Azazelai! Taburetę ponui bufeto vedėjui!

Tasai, kuris kepė mėsą, atsisuko, išgąsdindamas bufetininką savo iltimis, ir mikliai padavėjam vieną iš tamsių žemučių ąžuolinių taburečių. Kitokių sėdimų baldų kambaryje nebuvo.

Bufetininkas suvapėjo:

– Širdingai dėkoju, — ir atsisėdo ant suoliuko. Užpakalinė kojelė tučtuojau triokštelėjo ir nulūžo, o bufetininkas aiktelėjęs skaudžiai tvojosi užpakaliu į grindis. Griūdamas jis užkabino koja kitą suolelį, stovėjusį priešais, ir užsivertė sau ant kelnių taurę, sklidiną raudono vyno.

Artistas sušuko:

— Ai! Ar neužsigavote?

Azazelas padėjo bufetininkui atsikelti, padavė kitą taburetę. Šeimininkui pasiūlius nusimauti kelnes ir išsidžiovinti jas prie ugnies, bufetininkas širdgėlos kupinu balsu atsisakė ir, be galo nepatogiai jausdamasis su šlapiais drabužiais, baugiai prisėdo ant kito suolelio.

— Aš mėgstu sėdėti žemai, — prabilo artistas, — nuo žemos kėdės ne taip baisu kristi.

Taigi mes sustojom prie eršketo? Balandėli mano! Šviežumas, šviežumas, šviežumas, štai koks turi būti kiekvieno bufetininko šūkis. Pala, gal teiktumėtės paragauti.

Purpurinėje židinio liepsnų šviesoje priešais bufetininką tvykstelėjo špaga, ir Azazelas įvertė į auksinę lėkštę šnypščiantį mėsos gabalą, pašlakstė jį citrinos sultimis ir padavė bufetininkui dvinagę auksinę šakutę.

– Širdingai… aš…

— Ne, ne, paragaukit!

Bufetininkas iš mandagumo įsidėjo kąsnelį burnon ir tuoj pajuto, kad kramto iš tiesų labai šviežią ir, svarbiausia, nepaprastai skanų patiekalą. Tačiau, kramsnodamas kvapią sultingą mėsą, bufetininkas vos neužspringo ir nenugriuvo antrąsyk. Iš gretimo kambario įskrido didelis tamsus paukštis ir sparnu užkliudė bufetininko plikę. Kai paukštis nutūpė šalia laikrodžio ant židinio atbrailos, pasirodė, kad tai pelėda. „Viešpatie švenčiausias! — pamanė nervingas kaip visi bufetininkai Andrejus Fokičius, — tai bent butukas!“ — Taurę vyno? Balto, raudono? Kokios šalies vyną jūs labiau mėgstate šiuo paros metu?

– Širdingai… aš negeriu…

— Be reikalo! Tada gal malonėsite partiją kauliukais? O gal mėgstate kokius nors kitus lošimus? Domino, kortas?

— Nelošiu, — atsiliepė jau pavargęs bufetininkas.

— Visai blogai, — pareiškė šeimininkas, — sakykit, ką norit, tačiau vyrai, kurie vengia vyno, lošimų, žavingų moterų draugijos, pašnekesių prie pietų stalo, didžiai įtartini. Tokie žmonės arba sunkiai serga, arba slapčiomis nekenčia aplinkinių. Tiesa, būna ir išimčių.

Tarp žmonių, sėdėjusių drauge su manim prie puotos stalo, retkarčiais pasitaikydavo nuostabių niekšų! Na, aš klausau, klokite savo reikalą. — Vakar jūs teikėtės rodyti fokusus…

— Aš? — šūktelėjo nustebęs magas. — Ką jūs, gerbiamasis. Man tokie dalykai lyg ir nedera.

— Atleiskite, — tarė išmuštas iš vėžių bufetininkas, — bet juk juodosios magijos seansas…

— Ak, štai kas, štai kas! Mielasis! Išduosiu jums paslaptį: aš visai ne artistas, aš paprasčiausiai norėjau išvysti pulką maskviečių, o patogiausia tai padaryti teatre. Štai mano palydovai, — jis linktelėjo į katiną, — ir surengė šitą seansą, o aš tik sėdėjau ir žiūrėjau į maskviečius. Bet jūs neblykškite, o sakykite, kokie gi su šiuo seansu susiję reikalai atvedė jus pas mane?

— Teikitės prisiminti, be visa ko, iš palubės krito pinigėliai… — bufetininkas prislopino balsą ir droviai apsidairė, — na, visi jų ir prisigaudę. Ir štai užeina į bufetą jaunuolis, duoda červoncą, aš jam grąžą — aštuonis su puse… Paskui antras.

— Taip pat jaunuolis?

— Ne, pusamžis. Trečias, ketvirtas… Aš visiems dalinu grąžą. O šiandien patikrinau kasą, ėgi pinigų vietoje — sukarpyti popierėliai. Bufete trūksta šimto dešimties rublių!

— Ajajai! — sušuko artistas. — Nejau jie manė, kad pinigai tikri? Man net mintis nekyla, kad jie šitaip būtų padarę tyčia.

Bufetininkas kažkaip šnairai ir liūdnai apsidairė, bet nieko neatsakė.

— Nejaugi sukčiai? — sunerimęs paklausė magas svečią. — Nejau tarp maskviečių esama sukčių?

Bufetininkas taip karčiai šyptelėjo, jog neliko jokių abejonių: taip, tarp maskviečių esama sukčių.

— Kaip negražu! — pasipiktino Volandas. — Neturtingą žmogų… juk jūs — neturtingas žmogus?

Bufetininkas įtraukė galvą į pečius, tad iškart tapo aišku, kad jis neturtingas žmogus.

— Kiek turite santaupų?

Klausimas buvo užduotas užjaučiamu tonu, tačiau tokio klausimo vis dėlto negalima pavadinti taktišku. Bufetininkas ėmė muistytis.

— Du šimtus keturiasdešimt tūkstančių penkiose taupomosiose kasose, — atsiliepė iš gretimo kambario blerbiantis balsas, — ir namie po grindimis du šimtus aukso dešimtinių.

Bufetininkas, sakytumei, lipte prilipo prie taburetės.

— Na, žinoma, anokia čia suma, — atlaidžiai tarė Volandas savo svečiui, — nors, beje, ir ta jums nereikalinga. Kada jūs mirsite?

Šįkart bufetininkas jau pasipiktino.

— Niekas to nežino, ir niekam tas neturėtų rūpėti, — atsakė jis.

— Na jau, nežino, — vėl pasigirdo iš kabineto tas pats išgveręs balsas, — pamanykit, Niutono binomas! Jis mirs po devynių mėnesių, ateinančių metų vasarį, nuo kepenų vėžio Pirmoje MVU klinikoje, ketvirtoje palatoje.

Bufetininko veidas pagelto.

— Devyni mėnesiai, — skaičiavo susimąstęs Volandas, — du šimtai keturiasdešimt devyni tūkstančiai… Po dvidešimt septynis tūkstančius per mėnesį? Mažoka, bet kukliai gyvenant, pakaks. O dar tie auksiniai.

— Auksinių realizuoti nepavyks, — įsikišo tas pats balsas, lediniais gniaužtais griebdamas bufetininkui už širdies, — po Andrejaus Fokičiaus mirties namas bus tuoj pat nugriautas, o dešimtinės pristatytos į Valstybinį banką. — Bet aš nepatarčiau jums gultis į kliniką, — toliau kalbėjo artistas, — koks įdomumas merdėti palatoje, kur aplink vaitoja ir kriokia beviltiški ligoniai. Ar negeriau už tuos dvidešimt septynis tūkstančius iškelti puotą ir, išgėrus nuodų, skambant stygoms, iškeliauti, apsuptam svaigstančių nuo vyno gražuolių ir šaunių bičiulių?

Smarkiai pasenęs bufetininkas sėdėjo net nekrusteldamas. Juodi ratilai apjuosė jo akis, skruostai subliūško, apatinis žandikaulis atvipo.

— Tiesą sakant, mes užsisvajojom, — šūktelėjo šeimininkas, — arčiau prie reikalo.

Rodykit tuos sukarpytus popierėlius.

Bufetininkas jaudindamasis išsitraukė iš kišenės pakelį, išvyniojo jį ir nustėro.

Laikraščio skiautėje gulėjo červoncai.

— Brangusis, jūs iš tiesų negaluojate, — tarė Volandas, gūžtelėjęs pečiais.

Išgąstingai šypsodamasis, bufetininkas pakilo nuo taburetės.

— O jei… — užsikirsdamas pratarė jis, — jeigu jie vėlei, taip sakant…

— Hm… — susimąstė artistas, — na, tuomet vėl užsukit pas mus. Maloniai prašom!

Džiaugiuosi su jumis susipažinęs.

Sulig tais žodžiais iš kabineto išpuolė Korovjovas, sugriebė bufetininko ranką, ėmė kratyti ją ir vis prašė Andrejų Fokičių visiems visiems perduoti linkėjimus. Menkai ką besuvokdamas, bufetininkas pasuko į prieškambarį.

— Hela, palydėkit! — suriko Korovjovas.

Vėl ta rusvaplaukė nuogalė prieškambaryje! Bufetininkas spruko pro duris, cyptelėjo „viso gero“ ir nusvirduliavo kaip girtas. Nulipęs žemėliau, stabtelėjo, atsisėdo ant laiptų, išsitraukė pakelį, patikrino — červoncai gulėjo kaip gulėję.

Tuo metu iš buto, esančio šioje laiptų aikštelėje, išėjo moteris su žaliu krepšeliu.

Išvydusi žmogų, sėdintį ant laiptų ir apspangusiomis akimis žiūrintį į červoncus, šyptelėjo ir susimąsčiusi tarė:

— Na ir namas mūsų… Ir tas nuo pat ryto girtas. Laiptinėje vėl langas iškultas! — įdėmiau nužvelgusi bufetininką ji pridūrė: — Vaje, pilieti, červoncų turit kaip šieno. Gal su manim pasidalytum! Ką?

— Atstokit, dėl Dievo meilės, — išsigando bufetininkas ir mikliai paslėpė pinigus.

Moteris nusijuokė:

— Trauk tave velniai, nage nelaimingas! Aš pajuokavau, — ir nuėjo žemyn.

Bufetininkas iš lėto atsistojo, kilstelėjo ranką, norėdamas pasitaisyti skrybėlę, ir pajuto, kad ant galvos jos nėra. Klaikiai nenorėjo grįžti, bet skrybėlės buvo gaila. Šiek tiek padvejojęs, jis vis dėlto grįžo ir paskambino.