Tuomet jis sulėtino žingsnį ir negarsiai šūktelėjo:

— Niza! Tačiau nuo storo alyvmedžio kamieno atsiplėšė ir ant kelio iššoko ne Niza, o kresno vyro siluetas, kažkas blykstelėjo ir tuoj užgeso jo rankoje.

Silpnu balsu riktelėjęs, Juda šastelėjo atgal, bet antras vyras pastojo jam kelią.

Pirmasis, stovėjęs prieš Judą, paklausė:

— Kiek gavai pinigų? Sakyk, jei brangi gyvybė!

Judos širdyje sušvito viltis. Jis suriko lyg skerdžiamas:

— Trisdešimt tetradrachmų! Trisdešimt tetradrachmų! Viską, ką gavau, čia turiu! Štai pinigai! Imkit, tik palikit gyvą!

Priešais stovįs žmogus akimirksniu išplėšė Judai iš rankų kapšelį. Ir tą pačią akimirką Judai už nugaros lyg žaibas tvykstelėjo peilis ir įsmigo įsimylėjėliui po mente. Juda griuvo priekin, rankos su sukumpusiais pirštais išlėkė į orą. Priešais stovintis žmogus pagavo jį ant savo peilio ir ligi pat rankenos suvarė jį Judai į širdį.

— Ni… za… — ne savuoju aukštu ir švariu jaunuolio balsu, o dusliai ir priekaištingai sušvokštė Juda ir daugiau nebeišleido nė garso. Jo kūnas taip smarkiai žnektelėjo žemėn, kad ši net sudundėjo.

Tada ant kelio pasirodė trečia figūra. Šitas tretysis buvo užsimetęs apsiaustą su gobtuvu.

— Negaiškit, — įsakė tretysis. Žudikai mikliai suvyniojo į odą pinigų kapšą kartu su rašteliu, kurį padavė tretysis, ir perrišo viską virve. Antrasis įkišo ryšulėlį užantin, abu žudikai puolė į šonus nuo kelio, ir tamsa juos prarijo tarp alyvmedžių. O tretysis pritūpė šalia užmuštojo ir pažvelgė jam į veidą. Šešėlyje veidas atrodė baltas kaip kreida, kažkoks itin dvasingas ir gražus.

Po kelių sekundžių ant kelio nebeliko nė vieno gyvo žmogaus. Bedvasis kūnas gulėjo išskėtęs rankas. Kairė pėda pateko į mėnesienos apšviestą plotą, ir aiškiai buvo matyti kiekvienas sandalų dirželis. Visas Getsemanės sodas tuo metu skardėjo nuo lakšt ingalų trelių. Kur dingo tie du, nudūrę Judą, niekas negalės pasakyti, bet trečiojo, žmogaus su gobtuvu, kelias žinomas. Nuo takelio jis puolė į alyvmedžių tankmę, braudamasis pietų kryptimi. Jis perlipo per sodo tvorą tolokai nuo pagrindinių vartų, pietiniame kampe, kur viršutiniai tvoros akmenys buvo išgriuvę. Greitai jis pasiekė Kedrono pakrantę. Jis žengė į upelį ir kurį laiką brido vandeniu, kol išvydo dviejų arklių ir šalia jų stovinčio žmogaus siluetus. Arkliai irgi stovėjo upelyje. Vanduo čiurleno, skalaudamas jų kanopas.

Arklininkas užšoko ant vieno, o žmogus su gobtuvu ant kito arklio, ir jie lėtai nujojo upeliu, buvo girdėti, kaip po arklių kanopomis grikši akmenys. Paskui raiteliai išbrido iš vandens į Jeršalaimo krantą ir žingine nujojo palei miesto sieną. Čia arklininkas atsiskyrė, nušuoliavo pirmyn ir dingo iš akių, o žmogus su gobtuvu sustabdė arklį, nušoko ant plyno kelio, nusivilko apsiaustą, išvertė jį, iš po apsiausto išsitraukė plokščią šalmą be plunksnų ir jį užsidėjo. Dabar ant arklio užšoko žmogus su kariška chlamide ir trumpu kardu prie šono. Jis trūktelėjo pavadį, ir nirtus kavalerijos žirgas ėmė bėgti risčia, kratydamas raitelį.

Kelias buvo nebeilgas. Raitelis artėjo prie piet inių Jeršalaimo vartų.

Po vartų arka šokinėjo ir blaškėsi nerami fakelų šviesa. Sargybiniai iš antrosios Žaibasvaidžio legiono kenturijos sėdėjo ant akmeninių suolų ir žaidė kauliukais. Pamatę atjojantį kariškį, jie pašoko iš vietų, kariškis mostelėjo jiems ranka ir įlėkė į miestą.

Miestas buvo užlietas šventiškų žiburių. Visuose languose mirguliavo žibintų liepsnos, visur, susiliedamos į nedarnų chorą, skambėjo giesmės. Retsykiais žvilgtelėjęs į gatvėn išeinančius langus, raitelis matė žmones už šventinio stalo, ant kurio gulėjo ožiuko mėsa, o tarp lėkščių su karčiomis žolelėmis stovėjo vyno taurės. Švilpaudamas kažkokią tylią dainelę, raitelis nesparčia ristele jojo tuščiomis Žemutinio Miesto gatvėmis link Antonijaus bokšto, kartkartėm dirsčiodamas į niekur pasaulyje neregėtus penkiašakius šviesulius, liepsnojančius virš šventyklos, arba į mėnulį, kabantį dar aukščiau už tuos šviesulius.

Erodo didžiojo rūmai nedalyvavo Velykų nakties iškilmėse. Pagalbinėse rūmų patalpose, atsuktose į pietus, kur gyveno romėnų kohortos karininkai ir legiono legatas, švietė žiburiai, ten jautėsi šioks toks bruzdėjimas, šiokia tokia gyvybė. O paradinė, priekinė pusė, kurią ne savo noru užėmė vienintelis rūmų gyventojas prokuratorius, su savo kolonadomis ir auksinėmis statulomis sakytum apako po tviskančiu mėnuliu. Čia, rūmų viduje, viešpatavo tamsa ir tyla. Ir prokuratorius, kaip buvo sakęs Afranijui, nepanoro eiti vidun. Jis liepė pakloti patalą balkone, ten pat, kur pietavo, o rytmetį tardė nuteistąjį. Prokuratorius atsigulė į paklotą guolį, bet miegas jo neėmė. Nuogas mėnuo kabojo aukštai vaiskiame danguje, ir prokuratorius kelias valandas nenuleido nuo jo akių.

Apie vidurnaktį miegas pagaliau pasigailėjo igemono. Mėšlungiškai nusižiovavęs, prokuratorius atsisagstė ir nusivilko apsiaustą, nusisegė diržą su plačiu plieniniu peiliu makštyje, juosusį palaidinę, padėjo jį ant krėslo šalia guolio, nusiavė sandalus ir išsitiesė.

Banga tuoj pat įlipo pas jį į patalą ir atsigulė greta, galva prie galvos, ir prokuratorius, ranka apkabinęs šuns kaklą, pagaliau užmerkė akis. Tik tada užsnūdo ir šuo.

Guolis skendėjo prietemoje, mėnulį užstojo kolona, bet nuo laiptų iki patalo tįsojo mėnesienos takas. Ir vos tik atitrūkęs nuo jį supančios t ikrovės, prokuratorius išsyk patraukė švytinčiu keliu aukštyn, tiesiai į mėnulį. Sapne jis net susijuokė iš laimės — taip puikiai ir nepakartojamai viskas susiklostė šviesiame žydrame kelyje. Jis ėjo lydimas Bangos, o šalia žengė valkataujant is filosofas. Jie ginčijosi apie kažkokius labai svarbius ir sudėtingus dalykus, ir nė vienas negalėjo įveikti kito. Jų nuomonės skyrėsi visais klausimais, ir dėl to ginčas buvo ypač įdomus ir nepabaigiamas. Savaime aišku, kad šiandieninė mirties bausmė buvo gryniausias nesusipratimas, nes štai tasai filosofas, sugalvojęs tokią neįtikėtiną paikystę, kad visi žmonės geri, ėjo šalia, vadinasi, buvo gyvas. Ir, žinoma, siaubas ėmė net pagalvojus, kad tokį žmogų galima pasmerkti mirčiai.

Mirties bausmės nebuvo! Nebuvo! Štai kuo žavi buvo toji kelionė aukštyn mėnesienos laiptais.

Laisvo laiko buvo užtektinai, o audra prasidės tik pavakare, ir bailumas, be abejo, viena iš pačių baisiausių ydų. Taip kalbėjo Ješua Ha—Nocri. Ne, filosofe, nesutinku: tai pati baisiausia yda!

Štai, pavyzdžiui, juk nebijojo dabartinis Judėjos prokuratorius, buvęs legiono tribūnas, tada, Mergelių Slėnyje, kai įniršę germanai vos nesudraskė milžino Žiurkiamušio. Bet ką jūs kalbat, filosofe! Nejaugi jūs, būdamas toks protingas, galite pagalvoti, kad Judėjos prokuratorius paaukos savo karjerą dėl žmogaus, padariusio nusikaltimą prieš cezarį?

— Taip, taip, — dejavo ir šniurkščiojo per sapnus Pilotas. Žinoma, kad paaukos. Rytą dar nebūtų paaukojęs, o dabar, naktį, viską pasvėręs, sutinka aukoti. Jis padarys viską, kad išgelbėtų nuo mirties ničniekuo nekaltą pamišusį svajotoją ir gydytoją!

— Dabar mes visada būsim kartu, — kalbėjo jam sapne apdriskęs valkata filosofas, nežinia kaip atsiradęs raitelio su auksine ietim kelyje. — Kur vienas, ten, vadinasi, ir kitas!

Prisimins mane, — tuoj prisimins ir tave! Mane — pamestinuką, nežinomų tėvų vaiką, ir tave — karaliaus—žvaigždininko ir malūnininko dukters, gražuolės Pilos, sūnų. — Tai jau tu nepamiršk, prisimink mane, žvaigždininko sūnų, — prašė sapne Pilotas. Ir pamatęs, kad greta einantis skurdžius iš En—Sarido linktelėjo, rūstusis Judėjos prokuratorius iš džiaugsmo verkė ir juokės per sapną.

Visa tai buvo puiku, bet juo baisiau prokuratoriui buvo prabusti. Banga suurzgė į mėnulį, ir slidus, sakytum alyva išteptas, žydrasis kelias prasmego prieš prokuratorių. Jis atsimerkė ir pirmiausia prisiminė, kad mirties bausmė buvo. Įprastiniu judesiu įsikibęs į Bangos kaklasaitį, jis ėmė skaudančiomis akimis dairytis mėnulio ir pamatė, kad šis truputį pasislinkęs į šoną ir pasidaręs sidabro spalvos. Jo šviesą permušė nemaloni, nerami šviesa, mirguliuojanti balkone prieš pat akis. Kenturiono Žiurkiamušio rankose liepsnojo ir rūko fakelas. Laikantis jį karys baugščiai ir piktai šnairavo į pavojingą žvėrį, pasiruošusį šuoliui.