Šūksniai ir juoko griausmas atūžė ir iš kitur — nuo kairiojo išėjimo — ir, pasukęs galvą į tą pusę, Grigorijus Danilovičius išvydo antrą damą rožiniais marškiniais. Toji stryktelėjo nuo grindinio ant šaligatvio, mėgindama prasibrauti į vidų, tačiau laukan plūstanti publika užtvėrė jai kelią, ir vargšė savo lengvabūdiškumo ir pašvitų meilės auka, suvedžiota bjauriojo Fagoto firmos, troško tik vieno dalyko — prasmegti skradžiai žemės.

Milicininkas nuskubėjo prie nelaimingosios, skrosdamas orą švilpuku, o paskui milicininką nusekė kažkokie įsilinksminę jaunuoliai priplotomis kepurėmis. Tai jie ten kvatojo ir leliojo.

Ūsuotas perkaręs vežikas atlėkė prie pirmosios pusnuogės moters ir staigiai sustabdė kaulėtą sukriošusį arklį. Ūsočiaus veidas linksmai vyptelėjo.

Rimskis tvojo sau kumščiu per galvą, nusispjovė ir atšoko nuo lango.

Kurį laiką jis sėdėjo už stalo, klausydamasis gatvės triukšmo. Švilpimas įvairiuose kampuose pasiekė aukščiausią gaidą, o paskui ėmė slūgti. Rimskio nuostabai, skandalas buvo likviduotas kažkaip neįtikėtinai greitai.

Atėjo laikas veikt i, reikėjo gerti karčią atsakomybės taurę. Telefono aparatai buvo sutaisyti per trečiąją dalį, reikėjo skambinti, pranešti apie įvykį, prašyti pagalbos, išsisukinėti, versti visą bėdą Lichodejevui, gelbėti savo kailį ir taip toliau. Velniai griebtų! Susierzinęs direktorius dusyk dėjo ranką ant ragelio ir dusyk ją atitraukė. Staiga mirtinoje kabineto tyloje pats aparatas sučirškė tiesiai finansų direktoriui į veidą, jis krūptelėjo ir sust ingo. „Vis dėlto klaikiai pairę mano nervai“, — pamanė jis ir pakėlė ragelį. Ir čia pat atšlijo nuo jo ir išbalo kaip popierius. Tylus, bet sykiu meilikaujamas ir patvirkėliškas moters balsas ragelyje sukuždėjo:

— Rimski, niekam neskambink, bus blogai.

Ragelis išsyk nutilo. Šiurpulio krečiamas finansų direktorius padėjo ragelį ir kažkodėl žvilgtelėjo į langą už nugaros. Pro retas ir tik vos vos sužaliavusias klevo šakas jis išvydo mėnulį, skrodžiantį perregimą debesėlį. Kažkodėl įsistebeilijęs į šakas, Rimskis apžiūrinėjo jas ir juo ilgiau į jas žvelgė, juo didesnė baimė jį ėmė.

Sukaupęs jėgas, finansų direktorius pagaliau nusigręžė nuo mėnesienos apšviesto lango ir atsistojo. Jokios kalbos apie skambinimą jau negalėjo būti, dabar finansų direktorius galvojo tik apie tai, kaip čia kuo skubiau išsinešdinus iš teatro.

Jis įsiklausė: teatro rūmuose buvo tylu. Rimskis suprato, kad seniai liko vienas visame antrame aukšte, ir vaikiška neįveikiama baimė apėmė jį taip pagalvojus. Jis neįstengė be drebulio įsivaizduoti, kad dabar jam vienam teks eiti tuščiais koridoriais, leistis laiptais.

Karštligiškai pagriebęs nuo stalo mago červoncus, sumetė juos į portfelį ir kostelėjo, bandydamas nors truputį save padrąsinti. Kostelėjimas buvo kimus ir silpnas.

Ūmai jam pasirodė, kad pro kabineto durų apačią padvelkė drėgnais puvėsiais. Šiurpas nubėgo finansų direktoriaus nugara. O čia dar netikėtai laikrodis ėmė mušti vidurnaktį. Ir net laikrodžio dūžiai atsiliepė drebuliu finansų direktoriaus kūne. Bet galut inai jo širdis apmirė, išgirdus, kad angliškoje spynoje tylutėliai sukasi raktas. Drėgnais šaltais pirštais įsikabinęs į portfelį, finansų direktorius suvokė, kad jeigu tas krebždesys spynoje dar valandėlę nesiliaus, jis neišturės ir šaižiai suriks.

Pagaliau durys, kažkieno spūstelėtos, atsidarė, ir į kabinetą be garso įžengė Varenucha.

Rimskis kaip pakirstas klestelėjo ant kėdės, nes jo kojos pačios sulinko. Pilna krūtine įkvėpęs oro, jis mažne meilikaujamai nusišypsojo ir tylutėliai sulemeno:

— Dieve, kaip tu mane išgąsdinai!

Taip, šis netikėtas Varenuchos pasirodymas galėjo bet ką išgąsdinti, bet, antra vertus, jis buvo ir labai džiugus. Iš susimazgiusio kamuolio išlindo bent menkas siūlelis.

— Na, pasakok greičiau! Na! Na! — sušvokštė Rimskis, čiupdamas šitą siūlelį. — Ką visa tai reiškia? — Atleisk man, — dusliu balsu atsiliepė vėlyvas svečias, uždarydamas duris, — maniau, kad tu jau išėjai.

Nenusiėmęs kepurės, Varenucha žengė prie kėdės ir atsisėdo kitapus stalo.

Reikia pabrėžti, kad Varenuchos atsakymas buvo truputėlį keistas, ir tą keistumą kaipmat pagavo Rimskis, kurio begalinis jautrumas prilygo paties geriausio pasaulyje seismografo jautrumui. Kas čia dabar? Kodėl Varenucha ėjo į finansų direktoriaus kabinetą, jei manė, kad jo ten nėra? Juk jis turi savo kabinetą. Tai — pirma. O antra: kad ir per kurias duris Varenucha būtų patekęs į rūmus, jis būtinai turėjo susit ikt i bent vieną iš naktinių budėtojų, o pastariesiems visiems buvo pranešta, kad Grigorijus Danilovičius dar užtruks savo kabinete.

Tačiau šių keistenybių finansų direktorius ilgiau negvildeno. Ne tas buvo galvoje.

— Kodėl nepaskambinai? Ką reiškia ta velniava su Jalta?

— Viskas buvo taip, kaip aš sakiau, — sučepsėjęs lūpomis, tarsi jį kamuotų skaudamas dantis, atsakė administratorius, — surado jį Puškine, smuklėje.

— Puškine?! Prie Maskvos? O telegramos iš Jaltos?!

— Kokia ten, po velnių, Jalta! Nugirdė Puškino telegrafistą, ir ėmė abu kvailioti, tarp kitų kiaulysčių — ir siuntinėti telegramas su Jaltos atžyma.

— Aha… Aha… Na gerai, gerai… — ne pasakė, o sakytumei užgiedojo Rimskis. Jo akyse tvykstelėjo gelsva šviesa. Mintyse klostėsi džiugus paveikslas — kaip Stiopa gėdingai pašalinamas iš darbo. Išsivadavimas! Seniai lauktas finansų direktoriaus išsivadavimas iš visų negandų, atsikratymas Lichodejevu! O gal Stepanas Bogdanovičius užsitarnaus ir dar liūdnesnės pabaigos, ne tik pašalinimo… — Smulkiau! — paliepė Rimskis, pliaukštelėjęs prespapjė į stalą.

Ir Varenucha ėmė pasakoti toliau. Vos tik nuvyko tenai, kur jį pasiuntė finansų direktorius, jis buvo nedelsiant priimtas ir kuo dėmesingiausiai išklausytas. Aišku, niekam nė į galvą nešovė, kad Stiopa gali būti Jaltoje. Visi bematant pritarė Varenuchos spėjimui, kad Lichodejevas, be abejonės, siaučia Puškino „Jaltoje“.

— Kur jis dabar? — pertraukė administratorių susijaudinęs finansų direktorius.

— Kurgi kitur, — atsakė kreivai vyptelėjęs administratorius, — aišku, blaivykloje.

— Na, na! Čia tai pradžiuginai!

O Varenucha toliau pasakojo. Juo ilgiau jis pasakojo, juo ryškiau klostėsi finansų direktoriaus vaizduotėje ilga Lichodejevo šunybių grandinė, ir kiekviena nauja šios grandinės grandis buvo bjauresnė už ankstesnę. Ką reiškė kad ir šokis su telegrafistu pievelėje priešais Puškino telegrafą, grojant kažkokio girtuoklio armonikai! Kažkokių spiegiančių iš siaubo moteriškių vaikymasis! Peštynės su bufetininku „Jaltoje“! Ant tos pačios „Jaltos“ grindų išdrabstyti svogūnų laiškai. Aštuoni sudaužyti buteliai balto sauso „Ai—Danilo“ vyno. Sulaužytas taksi skait iklis, šoferiui atsisakius vežt i Stiopą. Grasinimai areštuoti piliečius, mėginusius sutramdyti Stiopos siautėjimą. Žodžiu, tikras siaubas.

Stiopa buvo gerai žinomas žmogus teatriniuose Maskvos sluoksniuose, ir visi galėjo patvirtinti, kad jis — ne saldainis. Bet to, ką apie jį pasakojo administratorius, net ir Stiopai buvo per daug. Taip, per daug. Net gerokai per daug…

Dygios Rimskio akys įsmigo į kitapus stalo sėdinčio administratoriaus veidą, ir juo ilgiau tasai kalbėjo, juo labiau niaukėsi šios akys. Juo gyvesnės ir spalvingesnės darėsi tos šlykščios smulkmenos, kurių administratorius nešykštėjo pasakodamas, juo mažiau finansų direktorius tikėjo pasakotoju. O kai Varenucha pranešė, kad Stiopa taip įsisiautėjo, jog bandė priešintis atvažiavusiems jo parsivežti į Maskvą žmonėms, direktorius jau tvirtai žinojo, kad viskas, ką pasakojo jam vidurnaktį parsiradęs administratorius, viskas — melas! Melas nuo pirmo iki paskutinio žodžio.

Varenucha nebuvo nuvažiavęs į Puškiną, ir paties Stiopos Puškine nebuvo. Nebuvo girto telegrafisto, nebuvo sudaužytų stiklų smuklėje, Stiopos niekas nerišo virvėmis… — ničnieko nebuvo.

Vos tik finansų direktorius įsitikino, kad administratorius, meluoja, baimė iš pažemių ėmė kilt i jo kūnu aukštyn, ir finansų direktoriui vėl porą sykių pasivaideno, kad grindimis čiūžtelėjo puvėsiais trenkianti maliarinė drėgmė. Nė sekundės nenuleisdamas akių nuo administratoriaus, kuris kažkaip keistai muistėsi ant kėdės, visą laiką stengdamasis likti melsvame stalinio šviestuvo šešėlyje ir kažkaip neįprastai dangstydamasis laikraščiu neva nuo trikdančios šviesos, finansų direktorius galvojo tik viena — ką visa tai reiškia? Kodėl taip įžūliai meluoja į tuščius ir tylius rūmus pernelyg vėlai sugrįžęs administratorius? Ir į finansų direktoriaus sielą įsismelkė pavojaus, neaiškaus, bet grėsmingo pavojaus nuojauta. Nuduodamas, kad nepastebi administratoriaus išsisukinėjimų ir triukų su laikraščiu, finansų direktorius tyrinėjo jo veidą, bemaž nesiklausydamas, ką pliauškia Varenucha. Jis pastebėjo pokyčių, kurie atrodė dar labiau nesuprantami nei nežinia kam sugalvotas šmeižtas apie nuotykius Puškine, ir šie pokyčiai ryškėjo administratoriaus išvaizdoje ir elgesyje.