— Laikykit tą pasiutusią velnio bobą! — kriokė katinas, mėgindamas išsivaduoti nuo Helos, kuri sėdėjo ant jo raita. Peštukai buvo išskirti, Korovjovas papūtė į peršautą Helos pirštą, ir tas užgijo.

— Negaliu šaudyti, kai aplink visi plepa! — šaukė Begemotas ir mėgino pritaisyti atgal didžiulį kuokštą gaurų, išrautų iš nugaros.

— Kertu lažybų, — tarė Volandas, šypsodamasis Margaritai, — kad šį pokštą jis iškrėtė tyčia. Šaudo jis neblogai.

Hela su katinu susitaikė, ir jiedu, patvirtindami tą susitaikymą, pasibučiavo. Iš po pagalvės buvo ištraukta korta. Nė viena akis, išskyrus tą, kurią peršovė Azazelas, nebuvo paliesta.

— Negali būti, — tvirtino katinas, žvelgdamas pro kortą į kandeliabro šviesas.

Linksmoji vakarienė tęsėsi. Žvakės kandeliabruose apgargėjo, po kambarį vilnydama sklaidėsi sausa, kvapi židinio šiluma. Prisivalgiusią Margaritą apėmė palaimos jausmas.

Ji žvelgė, kaip pilkšvi dūmų ratilai nuo Azazelo cigaro plaukia link židinio ir kaip katinas mėgina pagauti juos špagos galu. Ji niekur nenorėjo eiti, nors, jos manymu, jau buvo vėlu. Sprendžiant iš visko, artėjo šešta valanda ryto. Pasinaudojusi pauze, Margarita kreipėsi į Volandą ir nedrąsiai tarė:

— Man jau turbūt metas… Vėlu.

— Kur jūs taip skubate? — mandagiai, bet sausai paklausė Volandas. Kiti tylėjo, apsimesdami be galo susidomėję cigaro durnų ratilais.

— Taip, metas, — galutinai dėl to sutrikusi, pakartojo Margarita ir atsigręžė, lyg ieškodama pelerinos ar apsiausto. Staiga ji ėmė drovėtis savo nuogumo. Ji pakilo iš užstalės. Volandas tylėdamas pakėlė nuo lovos savo palaikį apskretusį chalatą, o Korovjovas užmetė jį Margaritai ant pečių.

— Dėkoju jums, mesire, — vos girdimu balsu tarė Margarita ir klausiamai pažvelgė į Volandą. Tasai mandagiai ir abejingai šyptelėjo. Baisi nykuma kažkaip akimoju suspaudė Margaritai širdį. Ji pasijuto apgauta. Buvo matyti, kad niekas neketina jos apdovanoti už paslaugas per pokylį, kaip niekas nemėgino jos ir sulaikyt i. O jai buvo visai aišku, kad eiti iš čia nebėra kur. Akimirką šmėkštelėjusi mintis, kad teks grįžti į namus, sukėlė jos širdyje didžiausią neviltį. Gal reikia pačiai paprašyti, kaip gundydamas patarė Azazelas Aleksandro sode? „Ne, nieku gyvu“, — tarė ji pati sau.

— Viso gero, mesire, — pasakė ji balsiai, o tylomis galvojo: „Kad tik ištrūkčiau iš čia, o tada jau nueisiu prie upės ir nusiskandinsiu“.

— Sėskitės, — staiga įsakmiai tarė Volandas.

Margaritos veidas persimainė, ji atsisėdo.

— Gal norėtumėte ką nors pasakyti atsisveikindama?

— Ne, mesire, nieko nenoriu, — išdidžiai atsakė Margarita, — išskyrus tai, kad mielai padarysiu viską, ką paliepsite, jeigu tik esu dar jums reikalinga. Aš nėmaž nepavargau ir smagiai pasilinksminau per pokylį. Ir jeigu tas pokylis tebetruktų, aš mielai atstatyčiau savo kelį, kad jį galėtų pabučiuoti tūkstančiai pakaruoklių ir žmogžudžių, — Margarita žvelgė į Volandą lyg pro rūko šydą, jos akyse tvenkėsi ašaros.

— Teisingai! Visai teisingai! — baisiu balsu skardžiai suriko Volandas. — Taip ir reikia!

— Taip ir reikia! — lyg aidas pakartojo Volando svita.

— Mes jus išbandėme, — toliau kalbėjo Volandas, — niekada nieko neprašykite! Niekada ir nieko, ypač iš tų, kurie už jus st ipresni. Patys pasiūlys ir patys viską duos. Sėskitės, išdidi moterie, — Volandas nuplėšė Margaritai nuo pečių sunkų chalatą, ir ji vėl atsidūrė šalia jo ant lovos. — Na, Margo, — vėl prašneko Volandas švelnesniu balsu, — ko jūs pageidaujate už tai, kad šiandien pabuvote pokylio šeimininke? Ko norite už tai, kad visą pokylį praleidote nuoga? Kiek kainuoja jūsų kelis? Kokių nuostolių padarė jums mano svečiai, kuriuos ką tik pavadinote pakaruokliais? Sakykit! Ir šįsyk sakykit viską nesivaržydama: juk aš siūlau.

Margaritos širdis ėmė daužytis, ji sunkiai atsikvėpė, stengėsi susivokti….

— Na, drąsiau, drąsiau! — skatino Volandas. — Žadinkit savo fantaziją, išjudinkit ją! Jau vien už būtinybę matyti, kaip buvo nužudytas tas niekšų niekšas baronas, žmogų verta apdovanoti, ypač jei tas žmogus — moteris. Na?

Margaritai užgniaužė kvapą, ji jau buvo betarianti šventai širdyje saugomus ir iš anksto paruoštus žodžius, bet staiga išbalo, prasižiojo ir išsprogino akis. „Frida! Frida! Frida! — suvaitojo jos ausyse kažkieno įkyrus maldaujamas balsas. — Aš vardu Frida!“ — ir Margarita užsikirsdama prašneko:

— Vadinasi… aš galiu paprašyti… vieno dalyko?

— Pareikalauti, pareikalauti, mano dona, — atsakė Volandas, supratingai šypsodamasis, — pareikalauti vieno dalyko!

Ak, kaip mikliai ir aiškiai pabrėžė Volandas pačios Margaritos pasakytus žodžius — „vieno dalyko“!

Margarita dar kartą atsiduso ir tarė: — Aš noriu, kad Fridai daugiau nebebūtų paduodama nosinė, kuria ji uždusino savo kūdikį.

Katinas pakėlė akis į dangų ir garsiai atsiduso, tačiau nieko nepasakė, tikriausiai prisiminė per pokylį nusuktą ausį.

— Kadangi absoliučiai neįtikėtina, — prašneko Volandas šyptelėjęs, — jog šita kvaiša Frida jums būtų įbrukusi kyšį — juk tatai nesiderintų su jūsų karališku orumu, — aš stačiai nebežinau, ką daryti. Man turbūt nieko daugiau nelieka, tik prisirinkti skudurų ir užkamšyti jais visas miegamojo skyles!

— Apie ką jūs kalbate, mesire? — suglumo Margarita, išklausiusi šituos tikrai nesuprantamus žodžius.

— Visiškai su jumis sutinku, mesire, — įsikišo į pokalbį katinas, — žinoma, skudurų, — ir jis susierzinęs trenkė letena į stalą.

— Aš apie gailestingumą kalbu, — paaiškino savo žodžius Volandas, nenuleisdamas nuo Margaritos liepsningos akies. — Retkarčiais jis visai netikėtai ir klastingai įsibrauna pro siauriausius plyšiukus. Štai aš ir kalbu apie skudurus.

— Ir aš apie tą patį kalbu! — šūktelėjo katinas, bet dėl viso pikto pasitraukė nuo Margaritos ir prisidengė rausvu kremu ištepliotomis letenomis smailas ausis.

— Drožk iš čia, — tarė jam Volandas.

— Bet aš dar negėriau kavos, — atsiliepė katinas, — kaipgi išeisiu? Nejaugi, mesire, šventinę naktį svečiai prie stalo skirstomi į dvi rūšis? Vieni — pirmo, o kiti, kaip sakė tasai liūdnasis šykštuolis bufetininkas, — antro šviežumo?

— Tylėk, — įsakė jam Volandas ir paklausė Margaritą: — Sprendžiant iš visko, jūs nepaprastai geras žmogus? Didžiai dorovingas žmogus?

— Ne, — ryžtingai atšovė Margarita, — žinau, kad su jumis šnekėtis galima tik atvirai, todėl atvirai ir sakau: aš esu lengvabūdė. Paprašiau pasigailėti Fridos tik todėl, kad per neatsargumą įžiebiau jai tvirtą viltį. Ji laukia, mesire, ji tiki mano galia. Ir jeigu ji liks apgauta, aš atsidursiu siaubingoje padėtyje. Nerasiu ramybės visą gyvenimą. Nėra kas daryti! Taip jau išėjo.

— A, — tarė Volandas, — suprantu.

— Vadinasi, jūs tai padarysite? — tyliai paklausė Margarita.

— Nieku gyvu, — atsakė Volandas, — matote, brangioji karaliene, čia įvyko mažytė painiava. Kiekviena žinyba privalo rūpintis savo reikalais. Nesiginčysiu, mūsų galimybės gana didelės, jos kur kas didesnės, negu mano kai kurie nelabai įžvalgūs žmonės…

— Tikra teisybė, kur kas didesnės, — neiškentęs įkišo trigrašį katinas, matyt, didžiuodamasis tomis galimybėmis.

— Tylėk, velniai tave griebtų! — sudraudė jį Volandas ir vėl kreipėsi į Margaritą: — Tiesiog nėra prasmės daryti tai, kuo užsiima kita, kaip aš sakiau, žinyba. Taigi, šito aš nedarysiu, padarysite jūs pati.

— Argi mano valia išsipildys?

Azazelas pašaipiai dirstelėjo žvairąja akimi į Margaritą, nežymiai papurtė rusvaplaukę galvą ir prunkštelėjo.

— Nagi darykite, varge tu mano, — burbtelėjo Volandas ir, pasukęs gaublį, įsistebeilijo į kažkokią detalę jo paviršiuje. Matyt, jis vienu metu ir kalbėjosi su Margarita, ir domėjosi dar kažkuo.

— Na, Frida, — pakuždėjo Korovjovas.

— Frida! — šaižiai suriko Margarita. Durys atsilapojo, į kambarį įbėgo išsitaršiusi, nuoga moteris paklaikusiomis akimis, tačiau visiškai išblaivėjusi, ir ištiesė rankas į Margaritą, o toji didingai tarė: