Volando įsakymas buvo beregint įvykdytas. Valandžiukę patylėjęs, Volandas kreipėsi į meistrą.

— Vadinasi, į Arbato rūsį? O kas rašys? O svajonės, įkvėpimas?

— Aš nebeturiu nei svajonių, nei įkvėpimo, — atsakė meistras, — ir niekas manęs nebedomina, išskyrus ją vieną, —jis vėl padėjo ranką Margaritai ant galvos, — esu palaužtas, man nyku, aš noriu į rūsį.

— O jūsų romanas? Pilotas?

— Nekenčiu to romano, — atsakė meistras, — per daug dėl jo iškenčiau.

— Meldžiu tave, — gailiu balsu paprašė Margarita, — nekalbėk taip. Už ką tu mane kankini? Juk žinai, kad aš visą savo gyvenimą paaukojau šitam tavo darbui.

O paskui ji dar pridūrė, kreipdamasi į Volandą:

— Neklausykite jo, mesire, jis pernelyg iškamuotas.

— Bet juk reikia ką nors aprašinėti? — kalbėjo Volandas. — Jeigu jūs išsėmėtė prokuratoriaus temą, tai imkitės vaizduoti kad ir šitą Aloizijų.

Meistras šyptelėjo.

— Tokio rašinio Lapšenikova nespausdins, beje, man ir neįdomu.

— O iš ko gyvensite? Juk teks skursti.

— Mielu noru, — atsakė meistras, prisitraukė Margaritą prie savęs, apkabino ją per pečius ir pridūrė: — Ji ateis į protą, paliks mane…

— Nemanau, — prakošė pro dantis Volandas ir kalbėjo toliau: — Vadinasi, žmogus, sukūręs Poncijaus Piloto istoriją, danginasi į rūsį, ketindamas tenai smaksoti prie lempos ir skursti?

Margarita atšlijo nuo meistro ir prašneko labai karštai:

— Aš padariau viską, ką galėjau, pakuždėjau jam į ausį pačią didžiausią vilionę. Tačiau jis atsisakė.

— Aš žinau, kad jūs jam pakuždėjote, — atsakė Volandas, — tačiau tai ne didžiausia vilionė. Noriu pasakyti, — kreipėsi jis šyptelėjęs į meistrą, — kad tas romanas dar pridarys jums siurprizų.

— Labai liūdna, — atsakė meistras.

— Ne, ne, ne liūdna, — tarė Volandas, — nieko baisaus jau nebus. Na, Margarita Nikolajevna, viskas padaryta. Ar turite man kokių nors pretenzijų?

— Ką jūs, oi, ką jūs, mesire!

— Tąsyk priimkite iš manęs atminčiai, — tarė Volandas ir ištraukė iš po pagalvės nedidelę auksinę pasagėlę, nusagstytą deimantais.

— Ne, ne, nei už ką!

— Norit su manim ginčytis? — šyptelėjęs paklausė Volandas.

Kadangi jos apsiaustas buvo be kišenių, Margarita susivyniojo pasagą į servetėlę ir užrišo ją mazgeliu. Tuo metu kažkas ją apstulbino. Ji žvilgtelėjo į langą, kuriame švietė mėnulis, ir tarė: — Bet vieno dalyko aš vis dėlto nesuprantu… Kaip čia dabar — visą laiką vidurnaktis ir vidurnaktis, juk jau seniai turėjo būti rytas?

– Šventinį vidurnaktį malonu truputėlį ir sulaikyti, — atsakė Volandas. — Na, linkiu jums laimės.

Margarita pamaldžiai ištiesė abi rankas į Volandą, tačiau neišdrįso prie jo prisiartinti, tik tyliai šūktelėjo:

— Likite sveiki! Likite sveiki!

— Iki pasimatymo, — tarė Volandas.

Ir juodu apsiaustu vilkinti Margarita kartu su ligoninės chalatu apsisiautusiu meistru išėjo į juvelyro našlės buto koridorių, kur degė žvakė ir lūkuriavo Volando svita. Jiems einant koridorium, Hela nešė lagaminą, kuriame buvo romanas ir menkas Margaritos Nikolajevnos turtas, o katinas padėjo Helai. Prie durų Korovjovas nusilenkęs atsisveikino ir pradingo, o kiti išėjo palydėti ant laiptų. Ten buvo tuščia. Kai jie kirto trečiojo aukšto aikštelę, kažkas minkštai dunkstelėjo, tačiau niekas neatkreipė dėmesio. Prie laukujų šeštosios laiptinės durų Azazelas pūstelėjo aukštyn, ir, vos išėję į kiemą, kurio neapšvietė mėnulis, jie išvydo priebutyje miegantį ir, matyt, kietai miegantį, žmogų su auliniais batais ir kepure ir netoli durų stovinčią juodą mašiną su užgesintais žibintais. Už priekinio st iklo dūlavo kovarnio siluetas.

Jiedu ruošėsi lipti į mašiną, kai Margarita išsigandusi tyliai šūktelėjo:

— Dievulėliau, aš pamečiau pasagėlę!

— Sėskitės į mašiną, — tarė Azazelas, — ir palaukit manęs. Aš tuoj grįšiu, tik išsiaiškinsiu, kas nutiko, — ir jis įėjo į vidų.

O nutiko štai kas: truputėlį anksčiau už Margaritą, meistrą ir jųjų palydovus iš buto Nr.48, esančio po juvelyro našlės butu, ant laiptų išėjo perkarusi moteriškutė su bidonėliu ir krepšiu rankose. Tai buvo ta pati Anuška, kuri trečiadienį prie turniketo, Berliozo nelaimei, paliejo saulėgrąžų aliejų.

Niekas nežinojo ir tikriausiai niekuomet nesužinos, kuo Maskvoje vertėsi ši moteriškutė ir iš ko ji gyveno. Apie ją buvo žinoma tik tiek, kad kasdien ją gali sutikti čia su bidonėliu, čia su krepšiu, o kitąsyk ir su bidonėliu, ir su krepšiu tai žibalo krautuvėje, tai turguje, tai tarpuvartėje, tai ant laiptų, o dažniausiai — buto Nr. 48 virtuvėje; kad ten, kur tik ji pasirodydavo, kur tik buvodavo, tučtuojau kildavo skandalas ir dar, kad ji buvo pravardžiuojama „Giltine“.

Anuška—Giltinė keldavosi labai anksti, o šiandien ją kažkas pažadino visai ne laiku, tuoj po vidurnakčio. Duryse trakštelėjo raktas, pirmiausiai išlindo Anuškos nosis, o įkandin jos — ir pati Anuška, kuri užtrenkė duris ir jau buvo kažkur bekeliaujanti, kai viršutinėje laiptų aikštelėje pokštelėjo durys, kažkas ėmė ristis laiptais žemyn ir, atsimušęs į Anuška, taip bloškė ją į šalį, kad ji net trenkėsi pakaušiu į sieną.

— Kur tave kipšas nešioja be kelnių? — suspigo Anuška, susigriebusi už pakaušio.

Žmogus vienais apatiniais su lagaminu rankoje ir kepure ant galvos užsimerkęs atsakė Anuškai klaikiai mieguistu balsu:

— Kolonėlė! Mėlynasis akmenėlis! Vien išbaltinimas kiek kainavo, — ir pravirkęs suriaumojo: — Nešdinkis!

Jis vėl pasileido, tačiau ne laiptais žemyn, o atgal — į viršų, ten, kur ekonomistas koja buvo išdaužęs lango stiklą, ir pro tą langą aukštyn kojom išskrido į kiemą. Anuška pamiršo net savo pakaušį, aiktelėjo ir pati puolė prie lango. Ji išsitiesė ant pilvo laiptų aikštelėje, iškišo galvą laukan, tikėdamasi kieme, ant asfalto, žibinto šviesoje pamatyti ištiškusį žmogų su lagaminu, tačiau kieme ant asfalto ničnieko nebuvo.

Beliko manyti, kad keistas apsisapnavęs žmogėnas purptelėjo pro langą kaip paukštis, nepalikdamas jokio pėdsako. Anuška persižegnojo ir pagalvojo: „Tikrai, tikrai — tai bent butukas numeris penkiasdešimt! Nedykai žmonės šneka! Ojojoi, koks butukas!“ Ir nespėjo ji taip pagalvoti, o durys viršuje vėl trinktelėjo, ir antras žmogus ėmė tekinom leistis iš viršaus. Anuška šastelėjo prie sienos ir pamatė, kaip kažkoks gana orus pilietis su barzdžiuke, tačiau, kaip pasirodė Anuškai, iš veido truputėlį panašus į paršelį, šmurkštelėjo pro šalį ir įkandin pirmojo išlėkė pro langą, taip pat nė neketindamas ištikšti ant asfalto. Anuška jau visai pamiršo, kur buvo susiruošusi, ir smaksojo ant laiptų, žegnojosi, aikčiojo ir kalbėjosi pati su savim.

Tretysis, be barzdžiukės, apvaliu skustu veidu, su tolstojiška palaidine, netrukus nubildėjo iš viršaus ir lygiai taip pat purptelėjo pro langą.

Anuškos garbei reikia pasakyti, kad ji buvo smalsi ir nutarė dar truputėlį palaukti, ar nenutiks naujų stebuklų. Durys viršuje vėl atsidarė, ir šįsyk ėmė leistis visas būrys, tačiau ne bėgte, o ramiu žingsniu, kaip vaikšto normalūs žmonės. Anuška pasitraukė nuo lango, nusileido prie savo durų, mikliai jas atsidarė, pasislėpė už jų, ir pasilikusiam siaurame plyšely suspindo nuo smalsumo net ant kaktos iššokusi jos akis.

Žemyn netvirtais žingsniais leidosi lyg ligonis, lyg ne ligonis, šiaip ar taip, kažkoks keistas išblyškėlis, apžėlęs barzda, su juoda kepuraite, apsivilkęs kažkokiu chalatu. Už parankės jį atsargiai vedė kažkokia poniutė su juoda sutana, kaip pasirodė Anuškai prietemoje. Poniutė buvo lyg basa, lyg apsiavusi kažkokiais permatomais, matyt, užsienietiškais, į skutus sudriskusiais bateliais. Tfu, kad tave kur! Su bateliais! Bet juk poniutė nuoga! Na, žinoma, sutaną užsisiautusi ant nuogo kūno! „Tai bent butukas!“ Anuška spirgėte spirgėjo, iš anksto gardžiuodamasi, kaip rytą papasakos viską kaimynams.

Paskui keistai apsirengusią poniutę sekė visiškai nuoga poniutė su lagaminėliu rankoje, o aplink lagaminą tūpčiojo juodas milžiniškas katinas. Anuška vos balsu nespygtelėjo, trindamasi akis.