis — lauk, o vietoj jo įeina storulis, iš snukio irgi panašus į katiną, ir sako: „Kodėl gi jūs, piliete, lankytojams „škac“ šaukiate?“ Ir šmurkšt tiesiai pas Prochorą Petrovičių, aš, žinoma, jam iš paskos, šaukiu: „Jūs iš proto išsikraustėte?“ O tasai akiplėša žengia stačiai prie Prochoro Petrovičiaus ir sėdasi priešais jį ant kėdės! Na, šis… jis — geriausios širdies žmogus,tik nervingas. Pasikarščiavo! Nieko nesakau. Nervai pairę, pluša kaip juodas jautis, — pasikarščiavo. „Ko jūs braunatės, sako,be leidimo?“ O tasai chamas, įsivaizduokit, išsidrėbė krėsle ir sako su šypsena: „O aš pas jus, sako, su reikalu užsukau, pasišnekėti noriu“. Prochoras Petrovičius vėl pasikarščiavo: „Aš užsiėmęs!“ O tasai, tik pamanykit, drožia: „Visai jūs neužsiėmęs“. A? Na, čia, aišku, Prochoro Petrovičiaus kantrybė trūko, jis kad suriks: „Kas čia dabar? Išveskite jį lauk, velniai mane griebtų!“ O tasai, įsivaizduokit, nusišypsojo ir sako: „Velniai griebtų? O ką, galima pamėginti!“ Tik bumbt, aš nė riktelt nespėjau, žiūriu: nebėra to katinsnukio ir sė…

sėdi… kostiumas… Eėė! — pražiojusi bet kokius bruožus praradusią burną, staugte sustaugė Ana Ričardovna.

Užspringusi nuo verksmo, ji atsikvėpė, tačiau ėmė paistyti kažkokias nebesuprantamas nesąmones.

— Ir vis rašo, rašo, rašo! Iš proto gali išeiti! Telefonu kalba!Kostiumas! Visi išsilakstė kaip kiškiai!

Buhalteris stovėjo ir tirtėjo. Bet likimas jo pasigailėjo. Į sekretorės kambarį ramiu tvirtu žingsniu įžengė dviejų asmenų atstovaujama milicija. Išvydusi ją, gražuolė pravirko dar smarkiau, rodydama ranka į kabineto duris.

— Liaukitės verkti, piliete, — ramiai tarė pirmasis, o buhalteris, pajutęs, kad jis čia visai nereikalingas, spruko pro duris ir po minutės jau buvo lauke. Jo galvoje švilpavo kažkoks skersvėjis, gaudė lyg kamine, ir pro tą gaudesį pasigirsdavo kapeldinerių pasakojimų nuotrupos apie vakarykštį katiną, kuris dalyvavo seanse. „Ehėhė! Ar tik ne mūsiškis katinėlis?“ Nieko nepešęs Komisijoje, sąžiningasis Vasilijus Stepanovičius nutarė užsukti į jos filialą, kuris buvo įsikūręs Vagankovo skersgatvyje. O kad truputį apsiramintų, nuėjo tą kelią pėsčias.

Vaidybinių renginių miesto filialas buvo įsikūręs nuo senatvės apsilaupiusiame name, kuris stovėjo kiemo gilumoje ir garsėjo porfyro kolonomis vestibiulyje.

Bet ne kolonos tą dieną stulbino filialo lankytojus, o tai, kas dėjosi tarp jų.

Keletas lankytojų stovėjo nustėrę ir žvelgė į verkiančią panelę, sėdinčią prie staliuko, ant kurio buvo išdėliota speciali teatrinė literatūra, pardavinėjama panelės. Dabar panelė niekam nesiūlė tos literatūros ir į užuojautos kupinus klausimus tik numodavo ranka, o tuo metu viršuje ir apačioje, visose pusėse, visuose filialo skyriuose čirškė telefonai — mažų mažiausia kokios dvi dešimtys plyšaujančių aparatų.

Paverkusi panelė staiga krūptelėjo, isteriškai suklykė:

–Štai ir vėl! — ir netikėtai uždainavo drebančiu sopranu:

Šniokščia Baikalas lyg jūra šauni…

Ant laiptų pasirodęs kurjeris pagrūmojo kažkam kumščiu ir kartu su panele uždainavo dusliu tyliu baritonu:

Kelia statinę vanduo tarsi laivą…

Prie kurjerio balso prisijungė tolimi balsai, choras darėsi vis galingesnis, ir galiausiai daina sugriaudėjo visose filialo kertėse. Artimiausiame kambaryje Nr. 6, kur buvo apskaitos ir kontrolės skyrius, ypač išsiskyrė kažkieno galinga kimi oktava. Chorui akompanavo vis smarkėjant is telefonų čirškesys.

Ei, barguzine, pajudink vilnis!.. — plyšojo kurjeris ant laiptų.

Mergužėlės veidu tekėjo ašaros, ji bandė sukąsti dant is, tačiau burna žiopčiojo savaime, ir ji dainavo oktava aukščiau už kurjerį:

Neški į krantą keleivį!

Tylinčius filialo lankytojus stebino tai, kad choristai, išsibarstę po visus pašalius, dainavo labai darniai, tarsi visas choras stovėtų, nenuleisdamas akių nuo nematomo dirigento.

Praeiviai Vagankovo skersgatvyje stabtelėdavo palei tvorą, stebėdamiesi linksmybe, viešpataujančia filiale.

Sulig pirmojo kupleto pabaiga daina staiga nutrūko — ir vėl tarsi dirigento lazdelei mostelėjus. Kurjeris patyliukais nusikeikė ir dingo.

Čia atsidarė paradinės durys ir pasirodė pilietis vasariniu paltu, iš po kurio kyšojo balto chalato skvernai, o su juo — milicininkas.

— Daktare, darykite ką nors, maldauju, — isteriškai suriko mergužėlė.

Ant laiptų išpuolė filialo sekretorius ir, matyt, degdamas iš gėdos ir drovumo, prašneko mikčiodamas:

— Matot, daktare, pas mus kažkokios masinės hipnozės atvejis… Taigi būtina… — jis nebaigė frazės, ėmė springti žodžiaisir staiga užplėšė tenoru: