Atrodo, kad prokuratoriaus svečias buvo linkęs į humorą. Bet retkarčiais, visiškai išguidamas iš plyšelių tą blyksintį humorą, svečias plačiai atverdavo vokus ir staiga įsmeigdavo žvilgsnį tiesiai į pašnekovą, lyg norėdamas skubiai įžiūrėti kažkokią nežymią dėmelę ant pašnekovo nosies. Tai trukdavo vieną mirksnį, paskui vokai vėl nusileisdavo, plyšeliai susiaurėdavo ir juose sušvisdavo geraširdiškas ir vylingas protas.

Atvykėlis neatsisakė ir antros vyno taurės, pasigardžiuodamas prarijo kelias austres, paragavo virtų daržovių, suvalgė gabalą mėsos.

Pasisotinęs jis pagyrė:

— Puikus vynas, prokuratoriau, tačiau čia — ne „Falernas“?

— „Cekuba“, trisdešimt metų senumo, — maloniai atsiliepė prokuratorius.

Svečias padėjo ranką prie širdies, atsisakė dar ką nors suvalgyti, pareiškė esąs sotus.

Tuomet Pilotas prisipildė savo taurę, svečias padarė tą pat. Abu pietaujantys nupylė po truputį vyno iš savo taurių į dubenį su mėsa, ir prokuratorius, keldamas taurę, garsiai tarė:

— Už mus, už tave, cezari, romėnų tėve, brangiausias ir geriausias iš visų žmonių!

Paskui abu išgėrė vyno, ir afrikiečiai nuvokė nuo stalo valgius, palikdami tik vaisius ir ąsočius. Prokuratorius vėl rankos mostu išsiuntė tarnus ir liko po kolonada tik su savo svečiu.

— Taigi, — negarsiai prašneko Pilotas, — ką galite pasakyti apie nuotaikas šiame mieste?

Jis nejučia nukreipė žvilgsnį ten, kur už sodo terasų, apačioje, blėso ir kolonados, ir plokšti stogai, auksinami paskutinių spindulių. — Manau, prokuratoriau, — atsakė svečias, — kad nuotaikos Jeršalaime šiuo metu patenkinamos.

— Ar galima laiduoti, kad riaušės nebegresia?

— Laiduoti galima, — meiliai žvelgdamas į prokuratorių, atsakė svečias, — tik už vieną dalyką pasaulyje — už didžiojo cezario galybę.

— Tegul dievai jam duoda ilgą amžių, — tuoj pat pratęsė šią mintį Pilotas, — ir visuotinę taiką.

Jis patylėjo ir pridūrė:

— Kaip manote, ar kariuomenę dabar galima išvesti?

— Manau, kad Žaibasvaidžio legiono kohortą galima išvesti, — atsakė svečias ir pridūrė:

— Gerai būtų, kad atsisveikindama ji pražygiuotų per miestą.

— Puiki mintis, — pritarė prokuratorius, — poryt aš ją išleisiu ir pats išvažiuosiu, ir prisiekiu dvylikos dievų puota, protėvių vėlėmis prisiekiu — daug ką atiduočiau, kad galėčiau tai padaryti šiandien.

— Prokuratorius nemėgsta Jeršalaimo? — geraširdiškai paklausė svečias.

— Meldžiamasis, — šypsodamasis sušuko prokuratorius, — nėra nykesnės vietos žemėje.

Jau nė nekalbu apie gamtą! Aš susergu kiekvieną kartą, kai turiu čia atvažiuoti. Bet tai dar būtų pusė bėdos. Bet šitos šventės — magai, burtininkai, aiškiaregiai, tos maldininkų kirbinės… Fanatikai, fanatikai! Ko vertas vien tas mesijas, kurio jie nei iš šio, nei iš to ėmė laukti šiemet! Kiekvieną minutę tik ir žiūri, ar neteks būti didžiai nemalonių skerdynių liudininku. Visą laiką turi kariuomenę varinėti, skaityti visokius šmeižtus ir skundus, kurių pusė parašyta apie tave patį! Sutikit, kad tai nuobodu. O, jeigu ne tarnyba imperatoriui!..

— Taip, šventės čia sunkios, — sutiko svečias.

— Iš visos širdies trokštu, kad jos greičiau pasibaigtų, — energingai pridūrė Pilotas. — Pagaliau galėsiu grįžti į Cezarėją. Ar patikėsite, šitas pamėkliškas Erodo statinys, — prokuratorius mostelėjo ranka išilgai kolonados, ir buvo aišku, kad jis kalba apie rūmus, — tiesiog varo mane iš proto. Aš negaliu čia miego ti. Pasaulyje nėra buvę keistesnės architektūros!.. Beje, grįžkime prie reikalų. Pirmiausia, ar tas prakeiktas Bar—Rabanas nekelia jums rūpesčio?

Šią sekundę svečias ir įsmeigė savo ypatingąjį žvilgsnį į prokuratoriaus skruostą. Bet Pilotas nuobodžiaujančiomis akimis žiūrėjo į tolumą, šlykštėdamasis raukėsi ir stebėjo miesto dalį, gulinčią po kojomis ir gęstančią sutemose. Svečio žvilgsnis irgi užgeso, jo vokai nusileido.

— Reikia manyti, kad Bar—Rabanas dabar mažiau nepavojingas kaip ėriukas, — prašneko svečias, ir jo apvalų veidą išvagojo raukšlikės. — Jam dabar nepatogu maištauti.

— Pernelyg išgarsėjo? — šyptelėjęs paklausė Pilotas.

— Prokuratorius kaip visuomet puikiai perprato esmę!

— Bet vis dėlto, — su rūpesčiu tarė prokuratorius, ir ilgas plonas pirštas su juodu žiedo brangakmeniu pakilo aukštyn, — reikia…

— O, prokuratoriau, galite būti tikras: kol aš Judėjoje, Bar—Rabanas nė žingsnio nežengs be seklių, einančių jo pėdomis.

— Dabar aš ramus, kaip ramus apskritai visada, kai jūs čia.

— Prokuratorius pernelyg malonus!

— O dabar prašom papasakoti apie bausmės vykdymą, — tarė prokuratorius.

— Kas konkrečiai domina prokuratorių? — Ar minia nebandė reikšti nepasitenkinimo? Tai, žinoma, svarbiausia.

— Jokio nepasitenkinimo, — atsakė svečias.

— Labai gerai. Jūs pats įsitikinote, kad jie mirę?

— Prokuratorius gali būti tikras.

— O sakykite… ar jie gavo gerti, prieš kabinami ant stulpų?

— Taip. Bet jis, — čia svečias užmerkė akis, — atsisakė gėrimo.

— Kuris? — paklausė Pilotas.

— Atleiskite, igemone! — šūktelėjo svečias. — Aš nepasakiau vardo? Ha—Nocri!

— Beprotis! — tarė Pilotas, kažkodėl perkreipdamas veidą. Po kaire jo akim sutvinksėjo gysliukė. — Mirti saulės nudegintam! Kam atsisakyti to, kas tau priklauso pagal įstatymą?

Kokiais žodžiais jis atsisakė?

— Jis padėkojo, — vėl užsimerkęs atsiliepė svečias, — ir pasakė nekaltinąs už tai, kad jam atimama gyvybė.

— Ko? — slogiu balsu paklausė Pilotas.

– Šito jis, igemone, nepasakė.

— Ar jis nemėgino pamokslauti girdint kareiviams?

— Ne, igemone, šįsyk jis buvo mažakalbis. Vienintelis dalykas, kurį jis pasakė, buvo tai, kad viena pačių bjauriausių žmogaus ydų jis laikąs bailumą.

— Kam tie žodžiai buvo taikomi? — išgirdo svečias nelauktai prislėgtą balsą.

— Nebuvo galima suprasti. Jis apskritai elgėsi keistai, beje, kaip ir visuomet.

— Kuo reiškėsi tas keistumas?

— Jis vis taikėsi pažvelgti į akis čia vienam, čia kitam iš jį supančių žmonių ir be paliovos šypsojosi kažkokia paika šypsena.

— Daugiau nieko? — paklausė kimus balsas.

— Daugiau nieko.

Prokuratorius barkštelėjo taure, pildamasis sau vyno. Išgėręs ją ligi dugno, jis prašneko:

– Štai koks reikalas: nors mums ir nepavyko aptikti — bent šiuo metu — kokių nors jo gerbėjų ar šalininkų, vis dėlto negalima garantuoti, kad jų visai nėra.

Svečias atidžiai klausėsi palenkęs galvą.

— Taigi, idant išvengtumėm bet kokių siurprizų, — toliau kalbėjo prokuratorius, — prašom nedelsiant ir be jokio triukšmo pašalinti nuo žemės paviršiaus visų trijų nubaustųjų kūnus ir palaidoti juos slapčia ir tylomis, kad apie juos daugiau nebūtų jokių šnekų.

— Klausau, igemone, — pasakė svečias ir atsistojo tardamas: — Kadangi reikalas sudėtingas ir atsakingas, leiskite man nedelsiant išvykti.

— Ne, prisėskite dar, — tarė Pilotas, rankos mostu sustabdydamas savo svečią, — dar du klausimai. Pirmasis — jūsų dideli nuopelnai šiame nepaprastai sunkiame poste, einant Judėjos prokuratoriaus slaptosios tarnybos viršininko pareigas, duoda man malonią progą pranešti apie tai Romai.

Svečio veidas nuraudo, jis atsistojo ir nusilenkė prokuratoriui tardamas:

— Aš tik vykdau savo pareigą ir tarnauju imperatoriui!

— Bet aš norėčiau jus paprašyti, — tęsė igemonas, — jeigu jums bus pasiūlyta persikelti iš čia su paaukštinimu, atsisakyt i jo ir likti čia. Nieku gyvu nenorėčiau skirtis su jumis.

Tegul jus apdovanoja kaip nors kitaip.

— Esu laimingas, kad tarnauju jūsų vadovaujamas, igemone.

— Labai malonu tai girdėti. Taigi, antrasis klausimas. Dėl šito, na šito… Judo iš Kiriato. Svečias čia vėlei įbedė į prokuratorių savo keistąjį žvilgsnį ir tuoj pat, kaip ir derėjo, jį užgesino.

– Žmonės šneka, kad jis, — prislopinęs balsą toliau kalbėjo prokuratorius, — pinigų gavo už tai, kad taip svetingai priėmė pas save tą pamišėlį filosofą.