Margarita stovėjo aukštybėse, jai iš po kojų žemyn leidosi didingi kilimu dengti laiptai.

Apačioje, tokioje tolybėje, tarsi žiūrėtų pro apverstus žiūronus, Margarita matė milžinišką šveicoriaus kambarį su neįsivaizduojamo dydžio židiniu, į kurio šaltus ir juodus nasrus lengvai būtų galėjęs įvažiuoti penkiatonis sunkvežimis. Šveicoriaus kambaryje ir ant laiptų, kur spigino akinanti šviesa, buvo tuščia. Dūdos dabar grojo kažkur toli. Taip jie prastovėjo maždaug minutę.

— Kur svečiai? — paklausė Margarita Korovjovą.

— Pasirodys, karaliene, tuojau pasirodys. Jų netrūks. Aš, tiesą sakant, geriau sutikčiau malkas kapoti, negu juos čia priiminėti.

— Ką ten malkas kapoti, — įsiterpė šnekusis katinas, — aš sutikčiau dirbti tramvajaus konduktoriumi, o jau sunkesnio darbo pasaulyje nėra!

— Viskas turi būti paruošta iš anksto, karaliene, — aiškino Korovjovas, blykstelėdamas akim pro perskilusį monoklį. — Nėra šlykštesnio dalyko už tą situaciją, kai pirmasis svečias trypčioja, nežinodamas ką daryti, o jo teisėta megera pašnibždom tarkuoja jį, kad jie atvažiavo anksčiau už kitus. Tokius pokylius reikia mesti į šiukšlyną, karaliene.

— Tiktai į šiukšlyną, — patvirtino katinas.

— Iki vidurnakčio beliko dešimt sekundžių, — pridūrė Korovjovas, — tuojau prasidės.

Tos dešimt sekundžių Margaritai pasirodė be galo ilgos. Matyt, jos jau praėjo, ir ničnieko neįvyko. Bet staiga apačioje, milžiniškame židinyje, kažkas dunkstelėjo, ir iš pakuros išlėkė kartuvės su kabalduojančiu pusiau sudūlėjusiu lavonu. Lavonas nutrūko nuo virvės, trenkėsi į grindis, ir iš jo išniro juodaplaukis gražuolis su fraku ir lakuotais pusbačiais. Iš židinio išpuolė smarkiai aptrešęs nedidelis karstas, dangtis nulėkė žemėn, iš karsto išsivertė kitas lavonas. Gražuolis galant iškai prišoko prie jo ir atkišo parankę, antrasis lavonas pavirto į nuogą judrią moterį su juodomis kurpaitėmis ir juodomis plunksnomis ant galvos, ir tada abu, vyras ir moteris, nuskubėjo laiptais aukštyn.

— Pirmieji! — sušuko Korovjovas. — Ponas Žakas su žmona. Leiskite pristatyti jums, karaliene, vieną įdomiausių vyrų! Nepataisomas pinigų padirbinėtojas, valstybės išdavikas, bet visai neblogas alchemikas. Pagarsėjo tuo, — sukuždėjo Margaritai į ausį Korovjovas, — kad nunuodijo karaliaus meilužę. Juk ne kiekvienam taip nutinka! Tik pažiūrėkit, koks gražuolis!

Išblyškusi Margarita prasižiojusi žvelgė žemyn ir matė, kaip kažkokiose šoninėse vestibiulio duryse dingsta ir kartuvės, ir karstas.

— Esu sužavėtas, — stačiai į veidą laiptais užkopusiam ponui Žakui suklykė katinas.

Tuo metu apačioje pro židinio angą išlindo begalvis vienarankis skeletas, žnektelėjo ant žemės ir pavirto frakuotu vyru.

Pono Žako žmona jau klaupėsi prieš Margaritą ant vieno kelio ir, išbalusi nuo susijaudinimo, bučiavo Margaritos kelį.

— Karaliene, — vebleno pono Žako žmona.

— Karalienė sužavėta, — rėkė Korovjovas.

— Karaliene… — tyliai pratarė gražuolis ponas Žakas.

— Mes sužavėti, — plyšojo katinas.

Jaunuoliai, Azazelo palydovai, nutaisę negyvas, bet malonias šypsenas, jau stūmė poną Žaką su žmona į šoną, kur stovėjo negrai, laikantys šampano taures. Laiptais bėgo aukštyn vienišas frakuotas vyriškis.

— Grafas Robertas, — šnipštelėjo Korovjovas Margaritai, — vis dar įdomus. Atkreipkite dėmesį, kaip juokinga, karaliene, priešingas atvejis: šis buvo karalienės meilužis ir nunuodijo savo žmoną.

— Džiaugiamės, grafe, — suriko Begemotas.

Pro židinio angą vienas paskui kitą išgriuvo ir subyrėjo trys karstai, paskui išpuolė kažkoks žmogus, apsisiautęs mantija, o įkandin jo iš juodų nasrų iššokęs vaiduoklis smogė jam peiliu į nugarą. Apačioje pasigirdo prislopintas riksmas. Iš židinio išlėkė kone visiškai sudūlėjęs lavonas, Margarita užsimerkė, ir kažkieno ranka pakišo jai po nosim flakoną su balta druska. Margaritai pasirodė, kad tai Natašos ranka. Svečių ant laiptų ėmė daugėti. Dabar jau ant kiekvienos pakopos stovėjo iš tolo visai vienodai atrodantys frakuoti vyrai, o su jais — nuogos moterys, kurios skyrėsi viena nuo kitos tik kurpaičių ir galvas puošiančių plunksnų spalva.

Klibinkščiuodama keistu mediniu batu ant kairės kojos, prie Margaritos priėjo dama vienuoliškai nuleistomis akimis, sulysusi, kukli ir kažkodėl apsivyniojusi kaklą plačiu žaliu raiščiu.

— Kokia žalia? — mechaniškai paklausė Margarita.

– Žavingiausia ir solidžiausia dama, — kuždėjo Korovjovas, — leiskite pristatyti: ponia Tofana, buvo labai populiari tarp jaunų žavingų neapoliečių, taip pat ir Palermo gražuolių, ypač tarp tų, kurioms buvo nusibodę jų vyrai. Juk būna taip, karaliene, kad vyras nusibosta…

— Taip, — dusliu balsu atsakė Margarita, tuo pat metu šypsodamasi dviem frakuotiems vyrams, kurie vienas paskui kitą lenkėsi ir bučiavo jos kelį ir ranką.

— Na mat, — Korovjovas kažkaip sugebėjo sykiu ir kuždėti Margaritai, ir kažkam šaukt i:

— Hercoge, prašom bokalą šampano! Aš sužavėtas! Taigi, ponia Tofana užjautė tas vargšes moteris ir parduodavo joms kažkokio vandenėlio buteliukuose. Žmona įpildavo to vandenėlio vyrui į sriubą, tasai pavalgydavo, padėkodavo už pietus ir jausdavosi puikiai. Tiesa, po kelių valandų jis baisiausiai užsinorėdavo gerti, paskui guldavosi į patalą, ir po dienos gražioji neapolietė, pavalgydinusi savo vyrą sriuba, būdavo laisva kaip pavasario vėjas.

— O kas jai ant kojos? — klausė Margarita, be paliovos liesdama ranką svečiams, aplenkusiems klibinkščiuojančią ponią Tofana. — Ir kam tas žalias raištis? Kaklas suvytęs?

— Kunigaikšti, esu sužavėtas! — šaukė Korovjovas ir tuo pat metu šnibždėjo Margaritai:

— Kaklas nuostabus, tačiau kalėjime jai nutiko nemalonus dalykas. Ant jos kojos, karaliene, ispaniškas batelis, o raištis štai dėl ko: kai kalėjimo prižiūrėtojai sužinojo, kad maždaug penki šimtai nesėkmingai pasirinktų vyrų amžiams atsisveikino su Neapoliu ir Palermu, jie įsikarščiavę pasmaugė ponią Tofaną kameroje.

— Be galo džiaugiuosi, juodoji karaliene, kad man teko tokia garbė, — vienuoliškai šnibždėjo Tofana, bandydama priklaupti. Ispaniškas batelis jai trukdė. Korovjovas su Begemotu padėjo Tofanai atsikelt i.

— Džiaugiuosi, — atsakė jai Margarita, sykiu tiesdama ranką kitiems.

Dabar laiptais į viršų plūste plūdo srautas. Margarita nebematė, kas dedasi šveicorinėje.

Ji mechaniškai kilnojo ranką aukštyn žemyn ir, visiems vienodai šiepdamasi, sutikinėjo svečius. Aikštelėje jau tvyrojo klegesys, iš Margaritos praskrietų šventinių salių kaip jūros ošimas girdėjosi muzika.

— O štai ši moteris — nuobodi, — jau ne šnibždėjo, o garsiai kalbėjo Korovjovas, — ji dievina pokylius, vis svajoja pasiskųsti dėl savo nosinės.

Margarita tarp kopiančių laiptais aukštyn susirado akimis tą, apie kurią kalbėjo Korovjovas. Tai buvo jauna, kokių dvidešimties metų moteris nepaprastai gražaus stoto, tačiau kažkokių neramių, įkyriai lakstančių akių.

— Dėl kokios nosinės? — paklausė Margarita.

— Prie jos priskirta kameristė, — paaiškino Korovjovas, — kuri trisdešimt metų kasnakt padeda jai ant staliuko nosinę. Kai tik ji prabunda, nosinė jau guli. Ji tą nosinę ir krosnyje degino, ir upėje skandino, bet niekas nepadeda.

— Kokią nosinę? — kuždėjo Margarita, kilnodama ranką aukštyn žemyn.

— Su melsvais krašteliais. Mat kai ji tarnavo kavinėje, šeimininkas sykį pasivadino ją į sandėliuką, o po devynių mėnesių ji pagimdė berniuką, nunešė ji miškan ir įkišo jam burnon nosinę, o paskui užkasė berniuką žemėn. Teisme ji teisinosi negalėjusi vaiko išmaitinti.

— O kur tos kavinės šeimininkas? — pasidomėjo Margarita.

— Karaliene, — ūmai iš apačios sumurkė katinas, — leiskite paklausti: kuo čia dėtas šeimininkas? Juk jis kūdikio miške nedusino!

Margarita, nesiliaudama šypsotis ir kilnot i dešinės rankos, smailiais kairiosios rankos nagais sugnybė Begemoto ausį ir sušnibždėjo jam:

— Jeigu tu, niekšeli, dar kartą išdrįsi įsiterpti į pokalbį…