— Valgykit, vaikinai, — ragino virėjai, — ir atiduokit valiutą! Ko jūs čia dykai sėdite? Gal mūsų srėbalo neprisisrėbėt? Važiuotumėt namo, išgertumėt kaip dera, užkąstumėt, smagu būtų!

— Tėvai, o ko tu čia, pavyzdžiui, sėdi? — kreipėsi stačiai į Nikanorą Ivanovičių storas raudonsprandis virėjas, atkišdamas jam dubenėlį, kuriame plūduriavo vienišas kopūstlapis.

— Neturiu! Neturiu! Neturiu aš! — baisiu balsu sušuko Nikanoras Ivanovicius. — Supranti, neturiu!

— Neturi? — rūsčiu balsu sumaurojo virėjas. — Neturi? — meiliu moterišku balsu pakartojo jis, — neturi, neturi, — raminamai sumurmėjo jis, pavirsdamas į felčerę Praskovją Fiodorovną.

Ji švelniai purtė per sapną dejuojančio Nikanoro Ivanovičiaus petį. Tuomet išskydo virėjai ir suguro teatras su uždanga. Pro ašaras Nikanoras Ivanovičius įžiūrėjo ligoninės kambarį ir du žmones baltais chalatais, bet visai ne plevėsas virėjus, kimbančius prie žmonių su savo patarimais, o daktarą ir tą pačią Praskovją Fiodorovną, laikančią rankoje ne dubenėlį, o lėkštutę, užtiestą marle, ant kurios gulėjo švirkštas.

— Kur tai matyta, — sielvartingai šnekėjo Nikanoras Ivanovičius, kol jam leido vaistus, — neturiu aš, neturiu! Tegul Puškinas jiems atiduoda valiutą. Neturiu!

— Neturi, neturi, — guodė jį geraširdė Praskovja Fiodorovna, — neturi ir nereikia.

Suleidus vaistus, Nikanorui Ivanovičiui pasidarė geriau, ir jis užmigo be jokių sapnų.

Tačiau dėl jo šūksnių nerimas prasismelkė į šimtas dvidešimtą kambarį, kur ligonis nubudo ir ėmė ieškoti savo galvos, ir į šimtas aštuonioliktą, kur nežinomas meistras pradėjo ilgesingai grąžyti rankas, žvelgdamas į mėnulį, prisimindamas liūdną paskutinę savo gyvenime rudens naktį, šviesos ruoželį, sklindantį pro pusrūsio durų apačią, ir išsidraikiusius plaukus.

Iš šimtas aštuoniolikto kambario nerimas balkonu nusigavo pas Ivaną, jis nubudo ir pravirko.

Bet gydytojas greitai nuramino visus susigraudenusius sielos kankinius, ir jie ėmė migti. Vėliausiai nurimo Ivanas — tuo metu virš upės jau aušo. Po vaistų, apėmusių visą jo kūną, ramybė užliejo Ivaną nelyginant banga. Jo kūnas pasidarė lengvas, šiltas snaudulio vėjelis glostė smilkinius. Jis užmigo, ir paskutiniai garsai, kuriuos jis dar girdėjo, buvo miško paukščių čiulbesys apyaušriu. Bet paukščiai netrukus nuščiuvo, ir jis susapnavo, kad saulė jau leidosi virš Plynkalnio, ir tas kalnas buvo apjuostas dviguba grandine.

Saulė jau leidosi už Plynkalnio, ir tas kalnas buvo apjuostas dviguba grandine.

Kavaleristų ala, pusiaudienį perkirtusi kelią prokuratoriui, risčia pasiekė Hebrono vartus. Kelias jau buvo palaisvintas. Kapadokiečių kohortos pėstininkai išstumdė į šalis žmonių būrius, mulus ir kupranugarius, ir ala, ligi debesų keldama baltų dulkių stulpus, prijojo kryžkelę, kurioje kirtosi du keliai: pietinis, vedantis į Betliejų, ir šiaurės vakarų — į Jafą. Ala nurūko šiaurės vakarų kryptim. Tie patys kapadokiečiai rikiavosi šalikelėse, iš anksto nuvarydami nuo kelio visus karavanus, skubančius į šventę Jeršalaiman.

Maldininkų minios stovėjo už kapadokiečių, palikusios savo dryžuotas šėtras, išskleistas tiesiai ant žolės. Nulėkusi maždaug kilometrą, ala aplenkė antrąją Žaibasvaidžio legiono kohortą ir, įveikusi dar vieną kilometrą, pirmoji pasiekė Plynkalnio papėdę. Čia raitininkai nušoko nuo žirgų. Vadas padalino alą į būrius, ir kariai apsupo visą neaukštos kalvos papėdę, palikdami laisvą tik vieną tarpą nuo Jafos kelio pusės.

Po kurio laiko kalvą pasiekė antroji kohorta, palypėjo truputį aukščiau ir vainiku apjuosė kalvą.

Pagaliau pasirodė Marko Žiurkiamušio kenturija. Ji žygiavo dviem vorom abipus kelio, o tarp tų vorų, saugomi slaptosios tarnybos sargybinių, vežime važiavo trys nuteistieji su baltomis lentomis ant kaklų, kuriose dviem kalbom — aramėjiškai ir graikiškai — buvo parašyta: „Plėšikas ir maištininkas“.

Paskui nuteistųjų vežimą riedėjo kit i, prikraut i šviežiai nutašytų stulpų su skersiniais, virvių, kastuvų, kibirų ir kirvių. Tuose vežimuose sėdėjo šeši budeliai. Įkandin jų rait i jojo kenturionas Markas, Jeršalaimo šventyklos sargybos viršininkas ir tas pats žmogus su gobtuvu, su kuriuo Pilotas žaibiškai dėl kažko susitarė užtemdytame rūmų kambaryje.

Procesija baigėsi kareivių grandine, paskui kurią sekė kokie du tūkstančiai smalsuolių, neišsigandusių pragariškos kaitros ir troškusių pamatyti įdomų reginį.

Dabar prie tų miesto smalsuolių prisijungė smalsūs maldininkai, kuriems niekas nedraudė eiti uodegoje. Koloną lydintiems šaukliams spigiais balsais rėkaujant tai, ką vidurdienį suriko Pilotas, procesija ėmė kopti į Plynkalnį.

Ala praleido visus į antrąją terasą, o antroji kenturija aukštyn praleido tik tuos, kurie buvo susiję su bausmės vykdymu, o paskui, mikliai manevruodama, išsklaidė minią aplink visą kalvą, ir ši atsidūrė tarp pėstininkų žiedo viršuje ir kavaleristų — apačioje. Ji galėjo matyti egzekuciją pro retą pėstininkų grandinę.

Taigi nuo to laiko, kai procesija užkopė į kalną, praėjo trys valandos, saulė jau leidosi virš Plynkalnio, bet karštis dar buvo nepakeliamas, ir kariai abiejuose žieduose kentė nuo jo, nuobodžiavo ir širdyje keikė tris plėšikus, nuoširdžiai linkėdami jiems kuo greitesnės mirties.

Mažasis alos vadas šlapia kakta ir patamsėjusia nuo prakaito baltų marškinių nugara, buvęs kalvos apačioje prie laisvo tako, kartkartėmis ėjo prie odinio kibiro pirmajam būry, rieškučiomis sėmė vandenį, gėrė ir drėkinosi turbaną. Truputį atsigavęs, pasitraukdavo ir vėl imdavo matuoti žingsniais dulkėtą kelią, vedantį viršūnėn. Jo ilgas kardas dunksėjo į odinį batą. Vadas norėjo parodyti savo kavaleristams ištvermės pavyzdį, bet, gailėdamasis karių, leido jiems iš iečių suremt i piramides ir užmest i ant jų baltus apsiaustus. Tose palapinėse ir gelbėjosi sirai nuo negailestingos saulės. Kibirai veikiai tuštėjo, ir įvairių būrių kavaleristai iš eilės ėjo vandens į daubelę pakalnėje, kur skystokame laibų šilkmedžių šešėlyje paskutiniąsias dienas šiame pragariškame karštyje gyvavo drumzlinas upelis. Čia, po menkais šešėliais, slėpėsi ir nurimę žirgai bei juos sergintys arklininkai.

Kareivių nuobodulys ir plėšikų adresu siunčiami prakeiksmai buvo suprantami.

Prokuratoriaus būgštavimai dėl riaušių, galinčių kilti vykdant bausmę jo nekenčiamame Jeršalaimo mieste, laimė, nepasitvirtino. Stojus ketvirtai bausmės valandai, tarp dviejų žiedų, tarp pėstininkų viršuje ir kavaleristų papėdėje, priešingai, negu buvo manyta, neliko nė vieno žmogaus. Saulė nusvilino minią ir parvarė ją atgal į Jeršalaimą. Ant kalvos, apjuostos dviejų romėnų kenturijų, liko tik du nežinia kam priklausantys ir nežinia kaip čia atsidūrę šunys. Bet ir juos priveikė karštis, ir jie sugulė, iškišę liežuvius, sunkiai lekuodami ir visai nekreipdami dėmesio į žalianugarius driežus, vienintelius gyvius, nebijančius saulės ir šmirinėjančius tarp įkaitusių akmenų ir kažkokių žeme išsiraizgiusių augalų su stambiais dygliais.

Niekas nebandė išvaduoti pasmerktųjų nei pačiame Jeršalaime, užtvindytame kariuomenės, nei čia, ant apsuptos kalvos, ir minia grįžo į miestą, nes iš tikrųjų ta bausmė buvo visai neįdomi, o ten, mieste, jau buvo ruošiamasi vakare prasidedančiai didžiajai Velykų šventei.

Romėnų pėstininkai viršutiniame žiede kentėjo dar labiau už kavaleristus. Kenturionas Žiurkiamušis leido kariams tik nusiimti šalmus ir apsirišti galvas sudrėkintais baltais raiščiais, bet laikė juos stačius, su ietimis rankose. Jis pats, irgi su raiščiu, tik ne sudrėkintu, o visai sausu, vaikštinėjo netoli budelių, nenusisegęs nuo palaidinės net nuimamų sidabrinių liūtų snukių, nenusisegęs nei antblauzdžių, nei kardo, nei peilio.

Saulė tvieskė stačiai į kenturioną, nepadarydama jam jokios žalos, o į liūtų snukius nebuvo galima nė pažvelgti, į akis spigino nuo saulės tarytum išsilydžiusio sidabro blizgesys.