— Ne, nepaliksiu, — atsakė Margarita ir kreipėsi į Volandą: — Prašau mus vėl sugrąžinti į rūsį Arbato skersgatvyje, ir tegul vėl įsižiebia lempa, ir viskas tebūnie, kaip buvę.

Čia meistras nusijuokė ir, apkabinęs Margaritos galvą su seniai išsileidusiom garbanom, tarė:

— Ak, mesire, neklausykite vargšės moters. Tame rūsyje jau seniai gyvena kitas žmogus, ir apskritai nieko pasaulyje nebūna, kaip buvę, — jis prigludo skruostu prie savo draugės galvos, apsikabino Margaritą ir ėmė murmėti: —Vargšelė, vargšelė…

— Sakot, nebūna? — tarė Volandas. — Teisybė. Bet mes pamėginsim, — ir jis šūktelėjo: — Azazelai!

Beregint iš palubės ant grindų nudribo sutrikęs ir kone visai pakvaišęs pilietis vienais apatiniais, bet kažkodėl su lagaminu rankoje ir kepure ant galvos. Nuo išgąsčio tas žmogus tirtėjo ir tūpčiojo.

— Mogaryčius? — paklausė nukritusį iš dangaus Azazelas.

— Aloizijus Mogaryčius, — atsakė šis drebėdamas.

— Tai jūs, perskaitęs Latunskio straipsnį apie šito žmogaus romaną, parašėte skundą, kad jis slepia nelegalią literatūrą? — paklausė Azazelas. Nukritęs iš dangaus pilietis pamėlo ir apsipylė atgailos ašaromis.

— Jūs norėjote persikelt i į jo butą? — be galo meilingai sušvokštė Azazelas.

Kambaryje pasigirdo pasiutusios katės šnypštimas, ir Margarita, spiegdama:

— Ar matei kada raganą, ar matei? — nagais įsikirto į Aloizijaus Mogaryčiaus veidą.

Kilo sąmyšis.

— Ką tu darai? — skausmingu balsu suriko meistras. — Margarita, kaip tau ne gėda!

— Protestuoju, visai ne gėda, — sušuko katinas.

Korovjovas nutempė Margaritą šalin.

— Aš vonią įrengiau, — kalendamas dantimis klykavo kruvinas Mogaryčius ir, apimtas siaubo, ėmė sapalioti kažkokias nesąmones. — Išbaltinau… vien mėlynasis akmenėlis…

— Na, ir puiku, kad vonią įrengei, — pagyrė jį Azazelas, — jam reikalingos vonios, — ir suriko: — Nešdinkis!

Kažkokia jėga apvertė Mogaryčių aukštyn kojomis ir išnešė pro atvirą langą iš Volando miegamojo.

Meistrui akys išvirto ant kaktos, jis sušnibždėjo:

— Betgi čia, ko gero, dar nuostabiau už viską, ką man pasakojo Ivanas! — galutinai priblokštas, jis žvalgėsi į šalis, o paskui tarė katinui: — Atsiprašau… tai tu… tai jūs, — jūs tas pats katinas, kuris mėgino įsėsti į tramvajų?

— Aš, — patvirtino pamalonintas katinas ir pridūrė: — Miela girdėti, kad jūs taip mandagiai kalbatės su katinu. Paprastai katinams visi sako „tu“, nors nė vienas katinas niekuomet ir su niekuo nėra gėręs bruderšafto.

— Man kažkodėl atrodo, kad jūs apskritai ne katinas, — neryžtingai atsiliepė meistras. — Manęs vis tiek pasiges ligoninėje, — nedrąsiai pasakė jis Volandui.

— Kodėl jie turėtų pasigesti? — nuramino Korovjovas, ir jo rankose sušlamėjo kažkokie popieriai ir knygos. — Jūsų ligos istorija?

— Taip.

Korovjovas švystelėjo ligos istoriją į židinį.

— Nėra dokumentų, nėra ir žmogaus, — patenkintas kalbėjo Korovjovas, — o čia jūsų buto savininko namų knyga?

— Ta—aip.

— Kas joje priregistruotas? Aloizijus Mogaryčius? — Korovjovas pūstelėjo į namų knygos puslapį. — Viens du, ir jo nebėra, ir, prašom įsidėmėti — niekuomet nebuvo. O jeigu savininkas nustebs, pasakysite, kad Aloizijus jam prisisapnavo. Mogaryčius? Koks Mogaryčius? Jokio Mogaryčiaus nebuvo, — siūlu perrišta knyga išgaravo Korovjovui iš rankų. — Štai jinai jau savininko stalčiuje.

— Jūs teisingai pasakėte, — prašneko meistras, sužavėtas tokiu Korovjovo miklumu, — jeigu nėra dokumentų, nėra ir žmogaus. Štai manęs ir nėra, nes aš neturiu dokumentų.

— Atsiprašau, — suriko Korovjovas, — tai jau tikra haliucinacija, štai jūsų dokumentai, — ir Korovjovas padavė meistrui dokumentą. Paskui jis kilstelėjo akis į lubas ir saldžiai sukuždėjo Margaritai: — O čia jūsų turtas, Margarita Nikolajevna, — ir jis padavė Margaritai sąsiuvinį su apanglėjusiais kraštais, sudžiūvusią rožę, fotografiją, o galų gale, itin atsargiai, taupomąją knygelę, — dešimt tūkstančių, lygiai tiek, kiek jūs, Margarita Nikolajevna, teikėtės padėti. Svetimo gero mums nereikia.

— Tegul man letenos nudžiūva, jeigu aš prisiliesiu prie svetimo daikto, — pašiaušęs gaurus, suriko katinas, šokinėdamas ant lagamino ir stengdamasis sugrūsti į jį visus nelaimingojo romano egzempliorius. — Štai ir jūsų dokumentukai, — toliau kalbėjo Korovjovas, paduodamas dokumentą Margaritai, o paskui, atsisukęs į Volandą, pagarbiai atraportavo: — Viskas, mesire!

— Ne, ne viskas, — atsakė Volandas, pakeldamas akis nuo gaublio. — Ką liepsite daryti su jūsų palyda, brangioji dona? Man ji nereikalinga.

Pro atviras duris įbėgo nuoga Nataša, išskėtė rankas ir sušuko Margaritai:

— Būkite laiminga, Margarita Nikolajevna! — ji keletą kartų linktelėjo meistrui ir vėl puolė prie Margaritos. — Aš juk žinojau, kur jūs vaikštote.

— Namų darbininkės viską žino, — įsiterpė katinas, reikšmingai iškėlęs leteną, — klysta tie, kas mano, kad jos aklos.

— Ko tu nori, Nataša? — paklausė Margarita. — Grįžk namo.

— Margarita Nikolajevna, širdele, — atsiklaupusi ėmė maldauti Nataša, — paprašykite jį, — ji pašnairavo į Volandą, — kad paliktų mane ragana. Nenoriu grįžt i namo. Netekėsiu nei už inžinieriaus, nei už techniko! Man vakar per pokylį ponas Žakas pasipiršo, — Nataša atgniaužė kumštį ir parodė kažkokius auksinius pinigus.

Margarita klausiamai pažvelgė į Volandą. Šis linktelėjo. Tuomet Nataša šoko Margaritai ant kaklo, išbučiavo ją ir, pergalingai sukrykštusi, išlėkė pro langą.

Natašos vietoje atsirado Nikolajus Ivanovičius. Jis buvo atgavęs savo pirmykštį žmogaus pavidalą, bet buvo labai paniuręs, netgi sudirgęs.

– Štai ką aš su didžiausiu džiaugsmu paleisiu, — tarė Volandas su pasišlykštėjimu žiūrėdamas į Nikolajų Ivanovičių, — su didžiausiu malonumu! Jis čia visai nereikalingas.

— Labai prašau išduoti man pažymą, — baugiai žvalgydamasis į šalis, bet primygtinai pareikalavo Nikolajus Ivanovičius, — apie tai, kur aš praleidau praėjusią naktį.

— O kam? — rūsčiai paklausė katinas.

— Kad galėčiau įteikti jį milicijai ir žmonai, — tvirtai pareiškė Nikolajus Ivanovičius.

— Pažymų mes paprastai neišrašome, — atsakė katinas, suraukęs kaktą, — bet tiek to, jums padarysime išimtį.

Nikolajus Ivanovičius nespėjo net atsipeikėti, o nuoga Hela jau sėdėjo prie rašomosios mašinėlės, ir katinas jai diktavo:

— Patvirtiname, kad šio rašto pateikėjas Nikolajus Ivanovičius minėtą naktį praleido pokylyje pas šėtoną, kur buvo panaudotas kaip transporto priemonė… Hela, padėk skliaustelius! Skliausteliuose rašyk „meitėlis“. Parašas — Begemotas.

— O data? — cyptelėjo Nikolajus Ivanovičius.

— Datų nerašome, popierius su data negalios, — atsakė katinas, mostelėjo popieriaus lapu, iš kažkur išsitraukė antspaudą, kaip ir dera, pūstelėjo į jį, atspaude popieriuje žodį „apmokėta“ ir įteikė raštą Nikolajui Ivanovičiui. Tad Nikolajus Ivanovičius be pėdsako pradingo, o jo vietoje nelauktai atsirado dar vienas žmogus.

— O čia kas per vienas? — pasidygėdamas paklausė Volandas, ranka prisidengdamas nuo žvakių šviesos.

Varenucha nukorė galvą, atsiduso ir tyliai paprašė:

— Paleiskite mane. Negaliu būti vampyras. Juk tuomet drauge su Hela aš vos nenudaigojau Rimskio! O aš ne kraugerys. Paleiskite.

— Ką jis čia kliedi? — paklausė susiraukęs Volandas. — Koks Rimskis? Kas per nesąmonės?

— Teikitės nesirūpinti, mesire, — atsiliepė Azazelas ir kreipėsi į Varenucha: — Nesielkit kaip chamas, kalbėdamas telefonu. Nemeluokit. Aišku? Daugiau taip nedarysit? Iš džiaugsmo Varenuchos galvoje viskas susijaukė, jo veidas prašvito, ir jis, nebesuvokdamas ką šnekąs, sumurmėjo:

— Dėl Die… norėjau pasakyti, jūsų švie… tuoj po pietų… — Varenucha spaudė rankas prie krūtinės ir maldaujamai žvelgė į Azazelą.

— Gerai, drožk namo, — atsakė šis, ir Varenucha ištirpo.

— Dabar visi palikite mane vieną su jais, — paliepė Volandas, linktelėjęs meistro ir Margaritos pusėn.