— Aš nepagydomas, — ramiai atsakė svečias, — kai Stravinskis šneka grąžinsiąs mane į gyvenimą, aš netikiu. Jis humaniškas žmogus ir paprasčiausiai nori mane paguosti. Beje, neneigiu, dabar man kur kas geriau. Aha, tai kur aš sustojau? Speigas, lekiantys tramvajai… Žinojau, kad ši klinika jau atidaryta, ir pėsčias per visą miestą patraukiau į ją.

Beprotybė! Užmiestyje tikriausiai būčiau sušalęs, bet mane išgelbėjo atsitiktinumas.

Sugedo sunkvežimis, aš užkalbinau šoferį, tai atsitiko už kokių keturių kilometrų nuo užkardos, ir, mano nuostabai, jam pagailo manęs. Mašina važiavo čionai. Ir jis mane atvežė. Viskas baigėsi tuo, kad nušalau kairės kojos pirštus. Bet jie pagijo. Ir štai jau ketvirtas mėnuo aš čia. Ir žinote, man atrodo, kad šičia visai neblogai. Patikėkit, nereikia prasimanyti didelių planų, brangusis kaimyne! Štai aš, sakysim, norėjau apkeliauti visą žemės rutulį. Ką darysi, pasirodo, nebuvo lemta. Regiu tik menką to rutulio lopelį.

Manau, kad tai ne pats gražiausias lopelis, tačiau, kartoju, ne toks ir prastas. Štai artėja vasara, balkone, kaip žada Praskovja Fiodorovna, sužaliuos vijokliai. Raktai praplėtė mano galimybes. Naktimis švies mėnulis. Ak, jis pasislėpė! Darosi vėsu. Naktis peržengė per pusiaują. Man metas.

— Sakykit, o kas buvo toliau, kas atsitiko Ješuai ir Pilotui, — paprašė Ivanas, — meldžiu jus, man taip norisi sužinoti.

— Ak ne, ne, — skausmingai krūptelėjęs, atsakė svečias, — negaliu be drebulio prisiminti savo romano. O jūsų pažįstamas iš Patriarcho tvenkinių papasakotų geriau už mane. Ačiū už pokalbį. Iki pasimatymo.

Ir, nespėjus Ivanui nė atsitokėti, tylutėliai dzingtelėjusios užsivėrė grotos, ir svečias dingo.

Kaip sakoma, neišlaikė nervai, Rimskis nesulaukė, kol bus baigtas rašyti protokolas, ir pabėgo į savo kabinetą. Jis sėdėjo už stalo ir karščiuojančiomis akimis žvelgė į priešais gulinčius magiškuosius červoncus. Finansų direktoriaus galvoje viskas susimaišė. Už durų girdėjosi nepaliaujamas šurmulys. Publika srautais plūdo iš Varjetė rūmų į gatvę.

Nepaprastai paaštrėjusią finansų direktoriaus klausą staiga pasiekė šaižus milicininko švilpukas. Šis garsas, žinia, nežada nieko gera. O kai švilpimas pasikartojo, kai jam į pagalbą atėjo antras, dar įsakmesnis ir ilgesnis, o paskui prie jų prisijungė garsus kvatojimas, netgi kažkoks leliojimas, finansų direktorius bemat suvokė, kad gatvėje nutiko dar kažkoks nešvankus skandalas. Ir kad ši kiaulystė, kad ir kaip jos kratytumeis, tiesiogiai susijusi su šlykščiu seansu, parodytu juodojo mago ir jo padėjėjų. Pastabusis finansų direktorius nėmaž neapsiriko.

Vos tik Rimskis žvilgtelėjo pro langą į Sodų gatvę, jo veidas persikreipė, o lūpos ne sušnibždėjo, bet sušnypštė:

— Taip ir maniau!

Ryškioje stiprių gatvės žibintų šviesoje jis išvydo apačioje ant šaligatvio damą vienais marškiniais ir violetinės spalvos kelnaitėmis. Ant galvos dama, tiesa, turėjo skrybėlaitę, o rankose — skėtį.

Aplink šią damą, puolusią į visišką paniką, čia tūpčiojančią vietoje, čia bandančią kur nors pasprukti, šurmuliavo minia, plyštanti iš juoko, nuo kurio finansų direktoriui per nugarą bėgo šiurpuliai. Šalia damos blaškėsi kažkoks pilietis, mėginąs nusiplėšti vasarinį paltą ir iš susijaudinimo niekaip nepajėgiąs ištraukti rankovėn įstrigusios rankos.

Šūksniai ir juoko griausmas atūžė ir iš kitur — nuo kairiojo išėjimo — ir, pasukęs galvą į tą pusę, Grigorijus Danilovičius išvydo antrą damą rožiniais marškiniais. Toji stryktelėjo nuo grindinio ant šaligatvio, mėgindama prasibrauti į vidų, tačiau laukan plūstanti publika užtvėrė jai kelią, ir vargšė savo lengvabūdiškumo ir pašvitų meilės auka, suvedžiota bjauriojo Fagoto firmos, troško tik vieno dalyko — prasmegti skradžiai žemės.

Milicininkas nuskubėjo prie nelaimingosios, skrosdamas orą švilpuku, o paskui milicininką nusekė kažkokie įsilinksminę jaunuoliai priplotomis kepurėmis. Tai jie ten kvatojo ir leliojo.

Ūsuotas perkaręs vežikas atlėkė prie pirmosios pusnuogės moters ir staigiai sustabdė kaulėtą sukriošusį arklį. Ūsočiaus veidas linksmai vyptelėjo.

Rimskis tvojo sau kumščiu per galvą, nusispjovė ir atšoko nuo lango.

Kurį laiką jis sėdėjo už stalo, klausydamasis gatvės triukšmo. Švilpimas įvairiuose kampuose pasiekė aukščiausią gaidą, o paskui ėmė slūgti. Rimskio nuostabai, skandalas buvo likviduotas kažkaip neįtikėtinai greitai.

Atėjo laikas veikt i, reikėjo gerti karčią atsakomybės taurę. Telefono aparatai buvo sutaisyti per trečiąją dalį, reikėjo skambinti, pranešti apie įvykį, prašyti pagalbos, išsisukinėti, versti visą bėdą Lichodejevui, gelbėti savo kailį ir taip toliau. Velniai griebtų! Susierzinęs direktorius dusyk dėjo ranką ant ragelio ir dusyk ją atitraukė. Staiga mirtinoje kabineto tyloje pats aparatas sučirškė tiesiai finansų direktoriui į veidą, jis krūptelėjo ir sust ingo. „Vis dėlto klaikiai pairę mano nervai“, — pamanė jis ir pakėlė ragelį. Ir čia pat atšlijo nuo jo ir išbalo kaip popierius. Tylus, bet sykiu meilikaujamas ir patvirkėliškas moters balsas ragelyje sukuždėjo:

— Rimski, niekam neskambink, bus blogai.

Ragelis išsyk nutilo. Šiurpulio krečiamas finansų direktorius padėjo ragelį ir kažkodėl žvilgtelėjo į langą už nugaros. Pro retas ir tik vos vos sužaliavusias klevo šakas jis išvydo mėnulį, skrodžiantį perregimą debesėlį. Kažkodėl įsistebeilijęs į šakas, Rimskis apžiūrinėjo jas ir juo ilgiau į jas žvelgė, juo didesnė baimė jį ėmė.

Sukaupęs jėgas, finansų direktorius pagaliau nusigręžė nuo mėnesienos apšviesto lango ir atsistojo. Jokios kalbos apie skambinimą jau negalėjo būti, dabar finansų direktorius galvojo tik apie tai, kaip čia kuo skubiau išsinešdinus iš teatro.

Jis įsiklausė: teatro rūmuose buvo tylu. Rimskis suprato, kad seniai liko vienas visame antrame aukšte, ir vaikiška neįveikiama baimė apėmė jį taip pagalvojus. Jis neįstengė be drebulio įsivaizduoti, kad dabar jam vienam teks eiti tuščiais koridoriais, leistis laiptais.

Karštligiškai pagriebęs nuo stalo mago červoncus, sumetė juos į portfelį ir kostelėjo, bandydamas nors truputį save padrąsinti. Kostelėjimas buvo kimus ir silpnas.

Ūmai jam pasirodė, kad pro kabineto durų apačią padvelkė drėgnais puvėsiais. Šiurpas nubėgo finansų direktoriaus nugara. O čia dar netikėtai laikrodis ėmė mušti vidurnaktį. Ir net laikrodžio dūžiai atsiliepė drebuliu finansų direktoriaus kūne. Bet galut inai jo širdis apmirė, išgirdus, kad angliškoje spynoje tylutėliai sukasi raktas. Drėgnais šaltais pirštais įsikabinęs į portfelį, finansų direktorius suvokė, kad jeigu tas krebždesys spynoje dar valandėlę nesiliaus, jis neišturės ir šaižiai suriks.

Pagaliau durys, kažkieno spūstelėtos, atsidarė, ir į kabinetą be garso įžengė Varenucha.

Rimskis kaip pakirstas klestelėjo ant kėdės, nes jo kojos pačios sulinko. Pilna krūtine įkvėpęs oro, jis mažne meilikaujamai nusišypsojo ir tylutėliai sulemeno:

— Dieve, kaip tu mane išgąsdinai!

Taip, šis netikėtas Varenuchos pasirodymas galėjo bet ką išgąsdinti, bet, antra vertus, jis buvo ir labai džiugus. Iš susimazgiusio kamuolio išlindo bent menkas siūlelis.

— Na, pasakok greičiau! Na! Na! — sušvokštė Rimskis, čiupdamas šitą siūlelį. — Ką visa tai reiškia? — Atleisk man, — dusliu balsu atsiliepė vėlyvas svečias, uždarydamas duris, — maniau, kad tu jau išėjai.

Nenusiėmęs kepurės, Varenucha žengė prie kėdės ir atsisėdo kitapus stalo.

Reikia pabrėžti, kad Varenuchos atsakymas buvo truputėlį keistas, ir tą keistumą kaipmat pagavo Rimskis, kurio begalinis jautrumas prilygo paties geriausio pasaulyje seismografo jautrumui. Kas čia dabar? Kodėl Varenucha ėjo į finansų direktoriaus kabinetą, jei manė, kad jo ten nėra? Juk jis turi savo kabinetą. Tai — pirma. O antra: kad ir per kurias duris Varenucha būtų patekęs į rūmus, jis būtinai turėjo susit ikt i bent vieną iš naktinių budėtojų, o pastariesiems visiems buvo pranešta, kad Grigorijus Danilovičius dar užtruks savo kabinete.