— Tau dovanojama. Nosinė prie lovos daugiau nebus dedama.

Pasigirdo Fridos klyksmas, ji griuvo ant žemės ir išsitiesė kryžiumi priešais Margaritą.

Volandas mostelėjo ranka, ir Frida dingo iš akių.

— Ačiū, likite sveiki, — tarė Margarita ir pakilo.

— Tai ką, Begemote, — prašneko Volandas, — nepulsim pelnytis iš nepraktiško žmogaus poelgio šventinę naktį, — jis atsisuko į Margaritą, — taigi šito neimsim domėn, juk aš ničnieko nedariau. Ko jūs norėtumėt sau?

Stojo tyla, kurią nutraukė Korovjovas, sušnibždėjęs Margaritai į ausį:

— O deimantine dona, šįsyk patariu būti protingesnei! Juk antraip fortūna gali išslysti iš rankų.

— Aš noriu, kad man tuoj pat, šią sekundę, būtų sugrąžintas mano mylimasis, meistras, — pasakė Margarita, ir jos veidą iškreipė mėšlungis.

Tuomet į kambarį įsiveržė vėjas, žvakių liepsnelės kandeliabruose palinko, sunki užuolaida nučiuožė į šalį, atsivėrė langas ir tolimose aukštybėse pasirodė pilnas mėnulis, bet ne priešaušrio, o vidurnakčio mėnulis. Nuo palangės ligi grindų nusidriekė žalsvas mėnesienos takas, kuriame pasirodė naktinis Ivanuškos svečias, vadinąs save meistru. Jis vilkėjo savaisiais ligoninės drabužiais — chalatu, šlepetėmis ir juoda kepuraite, su kuria nesiskirdavo. Jo neskustą veidą buvo iškreipusi grimasa, jis baikščiai it pamišėlis šnairavo į degančias žvakes, o mėnesienos srautas kunkuliavo aplink.

Margarita iš karto jį pažino, suvaitojo, skėstelėjo rankomis ir pribėgo artyn. Ji bučiavo jo kaktą ir lūpas, glaustėsi prie šeriuoto skruosto, ir ilgai tramdytos ašaros dabar upeliais sruvo jai per veidą. Ji ištarė tik vieną žodį, kartojo jį be jokios prasmės:

— Tu… tu… tu…

Meistras atstūmė ją nuo savęs ir kimiu balsu pasakė:

— Neverk, Margo, nekankink manęs. Aš sunkiai sergu, — jis įsitvėrė ranka į palangę, sakytum ket indamas šokti pro langą ir sprukt i, išsišiepė, žvelgdamas į sėdinčius užstalėje, ir suriko: — Margo, man baisu! Vėl prasidėjo haliucinacijos…

Verksmas smaugė Margaritą, ji šnibždėjo, springdama žodžiais:

— Ne, ne, ne… nieko nebijok… aš su tavim… aš su tavim…

Korovjovas mikliai ir nepastebimai stumtelėjo meistrui kėdę, ir tasai susmuko ant jos, o Margarita suklupo, prisiglaudė prie ligonio ir taip nurimo. Susijaudinusi ji net nepastebėjo, kad dabar jau yra ne nuoga, kad vilki juodu šilkiniu apsiaustu. Ligonis nuleido galvą ir paniurusiu liguistu žvilgsniu žiūrėjo į grindis.

— Taip, — ilgokai patylėjęs, prabilo Volandas, — neblogai apdorotas, — ir įsakė Korovjovui: — Duok tam žmogui ko nors išgerti, riteri.

Margarita drebančiu balsu ėmė prašyti meistrą:

— Išgerk, išgerk. Bijai? Ne, ne, tikėk manim, jis tau padės.

Ligonis paėmė stiklinę ir išgėrė tai, kas joje buvo, tačiau jo ranka suvirpėjo, ir tuščia stiklinė sudužo prie jo kojų.

– Šukės laimę neša! — sušnibždėjo Korovjovas Margaritai. — Žiūrėkit, jis po truputį atsipeikėja.

Iš tiesų, ligonio žvilgsnis pasidarė jau ne toks išgąstingas ir neramus.

— Margo, čia tikrai tu? — paklausė mėnesienos atneštas svečias.

— Nurimk, čia aš, — atsakė Margarita. — Dar! — įsakė Volandas.

Kai meistras ištuštino antrą stiklinę, jo akys pasidarė gyvos ir protingos.

— Na, dabar kitas reikalas, — tarė Volandas prisimerkęs, — dabar pasikalbėsim. Kas jūs toks?

— Aš dabar niekas, — atsakė meistras, ir šypsena iškreipė jo burną.

— Iš kur jūs čia atkakote?

— Iš sielvarto namų. Aš — psichinis ligonis, — paaiškino ateivis.

Tų žodžių Margarita neištvėrė ir vėl pravirko. Paskui nusišluosčiusi ašaras ji suriko:

— Siaubingi žodžiai! Siaubingi žodžiai! Jis meistras, mesire, įspėju jus. Išgydykit jį, jis to vertas!

— Ar žinote, su kuo dabar kalbate? — paklausė atklydėlį Volandas. — Pas ką svečiuojatės?

– Žinau, — atsakė meistras, — mano kaimynas beprotnamyje buvo tasai berniokas, Ivanas Benamis. Jis man apie jus pasakojo.

— Kaipgi, kaipgi, — atsiliepė Volandas, — turėjau malonumo susit ikt i su tuo jaunikaičiu prie Patriarcho tvenkinių. Jis manęs paties vos neišvarė iš proto, įrodinėdamas, kad manęs nėra! Bet jūs, manau, tikite, kad čia tikrai aš?

— Tenka tikėti, — tarė ateivis, — nors, žinoma, kur kas ramiau būtų laikyt i jus haliucinacijos vaisiumi. Atleiskite, — susizgribęs pridūrė meistras.

— Na, jeigu jums ramiau, tai ir laikykite, — mandagiai atsakė Volandas.

— Ne, ne! — išgąstingai prašneko Margarita ir ėmė purtyti meistrą už peties. — Atsipeikėk! Prieš tave tikrai jis!

Katinas ir čia kyštelėjo savo trigrašį:

— O aš iš tiesų panašus į haliucinaciją. Atkreipkite dėmesį į mano profilį mėnesienoje, — katinas nupėdinęs atsistojo mėnesienos take ir ketino dar kažką sakyti, bet buvo paprašytas patylėti, ir, burbtelėjęs: — Gerai, gerai, tyliu jau, tyliu. Būsiu nebyli haliucinacija, — nutilo.

— Sakykit, o kodėl Margarita vadina jus meistru? — paklausė Volandas.

Šis šyptelėjo ir tarė:

— Tai atleistina silpnybė. Ji pernelyg geros nuomonės apie romaną, kurį aš parašiau.

— Apie ką romanas?

— Romanas apie Poncijų Pilotą.

Tuo metu vėl sulingavo ir ėmė šokinėti žvakių liežuvėliai, ant stalo subarškėjo indai, Volandas pratrūko griausmingu juoku, tačiau tas juokas nieko neišgąsdino ir nenustebino.

Begemotas kažkodėl ėmė ploti.

— Apie ką? Apie ką? — prašneko Volandas, liovęsis juoktis. — Šiais laikais? Ar tai galimas daiktas! Nejau neradot kitos temos? Duokite žvilgtelti, — Volandas ištiesė ranką delnu į viršų.

— Apgailestauju, bet negaliu to padaryti, — atsiliepė meistras, — nes sudeginau jį krosnyje.

— Atleiskit, nepatikėsiu, — tarė Volandas, — negalimas daiktas. Rankraščiai nedega, — jis atsisuko į Begemotą ir paliepė: — Na, Begemote, duokš romaną.

Katinas akies mirksniu stryktelėjo nuo kėdės, ir visi išvydo, kad jis tupėjo ant storos rankraščių šūsnies. Viršutinį egzempliorių katinas nusilenkęs padavė Volandui. Margarita sudrebėjo ir, vėl ligi ašarų susijaudinusi, sušuko:

– Štai jis, rankraštis! Štai jis! Ji puolė prie Volando ir susižavėjusi pridūrė:

— Visagalis, visagalis!

Volandas paėmė į rankas paduotąjį egzempliorių, pakraipė jį, padėjo į šalį ir tylomis įbedė nebesišypsančias akis į meistrą. Tačiau šį nežinia kodėl apėmė liūdnumas ir nerimas, jis atsistojo, iškėlė rankas ir krūpčiodamas ėmė murmėti, kreipdamasis į mėnulį aukštybėse:

— Net mėnesėtą naktį nėra man atilsio… Kam sutrikdėt mano ramybę? O dievai, dievai…

Margarita įsikibo į ligoninės chalatą, prisiglaudė prie jo ir ašarodama pat i ėmė sielvartingai murmėti:

— Dieve, kodėl gi tau nepadeda vaistai?

— Niekis, niekis, niekis, — kuždėjo Korovjovas, sukiodamasis aplink meistrą, — niekis, niekis… Dar stikliukėlį, ir aš drauge su jumis…

Stikliukėlis mirktelėjo, blykstelėjo mėnesienoje, ir padėjo tasai st ikliukėlis. Meistras buvo vėl pasodintas ant kėdės, ir ligonio veidas vėl tapo ramus.

— Na, dabar viskas aišku, — tarė Volandas ir subarbeno ilgu pirštu į rankraštį.

— Visiškai aišku, — patvirtino katinas, užmiršęs pažadą tapti nebylia haliucinacija, — dabar šito opuso pagrindinė linija man aiški kaip dieną. Ką tu sakai, Azazelai? — kreipėsi jis į tylintį Azazelą.

— Aš sakau, — sniaukrodamas tarė šis, — kad tave reiktų paskandinti.

— Būk gailestingas, Azazelai, — atsakė jam katinas, — ir nepakišk tos minties mano valdovui. Patikėk, aš kiekvieną naktį rodyčiausi tau su tokia pat mėnesienos mantija kaip vargšas meistras ir močiau tau, ir viliočiau paskui save. Ar tau būtų smagu, Azazelai?

— Na, Margarita, — vėl įsitraukė į pokalbį Volandas, — pasakėte viską, ko norite?

Margaritos akys sužibo, ir ji maldaujamu balsu kreipėsi į Volandą:

— Leisite man su juo pasikuždėti?

Volandas linktelėjo galva, ir Margarita, pasilenkusi meistrui prie ausies, kažką jam pašnibždėjo. Buvo girdėti, kaip šis atsakė:

— Ne, vėlu. Aš nieko daugiau nebenoriu gyvenime. Noriu tik matyti tave. Tačiau tau dar kartą patariu — palik mane. Su manimi prapulsi.