Begemotas kažkaip nešventiškai cyptelėjo ir suknerkė:

— Karaliene… ausis sutins… Kam gadinti pokylį sutinusia ausimi?.. Aš kalbėjau kaip juristas… juridiniu požiūriu… Tyliu, tyliu… Manykit, kad aš ne katinas, o žuvis, tiktai paleiskit ausį.

Margarita paleido ausį, o įkyrios rūškanos akys atsidūrė tiesiai prieš ją.

— Kokia aš laiminga, karaliene, kad esu pakviesta į didžiąją pilnaties puotą. — O aš, — atsakė Margarita, — džiaugiuosi, jus matydama. Labai džiaugiuosi. Ar mėgstat šampaną?

— Ką jūs teikiatės daryti, karaliene?! — beviltišku, tačiau vos girdimu balsu sušuko Margaritai į ausį Korovjovas. — Susidarys kamšatis!

— Mėgstu, — maldaujamu balsu atsakė moteris ir staiga ėmė mechaniškai kartoti: — Frida, Frida, Frida! Aš vardu Frida, o karaliene.

— Tai pasigerkit šiandien, Fridą, ir nieko negalvokit, — tarė Margarita.

Frida ištiesė abi rankas Margaritai, tačiau Korovjovas su Begemotu mikliai sugriebė ją už parankių, ir ji pradingo minioje.

Dabar iš apačios plūste plūdo minia, tarytum šturmuodama aikštelę, kurioje stovėjo Margarita. Nuogi moterų kūnai kilo aukštyn tarp frakuotų vyrų. Margaritos akyse ribėjo jų tamsūs ir balti, kavos spalvos ir net visai juodi kūnai. Rusvuose, juoduose, kaštoniniuose, gelsvuose kaip linai plaukuose — šviesų tvane mirgėjo ir kibirkščiavo brangakmeniai. Ir, tarytumei kas būtų apšlakstęs šturmuojančių vyrų koloną šviesos lašeliais, — ant jų krūtinių tviskėjo deimantiniai segtukai. Dabar Margarita kas sekundę juto jos kelį liečiančias lūpas, kas sekundę tiesė ranką pabučiavimui, jos veidas pavirto sustingusia sveikintojos kauke.

— Esu sužavėtas, — monotoniškai giedojo Korovjovas, — esame sužavėti… Karalienė sužavėta…

— Karalienė sužavėta… — už nugaros sniaukrojo Azazelas.

— Esu sužavėtas, — spygavo katinas.

— Markizė… — murmėjo Korovjovas, — nunuodijo tėvą, du brolius ir dvi seseris dėl palikimo… Karalienė sužavėta!.. Ponia Minkina… Ak, kokia žavi! Truputį nervinga. Kam reikėjo plaukų žnyplėmis svilinti kambarinei veidą? Taip susiklosčius aplinkybėms, be abejo, tuoj būsi papjauta… Karalienė sužavėta!.. Karaliene, atkreipkite dėmesį!

Imperatorius Rudolfas, burtininkas ir alchemikas… Dar vienas alchemikas — pakartas…

Ak, štai ir ji! Ak, kokius nuostabius viešuosius namus ji laikė Strasburge!.. Mes sužavėti!.. Siuvėja iš Maskvos, mūsų visų didžiai mylima už neišsenkamą fantaziją…

laikė siuvyklą ir sugalvojo baisiai juokingą pokštą: sienoje išgręžė dvi apskritas skylutes…

— O damos nežinojo? — paklausė Margarita.

— Visos kaip viena žinojo, karaliene, — atsiliepė Korovjovas. — Esu sužavėtas! Šis dvidešimtmetis berniokas iš mažens pasižymėjo keistomis fantazijomis, buvo svajotojas ir keistuolis. Jį pamilo viena mergina, o jis ėmė ir pardavė ją į viešuosius namus.

Iš apačios į viršų tekėjo upė. Nebuvo matyti tos upės galo. Jos versmė, didysis židinys, tryško kaip tryškus. Taip praėjo valanda, stojo antra. Margarita ėmė jausti, kad jos grandinė pasidarė daug sunkesnė. Kažkas atsitiko ir rankai. Dabar, keliant ją aukštyn, Margaritai tekdavo susiraukti. Smagios Korovjovo šnekos nustojo dominti Margaritą. Ir siauraakiai mongoliški, ir balt i, ir juodi veidai pasidarė vienodi, kartkartėm susiliedavo, o tarpus tarp tų veidų užpildantis oras imdavo virpėti ir sroventi. Smarkus dieglys, tarsi nuo adatos dūrio, staiga pervėrė dešinę Margaritos ranką, ir ji, sukandusi dantis, padėjo alkūnę ant kolonėlės. Kažkokie garsai, panašūs į sienas liečiančių sparnų šlamėjimą, sklido iš užnugario, iš salės, ir buvo aišku, kad tenai šoka nesuskaičiuojami svečių tuntai, ir Margaritai atrodė, jog net masyvios marmurinės, mozaikinės ir krištolinės grindys neregėtoje salėje ritmingai pulsuoja. Nei Gajus Cezaris Kaligula, nei Mesalina dabar jau nesudomino Margaritos, kaip nesudomino jos nė vienas karalius, hercogas, kavalierius, savižudis, nuodytoja, pakaruoklis ar sąvadautoja, kalėjimo prižiūrėtojas ar apgavikas, budelis, skundikas, išdavikas, beprotis, seklys, prievartautojas. Jų vardai susipynė galvoje, veidai sulipo į vieną didelį blyną, ir tik vienas veidas kankinamai įstrigo atmintin, — išties ugnine barzda apjuostas Maliutos Skuratovo veidas. Margaritai linko kojos, ji bijojo, kad tuoj tuoj pravirks. Didžiausias kančias jai kėlė dešinysis kelis, kurį bučiavo svečiai. Jis sutino, oda pamėlo, nors Nataša keletą sykių šluostė jį kažkokio kvapnaus skysčio prisigėrusią kempine. Baigiantis trečiai valandai, Margarita jau visai bevilt iškai žvilgtelėjo žemyn ir krūptelėjo iš džiaugsmo: svečių srautas retėjo.

— Svečiai visada renkasi į pokylį vienodai, karaliene, — šnibždėjo Korovjovas, — tuoj banga pradės slūgti. Duodu žodį, kamuojamės paskutines minutes. Antai Brokeno plevėsų būrys. Jie visada atvažiuoja paskutiniai. Na, žinoma, tai jie. Du girti vampyrai…

viskas? Ak ne, antai dar vienas. Ne, du!

Laiptais kopė du paskutiniai svečiai.

– Šitas, man regis, naujokas, — sumurmėjo Korovjovas ir prisimerkęs pažvelgė pro monoklį, — na, žinoma, žinoma. Kartą jį aplankė Azazelas ir prie konjako pakišo jam mintį, kaip atsikratyti vieno žmogaus, galėjusio jį demaskuoti. Ir jis liepė pažįstamam, kuris buvo jam pavaldus, išpurkšti kabineto sienas nuodais.

— Kuo jis vardu? — paklausė Margarita.

— Tiesą sakant, aš ir pats dar nežinau, — atsiliepė Korovjovas, — reikia paklausti Azazelą.

— O kas su juo?

— Minėtasis klusnus jo valdinys. Esu sužavėtas! — sušuko Korovjovas dviem paskutiniesiems.

Laiptai ištuštėjo. Dėl viso pikto jie truputėlį luktelėjo, tačiau iš židinio niekas nebesirodė.

Nesuvokdama, kaip viskas įvyko, po akimirkos Margarita atsirado tame pačiame kambary su baseinu ir tenai, išsyk pravirkusi nuo skausmo rankoje ir kojoje, nugriuvo tiesiai ant grindų. Tačiau Hela ir Nataša, visaip guosdamos, vėlei nutempė ją po kraujo dušu, vėlei maigė jos kūną, ir Margarita vėl atsigavo.

— Dar, dar truputį, karaliene Margo, — šnibždėjo išdygęs šalia Korovjovas, — reikia aplėkti sales, kad garbingieji svečiai nesijustų pamiršti.

Ir Margarita vėl išskriejo iš kambario su baseinu. Estradoje už tulpių sienelės, kur neseniai grojo valsų karaliaus orkestras, dabar šėliojo beždžionių džiazas. Dirigavo milžiniška gorila gauruotomis žandenomis, rankoje laikanti triubą ir nerangiai šokinėjanti į taktą. Susėdę į gretą orangutangai pūtė blizgančias triūbas. Jiems ant pečių buvo užsikorusios linksmos šimpanzės su armonikomis. Du hamadrilai su vešliais it liūtų karčiais skambino rojaliais, bet jų muzikos nesigirdėjo pro gibonų, mandrilų ir markatų žvyginamų saksofonų, čirpinamų smuikų ir daužomų būgnų griausmą. Ant veidrodinių grindų nesuskaičiuojama daugybė tarsi sulipusių porų stebėtinai mikliais ir grakščiais judesiais sukosi viena kryptimi ir slinko lyg siena, grasindama viską nušluoti savo kelyje.

Gyvos atlasinės peteliškės nardė virš šokėjų minios, nuo lubų žiro gėlės. Kai užgesdavo elektra, ant kolonų kapitelių nušvisdavo miriadai jonvabalių, o ore sklandė žaltvykslės.

Paskui Margarita atsidūrė baisingo dydžio baseine, apjuostame kolonomis. Iš milžiniško juodo Neptūno nasrų tryško plati rausva srovė. Nuo baseino kilo svaiginantis šampano kvapas. Šičia viešpatavo nevaržoma linksmybė. Damos kvatodamos nusispirdavo kurpaites, mesdavo rankinukus savo kavalieriams arba negrams, lakstantiems po salę su paklodėmis rankose, ir kvykdamos nerdavo žemyn galva į baseiną. Purslų stulpai tiško į palubes. Krištolinis dugnas buvo iš apačios apšviestas, ir ta šviesa, prasimušusi pro storą vyno sluoksnį, glostė sidabrinius plaukikių kūnus. Tos, kurios šoko lauk iš baseino, buvo girtutėlės. Po kolonomis aidėjo kvatojimas, salė dundėjo lyg pirtis.

Šitame šurmulyje Margarita įsidėmėjo vieną girtutėlės moters veidą su apdujusiomis, tačiau ir dabar dar maldaujančiomis akimis, ir prisiminė vienintelį žodį — „Frida“!

Nuo vyno kvapo Margaritai ėmė svaigti galva, ir ji jau buvo beišeinanti, bet tuo metu katinas iškrėtė baseine pokštą, kuris sulaikė Margaritą. Begemotas, prilindęs prie Neptūno nasrų, kažką ten pabūrė, ir beregint vilnijanti šampano masė šnypšdama ir uruliuodama išgarmėjo iš baseino, o Neptūnas ėmė švirkšt i tamsiai geltoną skystį, kuris visai neputojo ir neburbuliavo. Damos, spiegdamos ir klykdamos: „Konjakas!“, puolė slėptis už kolonų. Per kelias sekundes baseinas prisipildė ligi kraštų, ir katinas, triskart persivertęs ore, pūkštelėjo į vilnijantį konjaką. Jis išlipo prunkšdamas, su ištežusia peteliške, nusiplovęs auksą nuo ūsų ir be žiūronų. Begemoto pavyzdžiu išdrįso pasekti tik viena pora: minėta išmoningoji siuvėja ir jos kavalierius, nepažįstamas jaunas mulatas.