Tokios tokelės buvo lauke, o Varjetė viduje irgi dėjosi labai negeri dalykai. Iš pat ankstyvo ryto ėmė be paliovos skambėti telefonai Lichodejevo kabinete, Rimskio kabinete, buhalterijoje, kasoje ir Varenuchos kabinete. Vasilijus Stepanovičius iš pradžių kažką atsakinėjo, atsakinėjo ir kasininkė, kažką į ragelius murmėjo kapeldineriai, o paskui jie išvis nustojo atsiliepinėti, nes nebuvo kas atsakyti į klausimus, kur Lichodejevas, Varenucha, Rimskis. Iš pradžių buvo bandoma išsisukti atšaunant:

„Lichodejevas namuose“, bet balsai rageliuose pareikšdavo, kad jie skambinę į namus ir ten jiems pasakę, kad Lichodejevas išvažiavęs į Varjetė.

Paskambino susijaudinusi dama, ėmė reikalauti Rimskio, jai buvo patarta skambinti jo žmonai, o ji verkdama atsakė, kad ji ir esanti žmona ir kad Rimskio niekur nėra. Prasidėjo kažkokia sumaištis. Valytoja jau spėjo visiems išplepėti, kad rytą, atėjusi į finansų direktoriaus kabinetą, rado duris iki galo atlapotas, lempas degančias, langą į sodą iškultą, krėslą parverstą ant grindų, o kabinete nebuvo nė gyvos dvasios.

Po dešimtos į Varjetė pulte įpuolė madam Rimskaja. Ji raudojo ir grąžė rankas.

Vasilijus Stepanovičius visai pasimetė ir neįstengė sugalvoti, ką čia jai patarus. O pusę vienuoliktos pasirodė milicija. Pirmas ir visiškai pagristas jos klausimas buvo:

— Kas čia pas jus dedasi, piliečiai? Kas nutiko?

Komanda atsitraukė, išstūmusi į priekį pabalusį ir sunerimusį Vasilijų Stepanovičių.

Teko pažvelgti tiesai į akis ir prisipažinti, kad visa Varjetė administracija — direktorius, finansų direktorius ir administratorius — pradingo be žinios, kad konferansjė po vakarykščio seanso išvežtas į psichiatrinę ligoninę ir kad, trumpai šnekant, vakarykštis seansas buvo tiesiog skandalingas. Raudančią madam Rimskaja milicininkai, šiek tiek apraminę, išsiuntė namo; labiausiai juos sudomino valytojos pasakojimas, kaip anksti rytą atrodė finansų direktoriaus kabinetas. Tarnautojams buvo liepta grįžti į savo vietas ir imtis darbo, o netrukus Varjetė patalpose pasirodė tardymo grupė, lydima smailaausio, raumeningo, pelenų spalvos šuns be galo protingomis akimis. Varjetė tarnautojai tuoj pat ėmė kuždėtis, kad tasai šuo — ne kas kitas, o įžymusis Būgnų Tūzas. Ir ten tikrai buvo jis. Šuns elgesys apstulbino visus.

Vos įbėgęs į finansų direktoriaus kabinetą, Būgnų Tūzas iššiepė baisias geltonas iltis ir suurzgė, paskui atsigulė ant pilvo ir nušliaužė link išdaužto lango, o jo akyse kažkoks liūdesys buvo sumišęs su įsiūčiu.

Įveikęs baimę, jis ūmai stryktelėjo ant palangės ir, iškėlęs aukštyn smailą snukį, sustaugė paklaikusiu ir piktu balsu. Jis nenorėjo trauktis nuo lango, urzgė, krūpčiojo, veržėsi šokti žemyn.

Šuo buvo ištemptas iš kabineto ir paleistas vestibiulyje, o iš ten jis išbėgo per paradines duris į gatvę ir nuvedė sekusius paskui jį žmones prie taksomotorų stotelės. Čia jis pametė pėdas, kuriomis sekė. Tada Būgnų Tūzas buvo išgabentas.

Tardymo grupė įsikūrė Varenuchos kabinete, į kurį paeiliui ėmė kviestis tuos Varjetė tarnautojus, kurie buvo vakarykščio seanso liudininkai. Reikia pasakyti, kad tardytojams sulig kiekvienu žingsniu tekdavo įveikti nenumatytus sunkumus. Siūlelis nuolat trūkinėjo tarp pirštų.

Afišos buvo? Buvo. Tačiau naktį ant viršaus buvo užklijuotos naujos, ir dabar, nors pasiusk, nė vienos nebėr. Iš kur atsirado pats tasai magas? O kas jį žino. Tikriausiai su juo buvo sudaryta sutartis?

— Aš manau, — atsakinėjo susijaudinęs Vasilijus Stepanovičius.

— O jeigu buvo, tai sutartis turėjo pakliūti ir buhalterijon?

— Būtinai, — jaudindamasis atsakinėjo Vasilijus Stepanovičius.

— Tai kur ji?

— Nėra, — tarė buhalteris, vis labiau blykšdamas ir skėsčiodamas rankomis. Ir tikrai, nei buhalterijos segtuvuose, nei pas finansų direktorių, nei pas Lichodejevą, nei pas Varenuchą jokių sutarties pėdsakų nėra.

O kokia to mago pavardė? Vasilijus Stepanovičius nežino, jis vakarykščio seanso nematė. Kapeldineriai nežino, kasininkė paraukė, paraukė kaktą, pagalvojo, pagalvojo, galop tarė:

— Vo… Rodos, Volandas.

O gal ir ne Volandas? Gal ir ne Volandas. Gal Falandas.

Išaiškėjo, kad užsieniečių biuras nei apie Volandą, nei apie Falandą, nei apskritai apie jokį magą ničnieko nėra girdėjęs.

Kurjeris Karpovas pranešė, kad tasai magas berods apsigyvenęs Lichodejevo bute.

Suprantama, bute tarnautojai bemat apsilankė. Jokio mago tenai nerado. Lichodejevo irgi nėra. Namų darbininkės Grunios nėra, o kur ji pradingus, niekas nežino. Valdybos pirmininko Nikanoro Ivanovičiaus nėra! Proležniovo nėra!

Kažkoks klaikus absurdas: dingo visa administracijos viršūnė, vakar įvyko keistas skandalingas seansas, o kas jo įkvėpėjas, kas kaltininkas — neaišku.

Tuo tarpu artėjo vidurdienis, kai turėjo būti atidaryta kasa. Bet apie tai, aišku, nebuvo nė kalbos! Ant Varjetė durų buvo iškabintas didžiulis kartono lapas su užrašu: „Šiandien spektaklis neįvyks“. Eilė sujudo, pirmiausiai subruzdo priekiniai, tačiau šiek tiek pašurmuliavę žmonės vis dėlto pradėjo skirstyt is, ir po valandos Sodų gatvėje iš eilės neliko nė kvapo. Tardymo grupė išvyko toliau dirbti savo darbo kitoje vietoje, tarnautojai buvo paleisti namo, teatre liko tiktai budėtojai, ir Varjetė durys buvo užrakintos.

Buhalteris Vasilijus Stepanovičius privalėjo skubiai atlikti du darbus. Pirma, nuvažiuoti į Vaidybinių renginių ir palengvinto pobūdžio pramogų komisiją ir referuoti apie vakarykščius įvykius, o antra, užsukti į finansų sektorių ir atiduoti vakarykštes pajamas — 21711 rublių.

Kruopštus ir pareigingas Vasilijus Stepanovičius susivyniojo pinigus į laikraštį, perrišo paketą virvele, įsikišo į portfelį ir, gerai žinodamas instrukcijas, patraukė, aišku, ne į autobusą ar tramvajų, o į taksomotorų stotelę.

Trijų mašinų šoferiai, vos išvydę artyn skubantį keleivį su išsipūtusiu portfeliu, nuvažiavo jam iš panosės tušti, kažkodėl dar ir piktai į jį šnairuodami.

Šitokio elgesio suglumintas, buhalteris ilgokai stypsojo lyg įbestas ir svarstė, ką visa tai galėtų reikšt i.

Po kokių trijų minučių atriedėjo tuščia mašina, ir šoferio veidas, vos išvydus keleivį, išsyk persikreipė.

— Laisva mašina? — kostelėjęs iš nustebimo, paklausė Vasilijus Stepanovičius.

— Parodykit pinigus, — piktai atšovė šoferis, nežiūrėdamas į keleivį.

Dar labiau suglumęs, buhalteris, spausdamas po pažasčia vertingąjį portfelį, išsitraukė iš piniginės červoncą ir parodė jį šoferiui.

— Nevešiu! — trumpai tarė šis.

Atleiskite… — pradėjo buhalteris, bet šoferis pertraukė jį:

— Trirublių turite?

Visiškai išmuštas iš vėžių buhalteris išsiėmė iš piniginės dvi trirubles ir parodė šoferiui.

— Sėskitės, — riktelėjo šis ir taip plojo per skait iklį, kad vos jo nesulaužė. — Važiuojam.

— Grąžos neturite? — nedrąsiai pasidomėjo buhalteris.

— Pilnos kišenės grąžos! — užbliovė šoferis, o veidrodėlyje žybtelėjo krauju pasruvusios jo akys. — Šiandien man trečias atvejis. O ir kitiems panašiai atsitiko. Kažkoks šunsnukis kiša man červoncą, o aš jam grąžą — keturis penkiasdešimt… Išlipo, bjaurybė! Po penkių minučių žiūriu: vietoj červonco popiergalis nuo narzano butelio! — čia šoferis paleido keletą necenzūrinių žodžių. — Kitas — Zubovo gatvėje. Červoncą. Duodu grąžos tris rublius. Nuėjo! Aš kyšt ranką į piniginę, o ten bitė — cvakt į pirštą! Ak tu!.. — šoferis vėl įterpė necenzūrinių žodžių. — O červonco nėra. Vakar šitam Varjetė teatre (necenzūriniai žodžiai) kažkoks nevidonas fokusininkas paleido netikrus červoncus (necenzūriniai žodžiai).

Buhalteris apmirė, susigūžė ir nutaisė tokią miną, tarytum apskritai pirmą sykį būtų išgirdęs žodį „Varjetė“, o pats pagalvojo: „Tokios tokelės!..“ Nuvažiavęs, kur jam reikia, sėkmingai užsimokėjęs, buhalteris įėjo į pastatą ir nuskubėjo koridorium ten, kur buvo vedėjo kabinetas, bet jau eidamas suprato, kad užsuko čia ne laiku. Vaidybinių renginių komisijos kanceliarijoje viešpatavo kažkoks sąmyšis. Pro šalį praskuodė kurjerė išsprogusiomis akimis ir nusmukusia ant pakaušio skarele.