— Tamsa, atslinkusi nuo Viduržemio jūros, apgaubė prokuratoriaus nekenčiamą miestą… Taip, tamsa…

Tamsa, atslinkusi nuo Viduržemio jūros, apgaubė prokuratoriaus nekenčiamą miestą.

Išnyko kabantys tiltai, jungia šventyklą su baisiuoju Antonijaus bokštu, iš dangaus nusileidusi bedugnė prarijo sparnuotus dievus virš hipodromo, Chasmonėjų rūmus su šaudymo angomis, turgavietes, karavansarajus, skersgatvius, tvenkinius… dingo Jeršalaimas — didingas miestas, tarsi jo nė nebūtų buvę pasaulyje. Viską prarijo tamsa, išgąsdinusi visus gyvus padarus Jeršalaime ir jo apylinkėse. Keistą debesį atnešė vėjas nuo jūros tą pavakarę, pavasario mėnesio nisano keturioliktosios dienos pavakarę.

Tas debesis savo pilvu jau gulė ant Plynkalnio, kur budeliai skubėdami žudė pasmerktuosius, gulė ant Jeršalaimo šventyklos, padūmavusiais srautais šliaužė nuo kalvos, užtvindydamas Žemutinį miestą. Jis sruvo vidun pro langelius ir vijo žmones iš kreivų gatvelių į namus. Jis neskubėjo atiduoti žemei savo drėgmės ir kol kas liejo tik šviesą. Vos tik juodą padūmavusį mutinį perskrosdavo ugnis, iš aklinos tamsumos aukštyn šokteldavo didingas šventyklos luitas su tviskančiu žvynuotu stogu. Bet ugnis tą pačią akimirką gesdavo, ir šventykla nugrimzdavo į juodą bedugnę. Kelis kartus ji išniro iš gelmių ir vėl prasmego jose, ir kiekvienąsyk šį smegimą tamson lydėjo katastrofiškas griausmas.

Kitokie šešėliai spurdėjo ir blaškėsi, kai iš bedugnės pakildavo Erodo Didžiojo rūmai, stovėję priešais šventyklą ant vakarinės kalvos, ir baisios begalvės statulos išlėkdavo į juodą dangų, tiesdamos į jį rankas. Bet dangaus ugnys vėl dingdavo, ir sunkūs griaustinio dūžiai suvarydavo auksinius stabus į tamsą.

Liūtis prapliupo netikėtai, ir tada audra virto uraganu. Toje pačioje vietoje, netoli marmurinio suolelio sode, kur apie pusiaudienį kalbėjosi prokuratorius ir vyriausiasis kunigas, su trenksmu, panašiu į patrankos šūvį, lūžo kiparisas. Kartu su vandens purslais ir kruša į balkoną po kolonomis vėjas nešė nuplėštus rožių žiedus, magnolijų lapus, mažas šakeles ir smėlį. Uraganas niokojo sodą.

Tuo metu po kolonomis buvo tik vienas žmogus, ir tas žmogus buvo prokuratorius.

Dabar jis ne sėdėjo krėsle, o gulėjo ant gulto šalia žemo stalelio, apkrauto valgiais ir vyno ąsočiais. Kitas gultas stovėjo tuščias anapus stalo. Palei prokuratoriaus kojas telkšojo raudona tarytum kraujas bala ir mėtėsi sudaužyto ąsočio šukės. Tarnas, prieš audrą dengęs stalą prokuratoriui, kažkodėl sutriko, pamatęs įbestą valdovo žvilgsnį, sunerimo dėl to, kad kažkuo neįtiko, ir supykęs prokuratorius trenkė ąsotį į mozaikines grin «dis, tardamas:

— Kodėl nežiūri į akis, kai paduodi vyną? Argi tu ką nors pavogei? Juodas afrikiečio veidas papilkėjo, jo akyse pasirodė mirtinas siaubas, jis sudrebėjo ir vos nesukūlė antro ąsočio, bet prokuratoriaus įniršis kažkodėl praėjo taip pat greitai, kaip ir buvo užėjęs. Afrikietis buvo bepuoląs rinkti šukių ir šluostyti balos, bet prokuratorius mostelėjo ranka, ir vergas išbėgo. O bala liko.

Dabar afrikietis slėpėsi nuo uragano palei nišą, kurioje stovėjo balta statula nuogos moters su palenkta galva, bijodamas ne laiku pasipainioti po akių ir sykiu baimindamasis pražiopsoti momentą, kai jį gali pašaukti prokuratorius.

Audros prietemoje gulįs prokuratorius pats pylėsi vyno į taurę, gėrė ilgais gurkšniais, retkarčiais atsilauždavo duonos, trupino ją, rijo mažais kąsneliais, kartkartėmis sučiulpdavo kokią austrę, pakramtydavo citrinos ir vėl gerdavo.

Jeigu ne vandens kriokimas, jeigu ne perkūnijos trenksmas, nuo kurio, rodėsi, tuoj sulūš rūmų stogas, jeigu ne tvatinanti į balkono duris kruša, būtų buvę galima girdėti, kad prokuratorius kažką murma, kalbėdamasis pats su savim. Ir jeigu nepatvarus dangaus ugnies mirguliavimas būtų virtęs pastovia šviesa, stebėtojas būtų galėjęs pamatyti, kad prokuratoriaus veide su paraudusiomis nuo nemigos ir vyno akimis atsispindi nekantravimas, kad prokuratorius ne tik žiūri į dvi baltas rožes, nuskendusias raudonoje balutėje, bet vis atsuka veidą vandens purslams ir smėliui, vis dairosi į sodą, kad jis kažko laukia, nekantraudamas laukia.

Po kurio laiko vandens skraistė prieš prokuratoriaus akis ėmė retėti. Kad ir koks nirtulingas buvo uraganas, dabar jis jau silpo. Šakos nebetraškėjo ir nebelūžo. Perkūnijos trenksmas ir ugnies blyksniai darėsi vis retesni. Virš Jeršalaimo jau plaukė nebe violetinis apklotas su baltais pakraščiais, o paprasčiausias pilkas ariergardo debesis. Audra slinko link Negyvosios jūros.

Dabar jau buvo galima atskirti ir lietaus šniokštimą, ir šniokšt imą vandens, kliokiančio laštakais ir tiesiog laiptų pakopomis, kuriomis dieną prokuratorius leidosi į aikštę paskelbti nuosprendžio. O pagaliau sučiurleno ir ligi tol užslopintas fontanas. Dangus blaivėsi. Pilkoje, į rytus lekiančioje skraistėje atsirado mėlynų properšų.

Ūmai iš tolo, prasimušę pro jau visai nusilpusio lietaus barbenimą, prokuratoriaus ausis pasiekė vos girdimi trimitų garsai ir kelių šimtų kanopų caksėjimas. Išgirdęs tai, prokuratorius krustelėjo, jo veidas atgijo. Ala grįžo nuo Plynkalnio. Sprendžiant iš garso, ji jojo per tą pačią aikštę, kurioje buvo paskelbtas nuosprendis.

Pagaliau prokuratorius išgirdo ir ilgai lauktus žingsnius, ir šlepsėjimą ant laiptų, vedančių į aukštutinę sodo aikštelę prieš pat balkoną. Prokuratorius ištempė kaklą, ir jo akys suspindo iš džiaugsmo.

Tarp dviejų marmurinių liūtų pirma pasirodė galva su gobtuvu, o paskui ir kiaurai permerktas žmogus su prilipusiu prie kūno apsiaustu. Tai buvo tas pats žmogus, su kuriuo užtemdytam rūmų kambary prieš nuosprendį šnabždėjosi prokuratorius ir kuris, vykdant bausmę, sėdėjo ant trikojės taburetės, žaisdamas vytele.

Nelenkdamas balų, žmogus su gobtuvu perkirto sodo aikštelę, žengė ant mozaikinių balkono grindų ir, pakėlęs ranką, tarė aukštu maloniu balsu:

— Tegyvuoja ir tesidžiaugia prokuratorius!

Atvykėlis kalbėjo lotyniškai.

— Dievai! — sušuko Pilotas. — Juk jūs permirkęs iki paskutinio siūlo! Koks uraganas? A?

Prašom nedelsiant eiti į mano menes. Būkit malonus, persirenkit. Atvykėlis atmetė gobtuvą, atidengdamas visai šlapią galvą su prilipusiais prie kaktos plaukais, ir savo skustame veide nutaisęs mandagią šypseną, atsisakė persirengti, įtikinėdamas, kad lietutis negalįs jam pakenkti.

— Nenoriu nė girdėti, — atsakė prokuratorius ir suplojo delnais. Šitaip jis pašaukė išsislapsčiusius tarnus ir liepė jiems pasirūpinti ateiviu, o paskui nedelsiant atnešti karštus patiekalus. Plaukams išsidžiovinti, persirengti, persiauti ir apskritai susitvarkyti prokuratoriaus svečias sugaišo labai neilgai ir greitai jis pasirodė balkone susišukavęs, su sausais sandalais ir sausu purpuriniu karišku apsiaustu.

Tuo laiku saulė jau buvo grįžusi į Jeršalaimą ir, prieš nugrimzdama Viduržemio jūron, siuntė atsisveikinimo spindulius prokuratoriaus nekenčiamam miestui ir auksino balkono pakopas. Fontanas visai atgijo, užgiedojo visu balsu, balandžiai susirinko ant smėlio, burkavo, šokinėjo per nulaužytas šakeles, kažką lesinėjo. Tarnai iššluostė raudoną balą, surinko šukes, ant stalo garavo mėsa.

— Laukiu prokuratoriaus įsakymų, — tarė ateivis, žengdamas prie stalo.

— Bet nieko nesulauksite, kol neatsisėsite ir neišgersite vyno, — maloniai atsakė Pilotas ir mostelėjo link antrojo gulto.

Atvykėlis prigulė, tarnas įpylė jo taurėn tiršto raudono vyno. Kitas tarnas, atsargiai pasilenkęs ties Piloto petimi, pripildė prokuratoriaus taurę. Paskui šis rankos mostu išsiuntė abu tarnus.

Kol atvykėlis valgė ir gėrė, Pilotas, siurbčiodamas vyną, prisimerkęs žvelgė į savo svečią. Pas Pilotą atėjęs žmogus buvo vidutinio amžiaus, labai malonaus apvalaus ir švaraus veido, su mėsinga nosim. Plaukai kažkokios neaiškios spalvos. Dabar džiūdami jie šviesėjo. Atėjusio tautybę būtų buvę sunku nustatyti. Jo veide pirmiausia krito į akis geraširdiška išraiška, kurią, beje, gadino akys arba, teisingiau, ne akys, o atvykėlio maniera žiūrėti į pašnekovą. Paprastai savo mažas akutes atvykėlis laikė pridengęs keistokais, lyg patinusiais, vokais. Tada tų akių plyšeliuose blykčiojo nepikta šelmystė.