Šiame pergamente jau buvo parašyta:

„Bėga minutės ir aš, Levis Matas, esu ant Plynkalnio, o mirties vis nėra!“ Toliau:

„Saulė leidžiasi, o mirties nėra“.

Dabar Levis Matas beviltiškai užrašė smaila lazdele:

„Dieve! Kodėl rūstauji ant jo? Atsiųsk jam mirtį“.

Parašęs tai, jis sukūkčiojo be ašarų ir vėl nagais persibrėžė krūtinę.

Levio nevilties priežastis buvo baisi nesėkmė, ištikusi Ješuą ir jį, be to, ir žiauri klaida, kurią jis, Levis, kaip pats tarėsi, buvo padaręs. Užvakar Ješua su Leviu buvo Betanijoje prie Jeršalaimo, viešėjo tenai pas vieną daržininką, kuriam nepaprastai patiko Ješuos pamokslai. Visą rytą abu svečiai triūsė darže, padėdami šeimininkui, o pavakare, atvėsus orui, baudėsi eiti į Jeršalaimą. Bet Ješua kažkodėl subruzdo, pasisakė mieste turįs neatidėliotiną reikalą ir apie pusiaudienį išėjo vienas. Štai čia ir buvo pirmoji Levio Mato klaida. Kodėl, kodėl jis išleido jį vieną!

Vakare Matas į Jeršalaimą taip ir neišėjo. Jį surėmė kažkokia netikėta ir baisi liga.

Krėtė šalt is, kūnas degė, jis ėmė kalenti dantimis ir be paliovos prašė gerti. Jis niekur negalėjo eiti. Jis nuvirto ant gūnios daržininko pašiūrėje ir prasivartė ten iki penktadienio ryto, kai auštant liga taip pat netikėtai pasitraukė, kaip ir buvo užėjusi. Nors nuo silpnumo dar virpėjo kojos, jis, slegiamas kažkokios nelaimės nuojautos, atsisveikino su šeimininku ir patraukė į Jeršalaimą. Ten sužinojo, kad nuojauta jo neapgavo. Nelaimė įvyko. Levis buvo minioje ir girdėjo, kaip prokuratorius skelbė nuosprendį.

Kai pasmerktuosius vedė į Plynkalnį, Levis Matas smalsuolių minioje bėgo šalia sargybinių voros, stengdamasis kaip nors nepastebimai pranešti Ješuai bent tai, kad jis, Levis, čia, šalimais, kad neapleido jo paskutinėje kelionėje ir kad meldžiasi, prašydamas Ješuai kuo greitesnės mirties. Bet Ješua, žvelgiantis tolyn, tenai, kur buvo vežamas, žinoma, Levio nematė.

Ir štai, kai procesija nuėjo keliu kokį pusvarstį, palei pat sargybinių vorą minios stumdomą Matą persmelkė paprasta ir geniali mintis, ir tą pat akimirksnį jis įsikarščiavęs apipylė save prakeiksmais, kad ji neatėjo anksčiau. Kareivių vora nebuvo tanki. Tarp jų buvo tarpai. Tiksliai viską apskaičiavęs, miklus žmogus galėjo susilenkęs prasmukti tarp dviejų legionierių, nusigauti iki vežimo ir įšokti į jį. Tada Ješua išgelbėtas nuo kančių.

Akimirksnio užtenka smogti Ješuai peiliu į nugarą, sušukus: „Ješua! Gelbsčiu tave ir išeinu kartu su tavimi! Aš, Matas, tavo ištikimas ir vienintelis mokinys!“ O jeigu Dievas būtų maloningas ir duotų dar vieną laisvą akimirksnį, galima buvo ir pačiam nusidurti, išvengiant mirties ant stulpo. Beje, tai nelabai rūpėjo Leviui, buvusiam mokesčių rinkėjui. Jam buvo vis tiek, kaip mirti. Jis tiktai geidė, kad Ješua, niekam gyvenime nepadaręs nė mažiausios skriaudos, išvengtų kankinimų.

Planas buvo labai geras, bet bėda buvo ta, kad Levis neturėjo peilio. Neturėjo jis ir nė vienos monetos.

Niršdamas ant savęs, Levis ištrūko iš minios ir nubėgo atgal į miestą. Įkaitusioje jo galvoje spurdėjo tik viena karštligiška mintis — kaip tučtuojau, kad ir kas būtų, gauti mieste peilį ir pasivyti procesiją.

Laviruodamas tarp traukiančių į miestą karavanų, jis pasiekė miesto vartus ir iškart kairėje pusėje pamatė atdaras duonos krautuvėlės duris. Uždusęs nuo bėgimo įkaitusiu keliu, Levis greit susivaldė, labai oriai įžengė į krautuvėlę, pasisveikino su šeimininke, stovinčia už prekystalio, ir paprašė ją paimti iš lentynos viršutinį kepalą, kuris kažkodėl jam labiausiai patikęs, o kai šeimininkė nusisuko, tyliai ir mikliai čiupo nuo prekystalio daiktą, už kurį geresnio nė būti negalėjo, — išgaląstą kaip skustuvas ilgą duonriekį peilį — ir tuoj šoko lauk iš krautuvės.

Po kelių minučių jis vėl buvo Jafos kelyje. Bet procesijos nebesimatė. Jis leidosi vytis.

Kartais turėdavo griūti tiesiai į dulkes ir atsikvėpti. Jis gulėdavo ten, stebindamas ant mulų jojančius ir pėsčia į Jeršalaimą einančius žmonės. Gulėdavo, klausydamasis, kaip širdis daužosi ne tik krūtinėje, bet ir galvoje, ir ausyse. Truputį atsikvėpęs, pašokdavo ir vėl bėgdavo, bet vis lėčiau ir lėčiau. Kai jis pagaliau tolimoje pamatė skęstančią dulkėse ilgą procesiją, ši buvo jau kalvos papėdėje.

— O, Dieve… — sustenėjo Levis, suprasdamas, kad vėluoja. Ir jis pavėlavo.

Kai baigėsi ketvirtoji bausmės valanda, Levio kančios pasiekė aukščiausią laipsnį, ir jis stačiai pašėlo. Pašokęs nuo akmens, jis sviedė žemėn be reikalo, kaip dabar jam atrodė, pasivogtą peilį, sutraiškė koja gertuvę, sunaikindamas savo vandens atsargas, nusiplėšė nuo galvos gobtuvą, įsitvėrė į savo retus plaukus ir ėmė keikti save.

Jis keikė save, rėkdamas beprasmiškus žodžius, urzgė ir spjaudėsi, plūdo savo tėvą ir mot iną, paleidusius į pasaulį kvailį. Matydamas, kad priesaikos ir keiksmai neveikia ir niekas nuo to saulėkaitoje nesikeičia, jis sugniaužė kaulėtus kumščius, užsimerkęs iškėlė juos į dangų, į saulę, kuri leidosi vis žemiau, prailgindama šešėlius ir ruošdamasi nugrimzti Viduržemio jūron, ir pareikalavo iš Dievo skubaus stebuklo. Jis reikalavo, kad Dievas tučtuojau atsiųstų mirtį Ješuai.

Atsimerkęs jis pamatė, kad ant kalvos neįvyko jokių permainų, išskyrus tai, kad užgeso dėmės, tviskėjusios ant kenturiono krūtinės. Saulės spinduliai krito ant nugarų nukryžiuotiesiems, kurių veidai buvo atgręžti į Jeršalaimą. Tada Levis suriko:

— Prakeikiu tave, Dieve!

Užkimusiu balsu jis švokštė, kad įsitikino Dievo neteisingumu ir daugiau juo nebetiki.

— Tu kurčias! — kriokė Levis. — Jei nebūtum kurčias, tai išgirstum mane ir išsyk jį užmuštum!

Užsimerkęs Levis laukė, kad ugnis nukris iš dangaus, sunaikins jį patį. Taip neatsitiko, ir Levis, nepraverdamas vokų, vėl ėmė burnoti ir plūsti dangų. Jis šaukė, kad esąs visiškai nusivylęs, kad esama ir kitų dievų, ir religijų. Kitas dievas neleistų, niekada neleistų, kad toks žmogus kaip Ješua būtų saulės svilinamas ant stulpo.

— Aš klydau! — šaukė visai užkimęs Levis. — Tu blogio dievas! O gal tavo akis uždengė šventyklos smilkalai, o tavo ausys daugiau nieko negirdi, tik skardžius kunigų balsus. Tu ne visagalis! Tu — juodasis dievas! Prakeikiu tave, plėšikų dieve, jų globėjau ir įkvėpėjau.

Staiga kažkas dvelktelėjo į veidą buvusiam mokesčių rinkėjui, ir kažkas sušlamėjo po jo kojomis. Dar kartą dvelktelėjo, ir tada Levis atsimerkęs pamatė, kad nuo jo prakeiksmų ar dėl kokių nors kitų priežasčių visas pasaulis pasikeitė. Saulė pradingo nepasiekusi jūros, į kurią kas vakarą grimzdavo. Prarijęs ją, iš vakarų grėsmingai ir nepermaldaujamai slinko audros debesis. Jo pakraščiuose jau kunkuliavo baltos putos, juodas padūmavęs pilvas gelsvai švitėjo. Debesis niurnėjo, ir iš jo kartkartėm išnirdavo ugninės gijos. Jafos keliu, per skurdų Giono slėnį, viršum maldininkų palapinių, genami staiga sukilusio vėjo, skriejo dulkių stulpai.

Levis nutilo, stengdamasis atspėti, ar audra, turinti bematant užgriūti Jeršalaimą, bent kiek pakeis nelaimingojo Ješuos likimą. Ir tuoj pat, žvelgdamas į debesį varstančias ugnies gijas, ėmė melsti, kad žaibas trenktų į Ješuos stulpą. Su atgaila žvelgdamas į švarų dangaus plotą, kurio dar nebuvo prarijęs debesis ir kuriame ant šono pakrypę maitvanagiai raižė sparnais, ruošdamiesi sprukti nuo audros, Levis pagalvojo, kad kvailai pasiskubino siųsti prakeiksmus. Dabar Dievas jo neišklausys.

Nukreipęs žvilgsnį į kalvos papėdę, Levis užsižiūrėjo ton vieton, kur išsibarstęs stovėjo kavaleristų pulkas, ir pastebėjo, kad ten įvyko reikšmingų permainų. Iš viršaus Levis gerai matė, kaip skubėjo kareiviai, traukdami iš žemės ietis, kaip siautėsi apsiaustus, kaip arklininkai, vedini juodais žirgais, bėgte bėgo prie kelio. Buvo aišku, kad pulkas palieka Plynkalnį. Levis, ranka dangstydamasis nuo veidą kapojančių dulkių, stengėsi suvokti, ką visa tai gali reikšti, kodėl kavalerija ruošiasi trauktis? Jis pažvelgė aukščiau ir įžiūrėjo figūrėlę su raudona kariška chlamide, kopiančią į bausmės vykdymo aikštelę. Ir čia, nujausdama džiugią pabaigą, apmirė buvusio mokesčių rinkėjo širdis.