Tuo metu kažkur viršuje dunkstelėjo durys. „Jis įėjo vidun!“ — stingstančia širdim pagalvojo Poplavskis. Sandėliuke buvo vėsoka, trenkė pelėmis ir batais. Maksimilianas Andrejevičius atsisėdo ant kažkokios medinės trinkos ir nusprendė palaukti. Pozicija buvo patogi, tiesiai pro sandėliuko langą galėjai matyti šeštos laiptinės laukujes duris.

Tačiau laukti teko ilgiau, negu manė kijeviet is. Laipt inė kažkodėl visąlaik buvo tuščia.

Viską galėjai puikiai girdėti, pagaliau penktame aukšte trinktelėjo durys. Poplavskis apmirė. Taip, jo žingsneliai. „Lipa žemyn“. Vienu aukštu žemiau atsidarė durys.

Žingsneliai nutilo. Moteriškas balsas. Liūdnojo žmogelio balsas… taip, tai jo balsas…

Pasakė kažką panašaus į „atstok, dėl Dievo meilės“… Poplavskio ausis stirksojo išdaužtame lange. Ta ausis pagavo moters juoką. Greiti ir mitrūs žingsniai žemyn; ir štai šmėstelėjo moters nugara. Toji moteris, nešina žaliu ceratiniu krepšeliu, išėjo pro laukujės duris į kiemą. O ano žmogelio žingsneliai vėl pasigirdo. „Keista, jis grįžta atgal į butą. Štai vėl viršuje atsidarė durys. Ką gi, dar luktelėsim“.

Šįsyk laukti teko neilgai. Durys dunkst. Žingsneliai. Žingsneliai nuščiuvo. Siaubingas riksmas. Katės kniaukimas. Greiti, smulkūs žingsneliai, žemyn, žemyn, žemyn!

Poplavskis sulaukė. Žegnodamasis ir kažką murmėdamas praskuodė liūdnasis žmogus, be skrybėlės, visai paklaikusiu veidu, subraižyta plike ir šlaput šlaputėlėmis kelnėmis. Jis puolė tampyt i laukujų durų rankeną, iš baimės nebesuvokdamas, kurion pusėn tos durys atsidaro — ar į lauką, ar į vidų, — galiausiai įveikė jas ir išpuolė į saulėtą kiemą.

Butas buvo patikrintas, nebekvaršindamas sau galvos nei dėl mirusio sūnėno, nei dėl buto, krūpčiodamas vien nuo minties apie tą pavojų, kuris jam grėsė, Maksimilianas Andrejevičius, šnibždėdamas tik du žodžius: „Viskas aišku! Viskas aišku!“, išbėgo į kiemą. Po kelių minučių troleibusas lakino ekonomistą planuotoją Kijevo stoties link.

Kol ekonomistas lindėjo sandėliuke, mažajam žmogeliui nutiko be galo nemaloni istorija. Žmogelis buvo Varjetė bufetininkas Andrejus Fokičius Sokovas. Kol tardytojai apklausinėjo Varjetė tarnautojus, Andrejus Fokičius laikėsi nuošalyje, ir buvo pastebėta tik tiek, kad jis pasidarė dar liūdnesnis nei visada, be to, kad teiravosi kurjerį Karpovą, kur apsigyveno atvykęs magas.

Taigi, prasilenkęs laiptų aikštelėje su ekonomistu, bufetininkas užkopė į penktą aukštą ir paskambino į buto Nr. 50 duris.

Durys atsidarė nedelsiant, tačiau bufetininkas krūptelėjo, žengė atatupstas ir ne iš karto įėjo vidun. Duris atidarė visai nuoga mergina, pasirišusi tik koketišką nėriniuotą prijuostėlę ir prisisegusi ant galvos baltą kykutį. Tiesa, ji avėjo auksinėmis kurpaitėmis.

Merginos kūnas buvo nepriekaištingai sudėtas, ir vieninteliu jos išvaizdos trūkumu galėjai laikyti tik tamsiai raudoną randą ant kaklo.

— Ką gi, užeikit, jei skambinot! — tarė mergina, įsmeigusi į bufetininką žalias ištvirkėlės akis.

Andrejus Fokičius aiktelėjo, sumirksėjo ir, keldamas nuo galvos skrybėlę, žengė į prieškambarį. Kaip tik tuo metu prieškambaryje suskambo telefonas. Besarmatė kambarinė, vieną koją pastačiusi ant kėdės, nukėlė ragelį ir tarė į jį:

— Alio!

Bufetininkas nežinojo, kur dėti akis, mindžikavo vietoje ir mintijo: „Tai bent užsieniečio kambarinė! Tfu, kokia šlykštynė!“ Ir, gelbėdamasis nuo tos šlykštynės, ėmė žvalgytis į šalis.

Didelis apytamsis prieškambaris buvo užgriozdintas neįprastais daiktais ir drabužiais.

Štai ant kėdės atkaltės kabojo gedulingas apsiaustas ugnies spalvos pamušalu, ant stalelio po veidrodžiu gulėjo ilga špaga su spindinčia auksine rankena. Trys špagos sidabrinėmis rankenomis paprasčiausiai stovėjo kampe tarsi kokie skėčiai ar lazdos. O ant elnio ragų kabojo beretės, papuoštos erelio plunksnomis.

Taip, — kalbėjo telefonu kambarinė, — kas? Baronas Maigelis? Klausau. Taip! Ponas artistas šiandien namuose. Taip, jam bus malonu jus išvyst i. Taip, svečiai… Frakas arba juodas švarkas. Ką? Dvyliktą nakties, — baigusi kalbėti, kambarinė padėjo ragelį ir kreipėsi į bufetininką: — Ko pageidausite?

— Norėčiau pamatyti pilietį artistą.

— Ką? Patį artistą? — Patį, — liūdnai atsakė bufetininkas.

— Paklausiu, — matyt, dvejodama tarė kambarinė ir, pravėrusi duris į velionio Berliozo kabinetą, pranešė: — Riteri, atvyko kažkoks menkas žmogelis, kuris sako, kad jam reikalingas mesiras.

— Tegul užeina, — pasigirdo iš kabineto išgveręs Korovjovo balsas.

— Eikit į svetainę, — visai paprastai tarė mergina, tarsi būtų apsirengusi kaip normalus žmogus, ir pravėrė duris į svetainę, o pati dingo iš prieškambario.

Įėjęs ten, kur buvo pakviestas, bufetininkas užmiršo net savo reikalą — taip apstulbino jį kambario apstatymas. Pro didelių langų spalvotus stiklus (be pėdsakų dingusios juvelyro našlės išmonė) tarytumei bažnyčioje liejosi nepaprasta šviesa. Nors buvo karšta pavasario diena, senoviškame didžiuliame židinyje pleškėjo malkos. Bet kambaryje toli gražu nebuvo karšta, net priešingai, įeinantį bufetininką nusmelkė kažkokia požemių drėgmė.

Prie židinio, ant tigro kailio, iš malonumo markstydamasis prieš ugnį, tupėjo didžiulis juodas katinas. Stovėjo stalas, į kurį žvilgtelėjęs dievobaimingas bufetininkas krūptelėjo:

stalas buvo užtiestas bažnytiniu brokatu. Ant brokatinės staltiesės stovėjo galybė butelių — pilvotų, apiplėkusių ir dulkėtų. Tarp butelių tviskėjo dubuo, ir išsyk buvo aišku, kad tas dubuo iš gryno aukso. Palei židinį mažaūgis rudis su peiliu už diržo ant ilgos špagos čirškino mėsos gabalus, sultys lašėjo į ugnį, o dūmai kilo dūmtraukiu. Kvepėjo ne vien kepsniu, kvepėjo kažkokiais labai stipriais kvepalais ir smilkalais. Jau žinojusiam iš laikraščių apie Berliozo mirtį ir apie jo gyvenamą vietą bufetininkui net dingtelėjo mintis, ar tik čia, ko gero, nebuvo laikomos gedulingos pamaldos, tačiau šią mintį jis, beje, tučtuojau atmetė kaip visai paiką.

Priblokštas bufetininkas netikėtai išgirdo sodrų bosą:

— Na, tai kuo aš jums galiu būti naudingas?

Tik dabar bufetininkas ir išvydo šešėlyje tą, kurio jam reikėjo.

Juodasis magas tysojo ant kažkokios neaprėpiamos žemos sofos, o aplink jį mėtėsi pagalvės. Bufetininkui pasirodė, kad artistas apsirengęs vien tik juodais apatiniais ir tokiais pat juodais smailianosiais batais.

— Aš, — graudžiai prašneko bufetininkas, — esu Varjetė teatro bufeto vedėjas…

Artistas, tarsi norėdamas uždengti bufetininkui burną, ištiesė į priekį ranką, ant kurios pirštų žybčiojo brangakmeniai, ir labai karštai prabilo:

— Ne, ne, ne! Daugiau nė žodžio! Nieku gyvu ir niekuomet! Ničnieko iš jūsų bufeto neimsiu burnon! Aš, gerbiamasis, vakar praėjau pro jūsų prekystalį ir ligi šiol negaliu pamiršti nei eršketo, nei brinzos. Brangusis! Brinza nebūna žalios spalvos, kažkas jus apgavo. Ji turi būti balta. Taigi, o arbata? Juk tai pamazgos! Aš savo akimis mačiau, kaip kažkokia nevalyva mergužėlė pylė iš kibiro į jūsų milžinišką virdulį šulinio vandenį, o arbata tuo metu vis tiek buvo pilstoma į stiklines. Ne, mielasis, šitaip negalima!

— Dovanokit, — suvebleno tokio netikėto antpuolio pritrenktas Andrejus Fokičius, — aš ne dėl to, ir eršketas čia niekuo dėtas.

— Kaip niekuo dėtas, jeigu jis pagedęs!

— Eršketą mums atvežė antro šviežumo, — pranešė bufetininkas.

— Balandėli, kalbi nesąmones!

— Kodėl nesąmones?

— Todėl, kad antras šviežumas — nesąmonė! Šviežumas būna tik vienas — pirmas ir paskutinis. O jeigu eršketas antro šviežumo, vadinasi, jis pašvinkęs! — Dovanokit… — vėl buvo beprabyląs bufetininkas, neišmanydamas, kaip čia išsisukus nuo kimbančio prie jo artisto.

— Negaliu dovanoti, — griežtai tarė šis.

— Aš ne dėl to atėjau! — galut inai sutrikęs, pratarė bufetininkas.

— Ne dėl to? — nustebo magas iš užsienio. — O dėl ko gi jūs dar galėjot ateiti pas mane?

Jeigu atmintis manęs neapgauna, iš jums pagal profesiją artimų žmonių aš pažinojau tik vieną markitantę, bet labai seniai, kai jūs dar nė gimęs nebuvote. Beje, aš džiaugiuosi.