— Ajajai! — sušuko artistas. — Nejau jie manė, kad pinigai tikri? Man net mintis nekyla, kad jie šitaip būtų padarę tyčia.

Bufetininkas kažkaip šnairai ir liūdnai apsidairė, bet nieko neatsakė.

— Nejaugi sukčiai? — sunerimęs paklausė magas svečią. — Nejau tarp maskviečių esama sukčių?

Bufetininkas taip karčiai šyptelėjo, jog neliko jokių abejonių: taip, tarp maskviečių esama sukčių.

— Kaip negražu! — pasipiktino Volandas. — Neturtingą žmogų… juk jūs — neturtingas žmogus?

Bufetininkas įtraukė galvą į pečius, tad iškart tapo aišku, kad jis neturtingas žmogus.

— Kiek turite santaupų?

Klausimas buvo užduotas užjaučiamu tonu, tačiau tokio klausimo vis dėlto negalima pavadinti taktišku. Bufetininkas ėmė muistytis.

— Du šimtus keturiasdešimt tūkstančių penkiose taupomosiose kasose, — atsiliepė iš gretimo kambario blerbiantis balsas, — ir namie po grindimis du šimtus aukso dešimtinių.

Bufetininkas, sakytumei, lipte prilipo prie taburetės.

— Na, žinoma, anokia čia suma, — atlaidžiai tarė Volandas savo svečiui, — nors, beje, ir ta jums nereikalinga. Kada jūs mirsite?

Šįkart bufetininkas jau pasipiktino.

— Niekas to nežino, ir niekam tas neturėtų rūpėti, — atsakė jis.

— Na jau, nežino, — vėl pasigirdo iš kabineto tas pats išgveręs balsas, — pamanykit, Niutono binomas! Jis mirs po devynių mėnesių, ateinančių metų vasarį, nuo kepenų vėžio Pirmoje MVU klinikoje, ketvirtoje palatoje.

Bufetininko veidas pagelto.

— Devyni mėnesiai, — skaičiavo susimąstęs Volandas, — du šimtai keturiasdešimt devyni tūkstančiai… Po dvidešimt septynis tūkstančius per mėnesį? Mažoka, bet kukliai gyvenant, pakaks. O dar tie auksiniai.

— Auksinių realizuoti nepavyks, — įsikišo tas pats balsas, lediniais gniaužtais griebdamas bufetininkui už širdies, — po Andrejaus Fokičiaus mirties namas bus tuoj pat nugriautas, o dešimtinės pristatytos į Valstybinį banką. — Bet aš nepatarčiau jums gultis į kliniką, — toliau kalbėjo artistas, — koks įdomumas merdėti palatoje, kur aplink vaitoja ir kriokia beviltiški ligoniai. Ar negeriau už tuos dvidešimt septynis tūkstančius iškelti puotą ir, išgėrus nuodų, skambant stygoms, iškeliauti, apsuptam svaigstančių nuo vyno gražuolių ir šaunių bičiulių?

Smarkiai pasenęs bufetininkas sėdėjo net nekrusteldamas. Juodi ratilai apjuosė jo akis, skruostai subliūško, apatinis žandikaulis atvipo.

— Tiesą sakant, mes užsisvajojom, — šūktelėjo šeimininkas, — arčiau prie reikalo.

Rodykit tuos sukarpytus popierėlius.

Bufetininkas jaudindamasis išsitraukė iš kišenės pakelį, išvyniojo jį ir nustėro.

Laikraščio skiautėje gulėjo červoncai.

— Brangusis, jūs iš tiesų negaluojate, — tarė Volandas, gūžtelėjęs pečiais.

Išgąstingai šypsodamasis, bufetininkas pakilo nuo taburetės.

— O jei… — užsikirsdamas pratarė jis, — jeigu jie vėlei, taip sakant…

— Hm… — susimąstė artistas, — na, tuomet vėl užsukit pas mus. Maloniai prašom!

Džiaugiuosi su jumis susipažinęs.

Sulig tais žodžiais iš kabineto išpuolė Korovjovas, sugriebė bufetininko ranką, ėmė kratyti ją ir vis prašė Andrejų Fokičių visiems visiems perduoti linkėjimus. Menkai ką besuvokdamas, bufetininkas pasuko į prieškambarį.

— Hela, palydėkit! — suriko Korovjovas.

Vėl ta rusvaplaukė nuogalė prieškambaryje! Bufetininkas spruko pro duris, cyptelėjo „viso gero“ ir nusvirduliavo kaip girtas. Nulipęs žemėliau, stabtelėjo, atsisėdo ant laiptų, išsitraukė pakelį, patikrino — červoncai gulėjo kaip gulėję.

Tuo metu iš buto, esančio šioje laiptų aikštelėje, išėjo moteris su žaliu krepšeliu.

Išvydusi žmogų, sėdintį ant laiptų ir apspangusiomis akimis žiūrintį į červoncus, šyptelėjo ir susimąsčiusi tarė:

— Na ir namas mūsų… Ir tas nuo pat ryto girtas. Laiptinėje vėl langas iškultas! — įdėmiau nužvelgusi bufetininką ji pridūrė: — Vaje, pilieti, červoncų turit kaip šieno. Gal su manim pasidalytum! Ką?

— Atstokit, dėl Dievo meilės, — išsigando bufetininkas ir mikliai paslėpė pinigus.

Moteris nusijuokė:

— Trauk tave velniai, nage nelaimingas! Aš pajuokavau, — ir nuėjo žemyn.

Bufetininkas iš lėto atsistojo, kilstelėjo ranką, norėdamas pasitaisyti skrybėlę, ir pajuto, kad ant galvos jos nėra. Klaikiai nenorėjo grįžti, bet skrybėlės buvo gaila. Šiek tiek padvejojęs, jis vis dėlto grįžo ir paskambino.

— Na, ko dar? — paklausė nelaboji Hela.

— Skrybėliukę pamiršau, — sušnibždėjo bufetininkas, baksnodamas sau į plikę. Hela apsisuko, bufetininkas mintyse nusispjovė ir užsimerkė. Kai jis atsimerkė, Hela jau laikė atkišusi jo skrybėlę ir špagą su tamsia rankena.

— Ne mano, — sušnibždėjo bufetininkas, atstumdamas špagą ir paskubom užsidėdamas skrybėlę.

— Nejau jūs atėjot be špagos? — nustebo Hela.

Bufetininkas kažką burbtelėjo ir skubiai pasileido žemyn. Kažkodėl jo galvai po skrybėle buvo nepatogu ir pernelyg šilta; nusivožęs ją, jis stryktelėjo iš baimės aukštyn ir tyliai suriko. Jo rankoje buvo aksominė beretė su nutriušusia gaidžio plunksna.

Bufetininkas persižegnojo. Tą akimirksnį beretė miauktelėjo, pasivertė į juodą kačiuką, kuris vėl užšoko Andrejui Fokičiui ant galvos ir įsikabino nagais į plikę. Klaikiai sušukęs, bufetininkas nuskuodė žemyn, o kačiukas nusirito nuo galvos ir nuliuoksėjo laiptais aukštyn.

Išpuolęs laukan, bufetininkas risčia pasileido link vartų ir amžiams apleido nelabąjį namą Nr. 302 bis.

Kuo puikiausiai žinoma, kas jam nutiko vėliau. Išpuolęs pro vartus, bufetininkas išgąstingai apsidairė, tarsi kažko ieškodamas. Netrukus jis buvo kitoje gatvės pusėje, vaistinėje. Vos jam ištarus: „Prašom pasakyti…“, moteris už prekystalio šūktelėjo:

— Pilieti! Jūsų galva suraižyta!..

Maždaug po kokių penkių minučių bufetininkas buvo aptvarstytas, sužinojo, kad geriausiais kepenų ligų specialistais yra laikomi profesoriai Bernadskis ir Kuzminas, pasidomėjo, kuris iš jų gyvena arčiau, nutvisko iš džiaugsmo, sužinojęs, kad Kuzminas gyvena čia pat, kitapus kiemo, mažame baltame namelyje, ir po poros minučių jau buvo tenai.

Namas buvo senas, tačiau itin jaukus. Bufetininkas įsiminė, kad pirmiausiai jį pasitiko senutė slaugė, norėjusi paimt i jo skrybėlę, bet jis skrybėlės neturėjo, ir slaugė, žiaumodama bedante burna, kažkur nukiūtino.

Jos vietoje palei veidrodį ir berods po kažkokia arka pasirodė vidutinio amžiaus moteris ir iškart pasakė, kad pas profesorių galima užsirašyti tik devynioliktai dienai, ne anksčiau.

Bufetininkas išsyk susivokė, kaip išsigelbėti. Blėstančiomis akimis žvilgtelėjęs kitapus arkos, kur, matyt, prieškambaryje laukė trys žmonės jis sušnibždėjo:

— Mirštamai sergu…

Moteris nustebusi pažiūrėjo į aptvarstytą bufetininko galvą ir paabejojusi tarė:

— Na jei taip… — ir praleido bufetininką pro arką.

Tą pačią akimirką priešais atsidarė durys, jose žybtelėjo aukso pensnė, moteris baltu chalatu pasakė:

— Piliečiai, šis ligonis užeis be eilės.

Nespėjęs nė apsidairyti, bufetininkas atsidūrė profesoriaus Kuzmino kabinete. Tame pailgame kambaryje nesimatė jokių baisių, iškilmingumo teikiančių medicinos reikmenų.

— Kas nutiko? — maloniu balsu paklausė profesorius Kuzminas ir šiek tiek sunerimęs pažvelgė į aptvarstytą galvą.

— Ką tik iš patikimų lūpų sužinojau, — atsiliepė bufetininkas, klaikiomis akimis žvelgdamas į kažkokią grupinę fotografiją po stiklu, — kad ateinančių metų vasarį mirsiu nuo kepenų vėžio. Maldauju sustabdyti.

Profesorius Kuzminas, sėdėjęs gotiško stiliaus odiniame krėsle, atsilošė į aukštą jo atkaltę.

— Atleiskite, nesuprantu… jūs buvote pas gydytoją? Kodėl jūsų galva aptvarstyta?

— Koks ten gydytojas? Būtumėt tą gydytoją matęs!.. — ūmai jam subarškėjo dantys. — O į galvą nekreipkite dėmesio, nieko bendro. Į galvą spjaukite, galva nieko dėta. Kepenų vėžį prašau sustabdyti.

— Bet atleiskite, kas jums sakė?

— Tikėkite juo, — karštai paprašė bufetininkas. — Jis tikrai žino.