Eisenos gale šlubčiojo žemaūgis žvairas užsienietis su balta puošnia liemene, be švarko, su kaklaryšiu pasmakrėje. Visas šis būrys nužingsniavo pro Anuška žemyn. Ūmai kažkas dunkstelėjo aikštelėje.

Išgirdusi, kad žingsniai tolsta, Anuška kaip gyvatė iššliaužė iš uždurio, pastatė bidonėlį į pasienį, krito žemėn ant pilvo ir ėmė grabalioti aplinkui. Jos ranka apčiuopė servetėlę, į kurią buvo suvyniotas kažkoks sunkus daiktas. Kai Anuška atrišo mazgelį, jos akys išsprogo ant kaktos. Anuška pakėlė brangenybę prie pat akių, ir tos akys degė vilkišku goduliu. Anuškos galvoje kilo tikras viesulas:

„Nieko nežinau! Nieko negirdėjau!.. Lėkti pas sūnėną? O gal supjaustyti į gabalus…

Akmenukus nesunku iškrapštyti ir išnešioti po deimančiuką: vieną į Petrovką, kitą į Smolensko turgų… Ir — nieko nežinau, nieko negirdėjau!“ Anuška įsikišo radinį užantin, pasiėmė bidonėlį ir jau taikėsi sprukti atgal į savo butą, atidėdama žygį į miestą, kai prieš ją, kipšas žino iš kur atsiradęs, išniro tasai bešvarkis su balta liemene ir tyliai sukuždėjo:

— Duokš pasagėlę ir servetėlę.

— Kokią servetėlę, kokią pasagėlę? — visai neblogai apsimetusi paklausė Anuška. — Nieko nežinau apie jokią servetėlę. Gal jūs, pilieti, girtas? Baltaliemenis tvirtais kaip autobuso turėklai ir tokiais pat šaltais pirštais ničnieko daugiau nesakydamas taip sugniaužė Anuškos gerklę, kad oras visai neprasiskverbė į jos krūtinę. Bidonėlis iškrito Anuškai iš rankų. Valandėlę palaikęs Anušką be oro, bešvarkis užsienietis atleido pirštus, gniaužusius kaklą. Kvėptelėjusi oro, Anuška nusišypsojo.

— Ak, pasagėlę? — prašneko ji. — Tuojau, tuojau! Tai čia jūsų pasagėlė? O aš žiūriu, guli suvyniota servetėlėje… Tyčia pakėliau, kad kas kitas nepaimtų, gaudyk paskui vėją laukuose!

Atgavęs pasagėlę ir servetėlę, užsienietis ėmė lankstytis prieš Anušką, tvirtai spaust i jai ranką ir karštai dėkoti, šitaip bylodamas su aiškiu užsienietišku akcentu:

— Esu tamstai didžiai dėkingas, madam. Man ši pasagėlė brangi kaip atminimas. Ir už tai, kad ją išsaugojote, leiskite įteikti tamstai du šimtus rublių, — ir jis akimoju išsitraukė iš liemenės kišenės pinigus ir įteikė juos Anuškai.

Ši persigandusi tik vypčiojo ir šūkčiojo:

— Ak, nuolankiausiai dėkoju! Mersi! Mersi!

Dosnusis užsienietis akimirksniu slystelėjo žemyn per visą laiptų maršą, tačiau, pradingdamas iš akių, dar sykį riktelėjo apačioje, šįkart be akcento:

— Jeigu tu, sena ragana, dar kada nors rasi svetimą daiktą, nešk į miliciją, o ne užanty slėpk!

Nuo visų tų įvykių ant laiptų Anuškos galva spengte spengė, ji iš inercijos ilgai šūkčiojo:

— Mersi! Mersi! Mersi! — nors užsienietis seniai buvo dingęs.

Dingo ir mašina, stovėjusi kieme. Grąžinęs Volando dovaną Margaritai, Azazelas atsisveikino su ja, pasidomėjo, ar jai patogu sėdėti, Hela skambiai pabučiavo Margaritą, katinas pakštelėjo jai į ranką, palydovai pamojavo meistrui, kuris it negyvas susmuko pačiame sėdynės kampe, mostelėjo kovarniui ir kaipmat ištirpo ore, nė nemanydami vargti ir kopti į viršų laiptais. Kovarnis įjungė žibintus ir pasuko į vartus pro tarpuvartėje kietai įmigusį žmogų. Ir juodos didelės mašinos žiburiai pradingo tarp kitų žiburių triukšmingoje ir niekad neužmingančioje Sodų gatvėje.

Po valandos viename iš Arbato skersgatvių, mažo namelio pusrūsyje, priekiniame kambaryje, kur viskas atrodė taip, kaip ligi tos baisiosios praėjusių metų rudens nakties, prie pliušine staltiese uždengto stalo, ant kurio stovėjo lempa su gaubtu, o greta — vazelė su pakalnutėmis, sėdėjo Margarita ir tyliai verkė nuo patirtų sukrėtimų ir laimės. Ugnies apgadintas sąsiuvinis gulėjo prieš ją, o šalia kūpsojo nepaliestų sąsiuvinių krūvelė.

Namelyje buvo tylu. Gretimame mažame kambarėlyje ant sofos, užklotas ligoninės chalatu, kietai miegojo meistras. Jis alsavo ramiai ir be garso.

Paverkusi Margarita viename iš nepaliestų sąsiuvinių susirado tą vietą, kurią skaitė prieš pasimatymą su Azazelu prie Kremliaus sienos. Margarita nenorėjo miego. Ji švelniai glostė rankraštį lyg mylimą katę ir vartė jį rankose, apžiūrinėdama iš visų pusių, čia atsiversdama titulinį puslapį, čia pačią pabaigą. Ūmai ją persmelkė siaubinga mintis, kad visa tai tik burtai, kad tučtuojau sąsiuviniai pradings iš akių, kad ji atsidurs savo namų miegamajame ir kad atsibudusi turės eiti skandintis. Tačiau tai buvo paskutinė baisi mintis, jos ilgų kančių atgarsis. Niekas nepradingo, visagalis Volandas tikrai buvo visagalis, ir Margarita, kiek tik norėdama, nors ligi pat aušros galėjo šlaminti puslapius, apžiūrinėti juos, bučiuoti ir vis iš naujo skaityti žodžius:

— Tamsa, atslinkusi nuo Viduržemio jūros, apgaubė prokuratoriaus nekenčiamą miestą… Taip, tamsa…

Tamsa, atslinkusi nuo Viduržemio jūros, apgaubė prokuratoriaus nekenčiamą miestą.

Išnyko kabantys tiltai, jungia šventyklą su baisiuoju Antonijaus bokštu, iš dangaus nusileidusi bedugnė prarijo sparnuotus dievus virš hipodromo, Chasmonėjų rūmus su šaudymo angomis, turgavietes, karavansarajus, skersgatvius, tvenkinius… dingo Jeršalaimas — didingas miestas, tarsi jo nė nebūtų buvę pasaulyje. Viską prarijo tamsa, išgąsdinusi visus gyvus padarus Jeršalaime ir jo apylinkėse. Keistą debesį atnešė vėjas nuo jūros tą pavakarę, pavasario mėnesio nisano keturioliktosios dienos pavakarę.

Tas debesis savo pilvu jau gulė ant Plynkalnio, kur budeliai skubėdami žudė pasmerktuosius, gulė ant Jeršalaimo šventyklos, padūmavusiais srautais šliaužė nuo kalvos, užtvindydamas Žemutinį miestą. Jis sruvo vidun pro langelius ir vijo žmones iš kreivų gatvelių į namus. Jis neskubėjo atiduoti žemei savo drėgmės ir kol kas liejo tik šviesą. Vos tik juodą padūmavusį mutinį perskrosdavo ugnis, iš aklinos tamsumos aukštyn šokteldavo didingas šventyklos luitas su tviskančiu žvynuotu stogu. Bet ugnis tą pačią akimirką gesdavo, ir šventykla nugrimzdavo į juodą bedugnę. Kelis kartus ji išniro iš gelmių ir vėl prasmego jose, ir kiekvienąsyk šį smegimą tamson lydėjo katastrofiškas griausmas.

Kitokie šešėliai spurdėjo ir blaškėsi, kai iš bedugnės pakildavo Erodo Didžiojo rūmai, stovėję priešais šventyklą ant vakarinės kalvos, ir baisios begalvės statulos išlėkdavo į juodą dangų, tiesdamos į jį rankas. Bet dangaus ugnys vėl dingdavo, ir sunkūs griaustinio dūžiai suvarydavo auksinius stabus į tamsą.

Liūtis prapliupo netikėtai, ir tada audra virto uraganu. Toje pačioje vietoje, netoli marmurinio suolelio sode, kur apie pusiaudienį kalbėjosi prokuratorius ir vyriausiasis kunigas, su trenksmu, panašiu į patrankos šūvį, lūžo kiparisas. Kartu su vandens purslais ir kruša į balkoną po kolonomis vėjas nešė nuplėštus rožių žiedus, magnolijų lapus, mažas šakeles ir smėlį. Uraganas niokojo sodą.

Tuo metu po kolonomis buvo tik vienas žmogus, ir tas žmogus buvo prokuratorius.

Dabar jis ne sėdėjo krėsle, o gulėjo ant gulto šalia žemo stalelio, apkrauto valgiais ir vyno ąsočiais. Kitas gultas stovėjo tuščias anapus stalo. Palei prokuratoriaus kojas telkšojo raudona tarytum kraujas bala ir mėtėsi sudaužyto ąsočio šukės. Tarnas, prieš audrą dengęs stalą prokuratoriui, kažkodėl sutriko, pamatęs įbestą valdovo žvilgsnį, sunerimo dėl to, kad kažkuo neįtiko, ir supykęs prokuratorius trenkė ąsotį į mozaikines grin «dis, tardamas:

— Kodėl nežiūri į akis, kai paduodi vyną? Argi tu ką nors pavogei? Juodas afrikiečio veidas papilkėjo, jo akyse pasirodė mirtinas siaubas, jis sudrebėjo ir vos nesukūlė antro ąsočio, bet prokuratoriaus įniršis kažkodėl praėjo taip pat greitai, kaip ir buvo užėjęs. Afrikietis buvo bepuoląs rinkti šukių ir šluostyti balos, bet prokuratorius mostelėjo ranka, ir vergas išbėgo. O bala liko.

Dabar afrikietis slėpėsi nuo uragano palei nišą, kurioje stovėjo balta statula nuogos moters su palenkta galva, bijodamas ne laiku pasipainioti po akių ir sykiu baimindamasis pražiopsoti momentą, kai jį gali pašaukti prokuratorius.