Niekas nežinojo ir tikriausiai niekuomet nesužinos, kuo Maskvoje vertėsi ši moteriškutė ir iš ko ji gyveno. Apie ją buvo žinoma tik tiek, kad kasdien ją gali sutikti čia su bidonėliu, čia su krepšiu, o kitąsyk ir su bidonėliu, ir su krepšiu tai žibalo krautuvėje, tai turguje, tai tarpuvartėje, tai ant laiptų, o dažniausiai — buto Nr. 48 virtuvėje; kad ten, kur tik ji pasirodydavo, kur tik buvodavo, tučtuojau kildavo skandalas ir dar, kad ji buvo pravardžiuojama „Giltine“.
Anuška—Giltinė keldavosi labai anksti, o šiandien ją kažkas pažadino visai ne laiku, tuoj po vidurnakčio. Duryse trakštelėjo raktas, pirmiausiai išlindo Anuškos nosis, o įkandin jos — ir pati Anuška, kuri užtrenkė duris ir jau buvo kažkur bekeliaujanti, kai viršutinėje laiptų aikštelėje pokštelėjo durys, kažkas ėmė ristis laiptais žemyn ir, atsimušęs į Anuška, taip bloškė ją į šalį, kad ji net trenkėsi pakaušiu į sieną.
— Kur tave kipšas nešioja be kelnių? — suspigo Anuška, susigriebusi už pakaušio.
Žmogus vienais apatiniais su lagaminu rankoje ir kepure ant galvos užsimerkęs atsakė Anuškai klaikiai mieguistu balsu:
— Kolonėlė! Mėlynasis akmenėlis! Vien išbaltinimas kiek kainavo, — ir pravirkęs suriaumojo: — Nešdinkis!
Jis vėl pasileido, tačiau ne laiptais žemyn, o atgal — į viršų, ten, kur ekonomistas koja buvo išdaužęs lango stiklą, ir pro tą langą aukštyn kojom išskrido į kiemą. Anuška pamiršo net savo pakaušį, aiktelėjo ir pati puolė prie lango. Ji išsitiesė ant pilvo laiptų aikštelėje, iškišo galvą laukan, tikėdamasi kieme, ant asfalto, žibinto šviesoje pamatyti ištiškusį žmogų su lagaminu, tačiau kieme ant asfalto ničnieko nebuvo.
Beliko manyti, kad keistas apsisapnavęs žmogėnas purptelėjo pro langą kaip paukštis, nepalikdamas jokio pėdsako. Anuška persižegnojo ir pagalvojo: „Tikrai, tikrai — tai bent butukas numeris penkiasdešimt! Nedykai žmonės šneka! Ojojoi, koks butukas!“ Ir nespėjo ji taip pagalvoti, o durys viršuje vėl trinktelėjo, ir antras žmogus ėmė tekinom leistis iš viršaus. Anuška šastelėjo prie sienos ir pamatė, kaip kažkoks gana orus pilietis su barzdžiuke, tačiau, kaip pasirodė Anuškai, iš veido truputėlį panašus į paršelį, šmurkštelėjo pro šalį ir įkandin pirmojo išlėkė pro langą, taip pat nė neketindamas ištikšti ant asfalto. Anuška jau visai pamiršo, kur buvo susiruošusi, ir smaksojo ant laiptų, žegnojosi, aikčiojo ir kalbėjosi pati su savim.
Tretysis, be barzdžiukės, apvaliu skustu veidu, su tolstojiška palaidine, netrukus nubildėjo iš viršaus ir lygiai taip pat purptelėjo pro langą.
Anuškos garbei reikia pasakyti, kad ji buvo smalsi ir nutarė dar truputėlį palaukti, ar nenutiks naujų stebuklų. Durys viršuje vėl atsidarė, ir šįsyk ėmė leistis visas būrys, tačiau ne bėgte, o ramiu žingsniu, kaip vaikšto normalūs žmonės. Anuška pasitraukė nuo lango, nusileido prie savo durų, mikliai jas atsidarė, pasislėpė už jų, ir pasilikusiam siaurame plyšely suspindo nuo smalsumo net ant kaktos iššokusi jos akis.
Žemyn netvirtais žingsniais leidosi lyg ligonis, lyg ne ligonis, šiaip ar taip, kažkoks keistas išblyškėlis, apžėlęs barzda, su juoda kepuraite, apsivilkęs kažkokiu chalatu. Už parankės jį atsargiai vedė kažkokia poniutė su juoda sutana, kaip pasirodė Anuškai prietemoje. Poniutė buvo lyg basa, lyg apsiavusi kažkokiais permatomais, matyt, užsienietiškais, į skutus sudriskusiais bateliais. Tfu, kad tave kur! Su bateliais! Bet juk poniutė nuoga! Na, žinoma, sutaną užsisiautusi ant nuogo kūno! „Tai bent butukas!“ Anuška spirgėte spirgėjo, iš anksto gardžiuodamasi, kaip rytą papasakos viską kaimynams.
Paskui keistai apsirengusią poniutę sekė visiškai nuoga poniutė su lagaminėliu rankoje, o aplink lagaminą tūpčiojo juodas milžiniškas katinas. Anuška vos balsu nespygtelėjo, trindamasi akis.
Eisenos gale šlubčiojo žemaūgis žvairas užsienietis su balta puošnia liemene, be švarko, su kaklaryšiu pasmakrėje. Visas šis būrys nužingsniavo pro Anuška žemyn. Ūmai kažkas dunkstelėjo aikštelėje.
Išgirdusi, kad žingsniai tolsta, Anuška kaip gyvatė iššliaužė iš uždurio, pastatė bidonėlį į pasienį, krito žemėn ant pilvo ir ėmė grabalioti aplinkui. Jos ranka apčiuopė servetėlę, į kurią buvo suvyniotas kažkoks sunkus daiktas. Kai Anuška atrišo mazgelį, jos akys išsprogo ant kaktos. Anuška pakėlė brangenybę prie pat akių, ir tos akys degė vilkišku goduliu. Anuškos galvoje kilo tikras viesulas:
„Nieko nežinau! Nieko negirdėjau!.. Lėkti pas sūnėną? O gal supjaustyti į gabalus…
Akmenukus nesunku iškrapštyti ir išnešioti po deimančiuką: vieną į Petrovką, kitą į Smolensko turgų… Ir — nieko nežinau, nieko negirdėjau!“ Anuška įsikišo radinį užantin, pasiėmė bidonėlį ir jau taikėsi sprukti atgal į savo butą, atidėdama žygį į miestą, kai prieš ją, kipšas žino iš kur atsiradęs, išniro tasai bešvarkis su balta liemene ir tyliai sukuždėjo:
— Duokš pasagėlę ir servetėlę.
— Kokią servetėlę, kokią pasagėlę? — visai neblogai apsimetusi paklausė Anuška. — Nieko nežinau apie jokią servetėlę. Gal jūs, pilieti, girtas? Baltaliemenis tvirtais kaip autobuso turėklai ir tokiais pat šaltais pirštais ničnieko daugiau nesakydamas taip sugniaužė Anuškos gerklę, kad oras visai neprasiskverbė į jos krūtinę. Bidonėlis iškrito Anuškai iš rankų. Valandėlę palaikęs Anušką be oro, bešvarkis užsienietis atleido pirštus, gniaužusius kaklą. Kvėptelėjusi oro, Anuška nusišypsojo.
— Ak, pasagėlę? — prašneko ji. — Tuojau, tuojau! Tai čia jūsų pasagėlė? O aš žiūriu, guli suvyniota servetėlėje… Tyčia pakėliau, kad kas kitas nepaimtų, gaudyk paskui vėją laukuose!
Atgavęs pasagėlę ir servetėlę, užsienietis ėmė lankstytis prieš Anušką, tvirtai spaust i jai ranką ir karštai dėkoti, šitaip bylodamas su aiškiu užsienietišku akcentu:
— Esu tamstai didžiai dėkingas, madam. Man ši pasagėlė brangi kaip atminimas. Ir už tai, kad ją išsaugojote, leiskite įteikti tamstai du šimtus rublių, — ir jis akimoju išsitraukė iš liemenės kišenės pinigus ir įteikė juos Anuškai.
Ši persigandusi tik vypčiojo ir šūkčiojo:
— Ak, nuolankiausiai dėkoju! Mersi! Mersi!
Dosnusis užsienietis akimirksniu slystelėjo žemyn per visą laiptų maršą, tačiau, pradingdamas iš akių, dar sykį riktelėjo apačioje, šįkart be akcento:
— Jeigu tu, sena ragana, dar kada nors rasi svetimą daiktą, nešk į miliciją, o ne užanty slėpk!
Nuo visų tų įvykių ant laiptų Anuškos galva spengte spengė, ji iš inercijos ilgai šūkčiojo:
— Mersi! Mersi! Mersi! — nors užsienietis seniai buvo dingęs.
Dingo ir mašina, stovėjusi kieme. Grąžinęs Volando dovaną Margaritai, Azazelas atsisveikino su ja, pasidomėjo, ar jai patogu sėdėti, Hela skambiai pabučiavo Margaritą, katinas pakštelėjo jai į ranką, palydovai pamojavo meistrui, kuris it negyvas susmuko pačiame sėdynės kampe, mostelėjo kovarniui ir kaipmat ištirpo ore, nė nemanydami vargti ir kopti į viršų laiptais. Kovarnis įjungė žibintus ir pasuko į vartus pro tarpuvartėje kietai įmigusį žmogų. Ir juodos didelės mašinos žiburiai pradingo tarp kitų žiburių triukšmingoje ir niekad neužmingančioje Sodų gatvėje.
Po valandos viename iš Arbato skersgatvių, mažo namelio pusrūsyje, priekiniame kambaryje, kur viskas atrodė taip, kaip ligi tos baisiosios praėjusių metų rudens nakties, prie pliušine staltiese uždengto stalo, ant kurio stovėjo lempa su gaubtu, o greta — vazelė su pakalnutėmis, sėdėjo Margarita ir tyliai verkė nuo patirtų sukrėtimų ir laimės. Ugnies apgadintas sąsiuvinis gulėjo prieš ją, o šalia kūpsojo nepaliestų sąsiuvinių krūvelė.
Namelyje buvo tylu. Gretimame mažame kambarėlyje ant sofos, užklotas ligoninės chalatu, kietai miegojo meistras. Jis alsavo ramiai ir be garso.
Paverkusi Margarita viename iš nepaliestų sąsiuvinių susirado tą vietą, kurią skaitė prieš pasimatymą su Azazelu prie Kremliaus sienos. Margarita nenorėjo miego. Ji švelniai glostė rankraštį lyg mylimą katę ir vartė jį rankose, apžiūrinėdama iš visų pusių, čia atsiversdama titulinį puslapį, čia pačią pabaigą. Ūmai ją persmelkė siaubinga mintis, kad visa tai tik burtai, kad tučtuojau sąsiuviniai pradings iš akių, kad ji atsidurs savo namų miegamajame ir kad atsibudusi turės eiti skandintis. Tačiau tai buvo paskutinė baisi mintis, jos ilgų kančių atgarsis. Niekas nepradingo, visagalis Volandas tikrai buvo visagalis, ir Margarita, kiek tik norėdama, nors ligi pat aušros galėjo šlaminti puslapius, apžiūrinėti juos, bučiuoti ir vis iš naujo skaityti žodžius:
